Projektas sukurtas remiant „Live Riga“
Buolderajos (Bolderāja) istorija prasidėjo gerokai anksčiau, nei atsirado Ryga, nes Dauguva nuo seno ėjo prekybos keliai. Tačiau tai nereiškia, kad rajonas visada buvo apgyvendintas – žmonėms nebuvo galima įsikelti ir ramiai gyventi, nes keitėsi upės vaga ir puldinėdavo klajojantys plėšikai.
Istorijoje buvo viena išimtis, kuri padėjo pamatus šios vietovės apželdinimui ir buvo glaudžiai susijusi su Rygos istorija ir likimu. Šia išimtimi tapo vyskupas Albertas, kuris, nepaisydamas visų pavojų, priėmė sprendimą dešiniajame Dauguvos krante įkurti Diunamiundės, arba Šv. Nikolajaus, vienuolyną. Toks įžūlumas nepatiko tuomečiams kaimynams – nekrikštytiems kuršiams, lyviams, žiemgaliams, todėl jie savo ruožtu nedelsdami pradėjo puldinėti vienuolyną ir pamažu jį sunaikino.
Pagrindinis Rygos pakraštys. Taip kartais vadina Buolderają, tačiau patys Buolderajos gyventojai tik neigiamai krato galvas: „Mes joks ne pakraštys, be mūsų nebūtų jokios Rygos!“
Buolderajos apylinkės pradėtos apgyvendinti maždaug XVI a. vid., kai Dauguva dėl besikeičiančios smėlėtos vagos nutiesė sau dar vieną kelią prie jūros. Iki tos akimirkos Dauguva į jūrą įtekėjo maždaug dabartinio Vecakės rajono teritorijoje (preliminari upės intako vieta nurodyta toponime „Vecdauguva“). Kurį laiką upė turėjo dvi žiotis, tačiau vėliau senoji sumažėjo ir neteko savo reikšmės.
Užpulto Livonijos ordino pavaldžioje teritorijoje susikūrė Kuršo kunigaikštystė, kuri buvo pavaldi Lenkijai ir Lietuvai, todėl kunigaikštystei – gera valia arba priverstine tvarka (istorija apie tai nutyli) – teko atiduoti žiočių kontrolę lenkams. Šie pastatė ten įtvirtinimą – tvirtovę kairiajame naujos Dauguvos žiočių krante. Lenkai iš esmės sunkino gyvenimą prekeiviams ir rygiečiams, dažnai puldinėjo ir grobė jų prekybinius laivus, taip pat naikino navigacinius ženklus. Kovai su lenkų savivale rygiečiai įsteigė vandens kapitono pareigybę. Pagrindinis vandens kapitono uždavinys buvo saugoti Rygos laivus.
1603 m. Švedijos ir Lenkijos karo metu šalia vandens kapitono kontoros ir locmano gyvenvietės, kopose, buvusiose dešiniajame Buliupės krante, Rygos ratos įsakymu buvo įkurta muitinė. Ji rinko vadinamąją Buolderajos rinkliavą iš laivų, iš Jelgavos kunigaikštystės sostinės – Mitavos (Jelgavos) (anksčiau Lielupė neturėjo išėjimo į jūrą, o dabartinė upės įtekėjimo į jūrą pradžia susidarė tik nuo 1757 m.). Kartu istorijoje pirmą kartą buvo paminėtas Buolderajos pavadinimas.
Švedijos ir Lenkijos karas baigėsi švedų pergale. 1628 m. pagal taikos sutartį švedai kartu su Ryga gavo kairįjį Dauguvos žiočių krantą ir Lielupės intako į Dauguvą vietą. Svarbi prekybai dviejų upių teritorija priklausė Švedijai, o hercogo laivams dabar teko mokėti švedams dideles rinkliavas. 1624 m. karalius Gustavas II Adolfas įsakė ankstesnių įtvirtinimų vietoje pastatyti naują tvirtovę, atitinkančią to laiko reikalavimus. Nauja Daugavgryvos tvirtovė (tuo metu ją vadino Neimiunde) išsiskyrė iš tos planuotės, kokią mes galime matyti šiandien (nuoroda į tekstą apie Daugavgryvą
1701 m. žemėlapis. Nuotr. iš Gunaro Armanio archyvo
Kitame krante buvusią vietą, kur veikė muitinė, netrukus pradėjo vadinti Licenta – pagal prekybinės rinkliavos, kurią švedai rinko iš visų eksportuojamų ir importuojamų prekių, pavadinimą. Šioje vietoje vėliau susiformavo Buolderajos gyvenvietė. Vieta, kurioje buvo Licenta, yra Menikiu g. rajone. Iš ten nuo neaukšto stebėjimo bokštelio buvo galima laisvai stebėti laivų judėjimą Dauguvos žiotyse, nes tuo metu Meilės (Mīlestības) salos dar nebuvo.
Įsikūrusi priešingame Dauguvos krante, visada buvo pavaldi karaliui, kai Buolderajos žemės tuo metu buvo dvaro savininkų nuosavybė. Sujungus pareigybes, Buolderajos sodybos savininkas taip pat buvo ir muitinės viršininkas. Caro laikais gyvenimas Dauguvos krantuose tekėjo visiškai skirtingomis kryptimis – karinis gyvenimas, ir viskas, kas buvo susiję su karo reikalais, Daugavgryvoje, ir įprasta ūkio kasdienybė Buolderajoje labai skyrėsi nuo seno režimo tvirtovėje priešingame krante.
Žvejai Buolderajoje. 1930 m. VRVM 116190 Nuotrauka-atvirukas
Pirmieji Buolderajos gyventojai arba dirbo muitinės tarnyboje, arba buvo žvejai, arba jūreiviai prekybiniuose laivuose. Pirmieji locmanai, kurie stebėjo judėjimą upe ir žinojo visas pavojingas žiočių vietas, buvo žvejai, gyvenę ten, kur Dauguva įteka į jūrą. Profesionalus locmanų susivienijimas (cechas) buvo įkurtas XVII a., netrukus po to, kai buvo įsteigta vandens kapitono pareigybė ir dešiniajame Dauguvos krante, priešais Daugavgryvos tvirtovę, atsirado muitinė. Pagal reglamentą, Buolderaja buvo paskirta kaip locmanų gyvenamoji vieta, kurią galėjo keisti tik išimtiniais atvejais. Locmanai atsiveždavo šeimas, būtent todėl gyvenvietė pradėjo formuotis ir kaip apgyvendinta vieta, o ne tik kaip vieta, kur tik einamos tarnybinės pareigos.
Locmano namą Buolderajoje galima apžiūrėti ir mūsų dienomis. Jis įsikūręs Miglas g., priešais Locmano (Loču) kanalą ir Mīlestības (Meilės) salą.
Pastatą pastatė 1845 m. Iki mūsų dienų jis išliko nepasikeitęs. Namas, kuris iki šiol yra gyvenamas – vasarą sode vaikštinėja maži vaikai ir skamba griausminga muzika, – būtų pati tinkamiausia vieta Buolderajos laivininkystės muziejui įkurti. Deja, namą puošia plakatas: „Avarinė būklė“ ir galbūt savo atgimimo jis taip ir nesulauks.
Namas Buolderajoje šalia Locmano kanalo, XX a. paskutinis dešimtmetis. zudusilatvija.lv nuotr.
Buolderaja. Locmano kanalo krantinė. Iš nuotraukoje pavaizduotų statinių išliko tolimiausias pastatas su bokšteliu, pastatas yra Viesnicas g. 2. Nuotr. iš zudusilatvija.lv
Žvejyba buvo seniausias grivių gyventojų amatas, taip pat didžiausias pajamų šaltinis. Už žemę, tapusią privačia sodybos savininkų nuosavybe, žvejams tekdavo mokėti atiduodant dalį laimikio, o vėliau – pinigais. Caro laikais už vieną žvejybos vietą Buolderajos dvaro vandenyse reikėdavo mokėti iki 20 rublių auksu per metus. Šeimininkas – valčių, tinklų ir kitų įtaisų savininkas – samdydavo žvejus metams. Atlyginimą jiems mokėdavo pinigais, už maistą ir gėrimus sumokėdavo šeimininkas.
Pirmojo pasaulinio karo metu žvejai turėjo didelių nuostolių – didžioji dalis inventoriaus buvo sunaikinta. Neveikė nė vienas konservų fabrikas, gyventojų perkamoji galia buvo labai žema, todėl pokarinėje Latvijoje prie savo ankstesnio amato grįžo tik trečdalis žvejų.
Buolderajoje ir Daugavgryvoje XVII a. sausuma vedė du keliai. Artimesnis Dauguvai sausumos kelias kirto Hapakos kanalo atšaką, ir įvairių laikotarpių žemėlapiuose kartais nurodyta perkėla, o kartais tiltas. Normalaus kelio buolderajiečiams nereikėjo – visi sunkūs kroviniai buvo plukdomi vandeniu, todėl, pavyzdžiui, centrinė Buolderajos gatvė – Liela g. – buvo išgrįsta akmenimis tik XX a. 3 dešimtmetyje.
Buolderaja. Valčių prieplauka. 1920 m. Nuotr. iš zudusilatvija.lv
1861 m. atidarius geležinkelio liniją Ryga–Dinaburgas miestas pradėjo vystytis kaip vienas iš svarbiausių Rusijos imperijos uostų, tuo metu gerokai padidėjo ir pervežamų krovinių apimtis. Tačiau laivai su didele grimzle negalėjo pasiekti Rygos dėl nepakankamo Dauguvos laivakelio gylio. Vieta, kur Dauguva įtekėjo į jūrą, užšaldavo vėliau nei Rygos uostas, todėl žymiai pailgėdavo prekybos ir krovinių gabenimo galimybė šaltuoju metų laiku. Todėl buvo priimtas sprendimas pratęsti geležinkelio liniją iki Buolderajos. 1870 m. buvo patvirtinta Rygos ir Buolderajos geležinkelių akcinė bendrovė (koncesija). Tais laikais panašios įmonės nebuvo retenybė – akcinė bendrovė statė geležinkelį savo lėšomis, kurias paskui susigrąžino eksploatuodama konkretų objektą tam tikrą laiką. 1894 m. Buolderajos geležinkeliai atiteko valstybei.
Nauja vienvėžė geležinkelio linija kirto Buliupę, todėl prireikė suprojektuoti ir atitinkamą tiltą. Dėl laivybos upe jį padarė varstomą. Tilto konstrukcija buvo lengva, jis sukosi 90 laipsnių kampu, o atverti tiltą per kelias minutes galėjo vos du darbuotojai. Deja, 1944 m. vokiečių pionieriai susprogdino unikalų tiltą ir iki mūsų dienų jis neišliko.
Vokiečių pionierių susprogdintas geležinkelio tiltas per Buliupę. Stanislavo Verdinio nuotr. iš Gunaro Verdinio kolekcijos.
Geležinkelį atidarė 1873 m., iš pradžių iki Buolderajos, o baigus montuoti geležinkelio tiltą – iki Rytų užtvankos (Ostasdambis) Daugavgryvoje. 1875 m. geležinkeliu pradėjo vežti ir keleivius. XIX a. paskutinį dešimtmetį tarp Rygos ir Buolderajos pradėjo kursuoti keleivinis unikalios konstrukcijos garvežys-vagonas. Dviejų aukštų vagonas, pastatytas vagonų gamybos gamykloje Kolomnoje (Rusija), priminė Londono miesto transportą.
Buolderajos mokytojas J. Ivanovskis savo atsiminimuose rašo: „Iš ryto ir vakarais, kai būdavo dagiausia keleivių, traukinys būdavo 3–4 vagonų, o dieną važiuodavo „gegutė“ – dviaukštis vagonas, kurio priekinėje dalyje buvo mažas įmontuotas lokomotyvas; vagonėlis galėdavo pervežti 30–40 keleivių. Jeigu man tekdavo važiuoti „gegute“, aš visada užlipdavau į antrą aukštą, nes iš ten buvo galima geriau stebėti apylinkes.“
Dieną iš Rygos kursavo keturi traukiniai, kurių galinė stotelė buvo „Ostasdambis“. Savo darbą traukiniai puikiai atliko iki 1958 m.
Dėl geležinkelio linijos Ryga–Buolderaja mieste atsirado pirmas istorijoje nuolatinis tiltas per Dauguvą, kuris žymiai pagerino susisiekimą tarp abiejų upės krantų. Kai traukiniai nekursuodavo, iš centro į kairįjį Dauguvos krantą šiuo tiltu galėdavo eiti pėstieji ir važiuoti vežimai.
Pėstiesiems ir vežimams buvo ir antras, pastatytas anksčiau, medinis tiltas tarp locmano kontoros ir tvirtovės. Iš pradžių jis buvo pastatytas taip, kad penkiolika darbuotojų lynais ir grandinėmis tempė plaukiančią žemesnę tilto dalį į kairįjį krantą. Vėliau tiltą perdarė: 1865 m. kairiajame krante atsirado normalus varstomas tarpas. Tačiau Medinis tiltas buvo nelabai patogus susisiekti tarp Daugavgryvos ir Buolderajos. Kur kas patogesnis pagal savo vietą buvo Geležinkelio tiltas, tačiau jį griežtai saugojo sargybiniai. Todėl apačioje, šalia Geležinkelio tilto, visada su valtimi budėdavo keltininkas, kuris už kelias kapeikas perplukdydavo keleivius į kitą krantą.
Žiemgalos, arba Geležinkelio, tiltas per Dauguvą Rygoje (pastatytas 1871—1872 m., išstovėjo iki 1944 m.). Tiltą pastatė Rygos ir Buolderajos geležinkelių bendruomenė, kai buvo statoma Buolderajos geležinkelio linija. Nuotr. iš Jungtinio archyvų fondo LVKFFDA. Dokumentas Nr. 88085
Po Antrojo pasaulinio karo Daugavgryvos ir dalis Buolderajos gyventojų paliko savo namus, nes ši teritorija buvo skirta TSRS karinio jūrų laivyno bazei statyti. 1958 m. buvo nutrauktas keleivinių traukinių eismas į Buolderają, pamažu su šiomis apylinkėmis neliko ir susisiekimo upe. Rajonas liko sujungtas su Rygos centru tik autobusais.
Buolderajos liuteronų bažnyčia – tai Latvijos evangelikų liuteronų bažnyčios šventovė, įsikūrusi Liela g. 45. Bažnyčios pastatas unikalus tuo, kad tai viena iš nedaugelio medinių šventyklų, išlikusių iki mūsų dienų. Iki bažnyčių statybos Buolderajoje šio rajono gyventojai važiuodavo per Dauguvą į Daugavgryvos Baltąją bažnyčią. Pastačius geležinkelį Buolderajoje atsirado ir daugiau gyventojų, todėl prireikė pasistatyti savo bažnyčią.
Buolderajos liuteronų bažnyčia, 1986–1994 m. Genadijaus Jemeljanovo nuotr. iš VRVM 160452/25.
Jos statyba prasidėjo 1873 m. Bažnyčią pašventino 1875 m. gegužės 25 d. Daugiausia bažnyčios statybai paaukojo pati bendrija – ji perdavė daugiau kaip 1800 rublių. Tarp dosnių aukotojų buvo ir Dorotėja Gertvig – fabrikanto ir filantropo Alfredo von Gertvigo mama.
Žymus kraštotyrininkas ir Buolderajos gyventojas Arvis Puopė rašė savo knygoje: „Visą savo likusį gyvenimą Dorotėja Gertvig išliko bažnyčios globėja ir žmonės jai suteikė baronienės titulą (nors pagal Gertvigų luomą toks titulas nepriklausė).“
Medžiagoms ir statybos darbams buvo išleista daugiau kaip 5500 rublių (dabartiniu ekvivalentu tai būtų apie 65 000 eurų). Taip pat bažnyčia gavo ir brangių dovanų – du šviestuvus, Komunijos taurę, kupelę, taip pat sidabru puoštus altoriaus uždangalus.
Mokyklos pastatas, pastatytas 1926–1930 m. pagal architekto P. Dreimanio projektą. 4 dešimtmetyje čia buvo 34-oji pagrindinė mokykla, 4 dešimtmečio pabaigoje ją pervadino į Buolderajos 34-ąją pagrindinę mokyklą. Antrojo pasaulinio karo metu mokykloje įsikūrė legionieriai. Šiandien tai Rygos 19-oji vidurinė mokykla. Nuotr. iš zudusilatvija.lv
19-osios vidurinės mokyklos įkūrimo istorija sutapo su Latvijos Respublikos sukūrimu. Po Pirmojo pasaulinio karo senas mokyklos pastatas sudegė. Lėšų naujai mokyklai statyti nebuvo, todėl mokymosi reikmėms iš kariškių nuomojo kareivines Sturmaniu g. 29.1926 m. rugsėjo 4 d. buvo padėtas kertinis naujos mokyklos akmuo ir 1931 m. kovo 1 d. nauja Rygos 34-oji pagrindinė mokykla, pastatyta pagal Pavilo Dreimanio projektą, atvėrė savo duris. Per karą mokykloje buvo apgyvendinti kariškiai. Šiuo laikotarpiu ne kartą keitėsi ir mokyklos pavadinimas. Ji spėjo pabūti 54-ąja nepilna vidurine mokykla, Rygos 34-ąja liaudies mokykla, Rygos miesto 34-ąja nepilna vidurine mokykla. Kol galiausiai 1945 m. rugpjūtį ji gavo savo dabartinį pavadinimą – 19-oji Rygos vidurinė mokykla.
Fabrikantas Alfredas Gertvigas buvo stambiausias Buolderajos verslininkas ir rėmėjas, vienas iš Rygos jachtų klubo įkūrėjų, Rygos tolimojo plaukiojimo kapitonų bendrijos steigėjas ir viršininkas. Maždaug 1900 m. Buliupės krante pastatė unikalų statinį – elingą jachtoms jugendo stiliumi.
Elingas jachtoms, pastatytas fabrikanto Gertvigo. Varstomasis geležinis tiltas, praleidžiantis upe jachtas ir garlaivius. Nuotr. iš zudusilatvija.lv
Antra didelė Gertvigo aistra buvo apželdinimas. Nederlingoje Buolderajos dirvoje jis savo lėšomis sodino dekoratyvinius augalus ir krūmus, rajone pasodino labai daug alyvmedžių. Juos sodino prie liuteronų bažnyčios, fabriko, geležinkelio stoties ir Bendruomenės namų. Tekstilininkų parkas – taip pat Alfredo Gertvigo projektas, deja, šiandien jis apverktinos būklės.
Hardis Ledinis su mama 7 dešimtmetyje šalia fontano Tekstilininkų parke. Nuotr. iš pietura.lv
1980 m. lapkričio 30 d. du draugai Hardijus Ledinis ir Juris Boiko nužygiavo į Buolderąją.
Geriausiai šį meno aktą interviu Normandui Laciui iš žurnalo „Avots“ apibūdino 1988 m. pats Hardijus Ledinis:
„Žygis į Buolderajos geležinkelio stotį sujungė protines ir fizines savybes. Faktiškai Buolderaja – tai tokia baisi vieta, ir nėra jokios vertybės, dėl kurios reikėtų ten eiti. Tačiau būtent tas faktas, kad mes ten nuėjome, labai reikšmingas – mes išėjome iš namų taip, kad kol esame kelyje, įvyktų šviesos pasikeitimas: arba iš ankstaus ryto, kai dar tamsu... paskui pakeliui, kažkur ten, kur Spilvos pievos, pateka saulė. Arba atvirkščiai – mes ėjome vakare leidžiantis saulei. Šviesos ir tamsos kaitymas – tai vienas iš stipriausių įspūdžių.
Antra, mes ėjome per gamtą, per miestą, šalia pervažos, paskui per mišką, tada per begalinius laukus ir galiausiai priėjome pramoninį rajoną. Tai ne žygis, o labiau ritualas, nes vyko kartą per metus, pradedant 1980 m. Be to, šie žygiai nesikartojo tais pačiais mėnesiais. Kai mes išnaudosime 12 mėnesių limitą, mes sugalvosime kokį nors naują dėsningumą. Pakeliui mes atlikome akcijas ir ritualus, todėl tai ne tik žygis, ir visi, kurie jame dalyvavo, gali tai pripažinti. Tai nepaprastas žygis dar ir dėl to, kad mes turėjome savo himną.“
Rygos 19-osios vidurinės mokyklos pradinių klasių mokytoja
Žurnalistė
Videooperators, “DELFI TV".
Projektas sukurtas