Projektas sukurtas remiant „Live Riga“
Senoji paties mažiausio Rygos rajono – Atgazenės – dalis beveik nepakitusi, „užkonservuota“ išliko iki mūsų dienų, mano istorikas Vladimiras Eichenbaumas. Čia snūduriuoja dvaro rūmų parkas, kuriame pasislėpė plytiniai pastatai, kažkada pastatyti liukso klasės psichoneurologijos ligoninės reikmėms, taip pat estų mokykla ir keletas gatvelių su pradinės statybos namais: vieno kambario su virtuve. Mes siūlome jums atverti šio „sustingusio laike“ rajono paslaptis.
Žaluma – vienas iš skiriamųjų Pardauguvos bruožų. Iš paukščio skrydžio galima pamatyti, kad tanki lapija šioje Dauguvos pusėje dengia beveik visus Rygos rajonus. Atgazenė (Atgāzene) gali didžiuotis gerai išlikusiu dvaro sodybos parku, taip pat šimtamečiais ąžuolais rajono gatvėse. Medinių pastatų renovacijos centro „Koka Rīga“ vadovas, istorikas Vladimiras Eichenbaumas pažymi, kad už tai dėkoti reikia vietos dvarininkams.
Nauja Atgazenės dvaro pilis. Vladimiro Eichenbaumo archyvas.
Dvaras atsirado čia XVI a., tačiau apie pirmuosius jo savininkus žinoma itin nedaug. Išsamesnė istorija dokumentuose atsiranda nuo XVII a., kai dvarą įsigijo Didžiosios gildijos eltermanas (seniūnas) Gotchardas von Fegezakas. Per Šiaurės karą dvaras buvo sugriautas, o šeimininkai mirė maro metu. Tik po kelerių metų, kai iš užsienio į namus sugrįžo mirusių sodybos šeimininkų sūnus, ji buvo atstatyta. Komplekso pastatai buvo pastatyti apie 1800 m. Paskutinį iš jų – ponų namą – buvo galima apžiūrėti dar 1990 m.
1886 m. dvarą nusipirko Eduardas Vilhelmas von Hakenas. „Hakenų giminė gerai žinoma Rygoje. Jiems priklausė ir Bikerniekų dvaras. Kaip ir visi to meto utopistai, jie taip pat stengėsi sukurti nuostabų landšaftą, ir parke jį iki šiol galima pamatyti. Bikerniekų Raunas g. taip pat galima pamatyti senovės sodinukų, kurie buvo projektuojami dar von Hakenų laikais. Atgazenės teritoriją bėgant laikui jiems pavyko paversti tokiu utopiniu miestu su pastoraliniais vaizdais. Eduardo įpėdiniai buvo inteligentiški žmonės – medicinos daktaras Augustas ir pašto tarnautojas Teodoras, taip pat dukros Emilija ir Dorotėja. Jie toliau prižiūrėjo parką ir jį saugojo“, – pasakoja Eichenbaumas.
1887 m. laikraštis „Latviešu Avīze“ rašė apie Atgazenę kaip apie didžiosios Rygos dalį, išsidėsčiusią prie Jelgavos plento buvusios karinės stovyklos vietoje. Tais laikais čia buvo jau apie 200 namų, kuriuose daugiausiai gyveno latviai.
Iki mūsų dienų dvaras neišliko. 1990 m. pab. buvo nugriautas paskutinis labai blogos būklės dvaro pastatas. Prieš penkerius metus iš žemėlapių išnyko ir vadinamojo naujo Atgazenės dvaro pastatas. Kelerius tarpukario metus jame veikė mokykla, o iki 2013 m. ten gyveno žmonės. Vėliau Rygos savivaldybei priklausantis pastatas gavo lūšnų statusą ir buvo nugriautas.
Parke iki šiol galima pamatyti daktaro Makso (Moisiejaus) Šenfeldo klinikos pastatus, pastatytus su dideliu užmoju. Jie labai skiriasi nuo kitų šio rajono statinių. Dalį parko Šenfeldas įsigijo 1893 m. apgynęs daktaro disertaciją Tartu universitete. Jaunas gydytojas iš aprūpintos šeimos spėjo padirbėti Sarkankalnio ligoninėje, taip pat verstis privačia praktika. Baigęs mokslus, po kelerių metų jis pasiryžo ambicingam projektui – paėmė kreditą ir įkūrė savo kliniką.
Penkių sanatorijos korpusų statyba prasidėjo 1896 m. „Antrame aukšte buvo labai dideli numeriai – trijų didelių kambarių dydžio palatos, šalia gyveno tarnaitė ir sanitaras. Gydytojai buvo pirmame aukšte ir kasdieną apžiūrėdavo ligonį. Sprendžiant iš palatų dydžio, klinika buvo skirta labai turtingiems žmonėms, daugiausia – turtingų vokiečių giminių ir turtingų pramonininkų atstovai“, – sako Eichenbaumas. Klinikos architektūra kai kur primena pilį, ir tai neatsitiktinai – architektas buvo Jaunmuokų pilies autorius Vilhelmas Bokslafas.
Už pagrindinio klinikos pastato buvo medinis dvaro pastatas. 1990 m. šioje vietoje pastatė įstiklintą priestatą. „Delfi“ nuotr.
Istorikas pasakoja, kad Šenfeldo klinika buvo ne tik išskirtinė, bet ir itin šiuolaikiška. Pavyzdžiui, pastate buvo katilinė centriniam šildymui, teritorijoje – vandentiekio bokštas. „Tuo laiku visa tai buvo netikėtinai nauja“, – pasakoja Eichenbaumas. Rygoje buvo viso labo dvi tokio lygio klinikos – Šenfeldo ligoninė ir Oskaro von Kobylinskio klinika Kalnciema g. Ir ta, kuri buvo Atgazenėje, buvo geresnė.
Prabangi klinika už savo sienų saugo nemažai paslapčių. Pati ryškiausia iš jų susijusi su liūdnu jos įkūrėjo likimu.
XX a. pr. giminaičiai išsiuntė į kliniką baroną Henriką Augustą Bereną von Rautenfeldą, labai turtingo Rembato dvaro šeimininką. Eichenbaumas pasakoja, kad baronas buvo „faktiškai sveikas žmogus“, tačiau stumiami godumo giminaičiai rado dingstį išsiųsti jį į Šenfeldo kliniką.
„Jo pirma nuodėmė buvo utopiniai siekiai. Bierinio dvare jis pradėjo statyti pastoralinį miestą valstiečiams – kiekvienam buvo planuota perduoti po trijų kambarių butą, tvartą, kažkokią žemės dalį Kantora g. teritorijoje. Antra nuodėmė – jis įsimylėjo tarnaitę Elzę. Ji, geležinkelio stoties sargo duktė, buvo tarnaitė Rembato dvare. Kurį laiką jie gyveno kartu, net gimė du sūnūs.
Rautenfeldas kurį laiką praleido ligoninėje, tačiau paskui – kadangi buvo sveikas – pabėgo pas draugus į ramų Rygos centrą. Į namą Andreja Pumpura g. 3 – ten du butus turėjo jo teta ir jos šeima. Daktaras Šenfeldas nusprendė asmeniškai vykti barono, nes tokie klientai nesimėto. Nors galėjo išsiųsti sanitarus. Galbūt tarp jų jau buvo kažkoks konfliktas, istorija apie tai nutyli. Tačiau tas faktas, kad baronas turėjo pistoletą (po 1905 m. revoliucijos dvarininkams tai buvo normalu), buvo lemtingas. 1912 m. spalio 2 d. daktaras Šenfeldas buvo nužudytas 4 bute.
Baronas numetė pistoletą ir pabėgo, tačiau vėliau jį sulaikė ir paguldė į Sarkankalnio ligoninę su griežta apsauga. Ten jis praleido daugiau kaip dešimt metų ir galiausiai, galbūt veikiamas kitų pacientų, iš tikrųjų susirgo“, – pasakoja Eichenbaumas.
Vėliau audringas barono Rautenfeldo gyvenimas tapo Karlio Jakobsono romano „Henrikas Rautenfeldas“ pagrindu. Iki karo knygą pardavinėjo puslapiais, kad skaitytojai pirktų tęsinį kasdien.
Žuvus klinikos įkūrėjui, jai vadovauti pradėjo jo brolis Leopoldas. Kai mirė ir jis, ligoninei vadovavo Makso sūnus Aleksandras, kuris tapo populiarus tarp aukštuomenės gydytojas neurologas. Eichenbaumas pasakoja, kad tolesnis Šenfeldų šeimos likimas buvo visai nebūdingas: žydų šeimos atstovai repatrijavosi į nacistinę Vokietiją.
„Paskutiniais metais jie priėmė stačiatikybę. Repatriantų archyve aš pats mačiau jų nuotraukas ir jų vardai buvo paskelbti laikraštyje „Valdības Vēstnesis“ repatriantų sąraše. Paskutinė į Vokietiją išvyko 1932 m. mirusio Leopoldo našlė Erna Šenfeld. 1940 m. gegužės 30 d. giminei priklausę žemės sklypai, taip pat ir klinika, atiteko Kredito bankui“, – pasakoja istorikas.
Ligoninė neilgai dirbo įprastu režimu. Netrukus po Latvijos okupacijos ją perėmė Raudonoji armija ir ten buvo įkurta reabilitacijos klinika. „Armijoje, kaip žinia, daugelis praranda protą, kai pakeičia civilinį gyvenimą į karinį“, – sako Eichenbaumas. Vokiečių okupacijos metu čia buvo laikomi karo belaisviai: klinika buvo patogioje vietoje, tiesiai šalia Jelgavos plento, kuriuo vokiečių kariai iš pradžių atėjo į Rygą, o paskui iš jos išėjo.
Atsitraukus vokiečiams, kompleksą vėl užėmė tarybinė armija ir iki 1990 m. čia buvo įsikūrę kariniai medicinos daliniai. „Iš pradžių čia laikė ir karo invalidus, tačiau netrukus juos išsiuntė į Pleskodalę, o paskui dar toliau. Nes iš TSRS buvo „išvalyti“ karo invalidai. Kontingentas čia pasikeitė – patalpas pritaikė karininkams, pavyzdžiui, povandeninių laivų ir lėktuvų pilotams, nes jų psichika dažniau nei kitų galėjo būti pažeista“, – pasakoja Eichenbaumas, kuriam apie pacientus pasakojo buvę ligoninės darbuotojai.
1994 m., kai Rusijos armija paliko šią teritoriją, paaiškėjo, kad senos sodybos pastato neįmanoma atstatyti. Tačiau kariškių nepaliesti parkas ir gražūs pastatai patraukė suomių investuotojų dėmesį, kurie sukūrė čia išskirtinių biurų ir butų rajoną. Laikraščiai 1990 m. pab. rašė, kad prie dviaukščių plytinių pastatų pristatytas trečias aukštas, o kompleksą papildė keli nauji korpusai.
Klinikos statyba turėjo įtakos ir kitiems Atgazenės apylinkių statiniams. Nepaisant to, kad dvaras išduodavo žemės sklypus nuomai iki gyvenimo galo ir anksčiau, intensyvus užstatymas prasidėjo jau po to, kai čia XIX a. pab. atsirado sanatorija.
Ypatingą dėmesį Eichenbaumas atkreipia į Pastendes g.: būtent ji leidžia suprasti, koks buvo Atgazenės rajonas daugiau kaip prieš amžių: „Faktiškai tai užkonservuota gatvė, kurią nuo Ģimnastikas gatvės skiria du daugiabučiai namai. Beveik kaip Didžioji kinų siena. Tai tų taisyklių liudijimas, kurias pateikė dvaro savininkai“. Rygoje, jo žodžiais tariant, tokių užkonservuotų kampelių nemažai. Dabartinis gatvės užstatymas su nedidelėmis išimtimis susiformavo laikotarpiu nuo 1880 iki 1930 m. pabaigos.
Pastatai Atgazenėje. „Delfi“ nuotr.
Automobiliams Pastendes g. šiandien baigiasi akligatviu. Tačiau einant pėsčiomis nuo Ģimnastikas g. pusės atsiveria vaizdas į priemiesčio peizažą su mažaaukšte statyba ir aukštais medžiais. Pačiame gatvės gale net išliko senasis grindinys. Atgāzenės g. visa grįsta akmenimis. Ji išsaugojo staigius posūkius, nes kažkada ji turėjo apeiti parko ribas: Šenfeldai nenorėjo, kad ten būtų gyvenamieji namai. Jau nepriklausomos Latvijos laikais šis reikalavimas buvo pakoreguotas.
Žaluma – taip pat seno dvaro palikimas. Eichenbaumas pažymi, kad nuomininkams buvo draudžiama be leidimo kirsti medžius, ir jie turėjo stebėti, kad šios taisyklės nepažeistų ir kaimynai. Be to, čia nebuvo galima atidaryti užeiga ir statyti pramoninius pastatus. Ypač griežtai buvo uždrausta cheminė gamyba: pagal revoliucinio judėjimo plėtrą vis daugiau susirūpinimo kėlė potenciali sprogmenų gamyba.
Pastendes g. galima rasti ir konstruktyvizmo stiliaus namą, pastatytą pagal žymaus latvių architekto Teodoro Hermanovskio projektą. Pastatytas 1930 m. pastatas saugo daug unikalių originalių detalių, pavyzdžiui, art deco stiliaus durų rankenas arba stiklinių durų dekorą. Jos apsaugo nuo praeivių žvilgsnių, tačiau leidžia šeimininkams matyti, kas vyksta išorėje. „Taip amatininkai derinosi prie architektūros, kliento reikalavimų“, – sako Eichenbaumas.
Ģimnastikas g. Zudusī Latvija nuotr.
Tik Pastendes g. senbuviai žino, kad anksčiau ji buvo vadinama Telts g. (liet. „palapinių“). Paaiškinimas paprastas: šiame rajone buvo karinė stovykla, kur buvo pastatyta ir palapinių. Stovykla pakeitė vietą, ir jos vietoje liko nedidelė sentikių, kurie pastatė čia mažų namukų ir bėgant laikui asimiliavosi, bendruomenė. Vėliau gatvę pervadino pagal principą „sudaryti Pardauguvos gatvių pavadinimus pagal Kuršo toponimus“.
Atgazenės dvaro nuomos sutartis nurodė gyventojams kilus gaisrui padėti savo kaimynams ir laikyti kiekvienuose namuose gaisrinių reikmenų: kopėčias, kabliukų ir kibirų. Bėgant laikui čia atsiradusi savanoriška bendruomenė pasistatė gaisrinės depą.
Šio depo pastatas yra Ģimnastikas g. 2, priešais 2011 m. pastatytą Rygos 2-osios ligoninės pastatą. Tarybiniais laikais depo patalpos, tarp jų ir vežimų garažas, buvo suskirstyti į butus. Faktiškai depo pastatas nėra Atgazenės dvaro teritorijoje.
Tačiau cariniais laikais spauda drąsiai priskirdavo jį šiam rajonui. „Tai buvo visuomeninis Atgazenės centras, nes dvaro sodybos parkas buvo uždara teritorija, su apsauga. Jokių kitų visuomeninių vietų apylinkėse nebuvo. Kadangi visi gyventojai priverstine tvarka vis tiek buvo gaisrininkai savanoriai, galima sakyti, kad bendruomenės pastatas buvo kultūros ir visuomenės centras“, – mano istorikas.
Kitame istorinio rajono gale, Atgāzenes g., netoli geležinkelio, įsikūręs ir kitas kultūros centras – Estijos pagrindinė mokykla. 1934 m. čia buvo padėtas pirmas Rygos 45-osios pagrindinės mokyklos pamato akmuo. Netrukus po atidarymo ją pervadino į Atgazenės pagrindinę mokyklą, TSRS laikais ji tapo Rygos 47-ąja septynmete mokykla, paskui – Rygos 8-ąja pagrindine mokykla. Po Atgimimo čia kurį laiką buvo Rygos Anglijos gimnazijos filialas, o 2005 m. pastatas buvo perduotas Rygos estų mokyklai. Mokiniai čia sustiprintai mokosi estų kalbos ir švenčia ne tik Latvijos, bet ir Estijos šventes.
Bėgant laikui Rygos ir Atgazenės sienos keitėsi. Dabar manoma, kad šiaurinė rajono riba eina Kārļa Ulmaņa g. Tačiau ši magistralė atsirado gana neseniai, t. y. 1981 m. Ji perkirto tris Atgazenės gatves ir atskyrė nuo ankstesnės Atgazenės dvaro teritorijos didelį kvartalą iki pat Robežu g. Pats Robežu g. pavadinimas rodo, kad anksčiau miesto riba buvo būtent čia. Atgazenė iš pat pradžių buvo prie sostinės vartų.
Po to, kai Atgazenė įžengė į miesto ribas, Rygos siena buvo perkelta už dvaro. Kaip siena buvo bevardis upeliūkštis, kurį žmonės vadina Bieringraviu. Eichenbaumas mano, kad šis griovys ir jo statūs šlaitai galėjo suteikti pavadinimą visam rajonui. Kita versija: Atgazenė – dvarininko Fagerzako pavardės latviška transkripcija. Kur tiesa, šiandien niekas pasakyti jau negali.
Šiandien Atgazenės pietine siena laikoma dabartinė Rygos riba, tačiau taip buvo ne visada. Graudu g. vietoje ir už jos anksčiau driekėsi neužstatytos Bierinio dvaro teritorijos. Tik išilgai Jelgavos plento (kurį ir dabar vadina Vienības g.), abiejose kelio pusėse, jau prieš šimtą metų pradėta formuoti mažaaukštė statybа. Bėgant laikui ją pradėjo vadinti Šosciemu. Dabar didžioji dalis šių namų priklauso Ziepniekalniui, tačiau kai kurie ir Atgazenei.
Rajono ribą aiškiai formuoja ir geležinkelis Ryga–Jelgava, ir Vienības g. Tačiau istorinė statyba rodo, kad dvaro žemės driekiasi ir Pastendes g. į rytus nuo Vienības g. Todėl Vienības g. – tai ne tik rajono riba, bet ir visavertė jo dalis. Pastatai, medžiai ir kiti objektai iki šiol saugo sodybos statinių pėdsakus.
Laikraštis „Baltijas Vēstnesis“ 1900 m. liepos 7 d. rašė, kad Atgazenėje (rajone „su mažais namukais, gražiais sodais, šviežiu oru, tyla ir ramybe“) „nakties ramybę pastaruoju metu drumsčia naktiniai paukščiai“. Nors laikraštis nerašo tiesiai apie kaltuosius, autorius pažymi: kai kuriuose rajono namuose gyvena romų. „Vaikštant Jelgavos plentu, dažnai galima sutikti romes mergaites, dainuojančias gedulingas latvių liaudies dainas ir viliojančias iš praeivių kapeikų.“
Sodybai priklauso ir nedidelė teritorija iki Apuzes g., į rytus nuo geležinkelio pylimo. Tais laikais, kai buvo statomas geležinkelis, dvarininkai norėjo pakreipti maršrutą per savo žemę, kad vėliau gautų dosnią kompensaciją. Lygiai taip vyksta ir dabar statant stambius infrastruktūros objektus. Kompensaciją gavo ir Atgazenės dvaro savininkas, sako Eichenbaumas.
Istorikas ir medinių namų renovacijos centro „Koka Rīga“ vadovas
„Delfi“ žurnalistas
„Delfi“ vaizdo redaktorius
Projektas sukurtas