Seniausius Vecmylgravio paminėjimus galima rasti XIII a. Jie susiję su seserų cisterių vienuolynu šalia tos vietos, kur Dauguva įteka į įlanką. Vėliau ši vieta tapo labai reikšminga miestui, nes ji buvo šalia strategiškai svarbaus vandens kelio į Rygą. Per kelis karus šią vietą niokojo ir ji ilgai buvo mažai apgyvendinta. Tačiau ir šiame krante buvo nedidelių sodybų ir ūkių, kuriuose gyveno Daugavgryvos bendruomenės dvasiniai vadovai, kurie maitino tikinčiuosius. Taip parapijos knygoje galima perskaityti ir apie griaunančius potvynius, ir apie geras sąlygas, ir apie miško plukdymą, ir apie nelaimingą atvejį, kai žvejus ant lyties nunešė į įlanką.

Bent jau nuo XVII a. dabartinės Rygos laivų remonto gamyklos teritorijoje, Auzinkalno kopų papėdėje, buvo Mylgravio sodyba, apie kurią išliko nedaug informacijos. Laivų statykla nuo įkūrimo vaidino svarbų vaidmenį apylinkių plėtrai ir dabar pasukus iš Jaunciema g. į Mylgravį vis dar galima pamatyti didžiulių laivų dokų. Neseniai betoninė tvora šalia gamyklos Vecmylgravio plėtros bendrijos iniciatyva buvo nudažyta ryškiais tautinių Latvijos regionų juostų motyvais. Ten, kur įmonės senosios katilinės vamzdis, buvo sena Mylgravio užeiga ir netoli jos – Milgravio perkėla, rašo antroje savo kelionių vadovo „Rygos pajūris“ dalyje Aivaras Jakovičius.

Vecmylgravio plėtros bendruomenės iniciatyva Meldru g. įrengta promenada su žaidimų aikštele. Čia dažnai ateina vaikai ir artimiausių apylinkių, čia taip pat yra ir socialinių namų, taip tęsiama ir rėmėjo Augusto Dombrovskio pradėta mintis – užtikrinti vaikams galimybę vystytis ir aktyviai veikti palankioje aplinkoje, pasakoja bendruomenės vadovė, jau kelių kartų Mylgravio gyventoja Inta Bieza. Čia taip pat yra ir atminimo akmuo Mylgravio jūrininkų mokyklai, kurį apsilankius Krišjaniui Valdemarui pastatė 1873 m. Jūreivystės buvo mokoma tik latvių kalba, todėl daugelis vietos jaunuolių gavo gerą išsilavinimą, čia taip pat buvo galima gauti ir kapitono diplomą.

Tęsdami kelionę Meldru g., kuri po kurio laiko pereina į Atlantijas g., priešais paskutinę autobuso stotelę galime užeiti į kapines, kurių baltus vartus puošia pasenęs užrašas: „Neverk, tavo mirusieji gyvena.“ Tik nesigąsdinkite ir užeikite čia pažiūrėti į antkapių kalveles su istoriniais paminklais ir akmenimis, kurie puošia įtakingų Vecmylgravio gyventojų palaidojimo vietas. Čia taip pat galima pamatyti pirmo latvių teatro statytojo Janio Peitano kapo kryžių ir paminklą. Juos pastatė čia XX a. 9 dešimtmetyje. Dar prieš kurį laiką ši kalvelė buvo apaugusi piktžolėmis, ir tik Vecmylgravio aktyvistų dėka čia viską sutvarkė, pasakoja Inta Bieza. Jos atmintyje įsirėžė paveikslas, kurį Atgimimo laikais ji stebėjo šalia katilinės, esančios kiek toliau. Ten kelis mėnesius iš eilės ant stogo budėjo omonininkai. Jų prožektorių ugnis sekė kiekvieną, kas ėjo Atlantijas g.

Dombrovskio pastatytas Saulės miestas

XIX a. 8 dešimtmetyje Augustas Dombrovskis iš savo dėdės Jokūbo Dombrovskio, vieno iš pirmųjų latvių kilmės verslininkų, paveldėjo lentpjūvę ir garlaivį „Parats“, rašoma Veltos Jonytės knygoje apie Dombrovskio pasekėją – Latvijos vaikų darželių motiną-įkūrėją Martą Rinkę. Jau nuo jaunų dienų Augustas mokėsi iš senelio medžio apdorojimo ir verslo išminties, kartu su dar trimis kompanionais jis įkūrė Vecmylgravyje įmonę – lentpjūvę. Tiesa, vėliau du kompanionai paliko verslą, liko tik Karlis Zalytis. Įmonė buvo labai sėkminga ir netrukus tapo pelninga.

Žmonės 100 metų prisimena Augusto Dombrovskio elgesį. Būdamas milijonierius ir vienas iš turtingiausių Rygos verslininkų, kurdamas Mylgravį, labai rūpinosi darbininkais ir jų šeimomis. Jis dalyvavo kuriant gyvenvietę lentpjūvės darbuotojams, sudarė darbininkams naudingas sutartis dėl kredito iki 20 metų suteikimo statyti gyvenamąjį būstą, tačiau su viena sąlyga – žmonės negali girtuokliauti. Nesilaikant šios sąlygos Dombrovskis turėjo teisę pasiimti namą. Alkoholio jis nekentė nuo vaikystės, kai jo tėvo draugystė su „žalia gyvate“ privedė didžiulę šeimą prie visiško skurdo, vaikai augo dideliame nepritekliuje ir nesaugioje aplinkoje. Taip būsimas milijonierius dar būdamas mažas pažadėjo niekada nevartoti alkoholio ir šį pažadą, kaip ir visus kitus savo pažadus, įvykdė – jo duotas žodis būdavo pati didžiausia garantija.

Galbūt įkvėptas dėdės Jokūbo ir jo žmonos Katrinos Elžbietos Augustas Dombrovskis taip pat greitai tapo rėmėju ir filantropu. Jis įsigijo didelį žemės sklypą Mylgravio kopose ir konsultuodamasis su architektu Vanagu pats suprojektavo pradinės mokyklos ir vaikų darželio pastatą – Žaliąją mokyklą. Tai buvo žalias medinis jugendo stiliaus pastatas, kuris stovėdamas ant kalno priminė rūmus. Jo vidinės patalpos buvo suplanuotos labai patogiai, ten buvo salė su balkonu. Visa tai buvo sukurta darbininkų vaikams šviesti ir čia, taikydama šiuolaikinius pedagoginius metodus, dirbo ir viena iš pirmųjų latvių su aukštuoju išsilavinimu (už jos mokslus Berlyne sumokėjo Dombrovskis), padėjusi ikimokyklinio švietimo pamatus Latvijoje, Marta Rinka. Su Dombrovskiu, kuris buvo už ją daug vyresnis, Martą siejo ypatingi santykiai, ji buvo įkvėpta verslininko gerų darbų, tačiau buvo kalbų ir apie romantiškus jausmus, nors Dombrovskis jau buvo vedęs, o Marta draugavo su jo dukrele. Kurį laiką Augustas gyveno pas Martą Mylgravyje. Tačiau turbūt ši draugystė buvo išimtinai platoniška ir romantiška. Itin tiksliai žinoma, kad būtent ji buvo vaikų švenčių ryškių tradicijų Vecmylgravyje pradininkė. Šių tradicijų laikomasi iki šiol.

Kartu su vaikais ji sukūrė ir sodelį šalia Žaliosios mokyklos, kviesdama prisijungti prie vaikų auklėjimo ir jų tėvus. Ji vykdavo į ekskursijas su vaikais, taip pat įkvėpė daugelį imtis užsiėmimų, kurie šiandien atrodo savaime suprantami. Deja, po kurio laiko Žaliosios mokyklos pastatas sudegė ir jau nebebuvo atstatytas, nors Vecmylgravio plėtros bendruomenė nepraranda vilties, kad jis bus atstatytas, tik reikia rasti tuos, kurie palaikys šią idėją.

Po Žaliosios mokyklos buvo pastatytas progimnazijos pastatas, kur dabar veikia vaikų ir jaunimo centras „Mīlgravis“. Kaip pasakoja jo direktorius Viktoras Teteris, ir šį pastatą Dombrovskis taip pat iš dalies suprojektavo pats. Įdomi dėmesį patraukusi detalė – dideli grotuoti skirtingi jugendo stiliaus langai. Tarybiniais laikais čia kurį laiką veikė mokykla, tačiau vėliau pastatas buvo apleistas ir 2008 m. atrodė visiškai liūdnai. Teteris išsaugojo didžiulę nuotraukų kolekciją. Jos dalį galima pamatyti ir šio namo salėje. Nuotraukose matyti sugadintas namas iki remonto. Dabar elegantiškas progimnazijos pastatas vėl sutvarkytas ir vaikai gali mokytis čia įvairių amatų, taip pat fizinio parengimo.

Trečias pastatas, kuris yra Dombrovskio kultūros ir švietimo paveldas Vecmylgravyje, tai Burtniekų namas. Jį taip pat galima vadinti pirmu Latvijoje kultūros darbuotojų namu. Lengvu, daugeliui Jūrmalos vasarnamių būdingu stiliumi buvo pastatytas namas su terasa ir balkonu. Jame buvo planuojama įkurdinti latvių kultūros darbuotojus. Čia devynerius metus gyveno dainų tėvas Krišjanis Baronas su žmona Darta, kaimyniniame bute gyveno Janis Jaunsudrabinis, viršutiniame aukšte dažnai vasaras leisdavo ir Antonas Austrinis, Janis Porukas ir kt. Apie tą laiką dabar liudija lentelės prie kabinetų durų. Didelėse salėse vakarais kalbėdavosi, muzikuodavo, Janis Jaunsudrabinis ten piešdavo paveikslus. Žinoma, ten kuo griežčiausiai buvo draudžiamas alkoholis. Pro salės langus tuo metu buvo galima stebėti gražų paveikslą: kaip laivai įplaukia į Rygos uostą, o paskui išplaukia iš jo į jūrą.

Tarybiniais laikais čia įrengė butus, prašmatnią salę su lipdiniais padalijo į gyvenamuosius plotus, tačiau tai, žinoma, nebuvo naudinga pastatui. Netrukus pastatas buvo perduotas muzikos mokyklai ir paskutiniame dešimtmetyje ten pastatė šiuolaikinį flygelio formos korpusą. Dabar abi dalys sujungtos požeminiu perėjimu, o šalia auga ąžuolas, kurį pasodino Krišjanis Baronas. Burtniekų namo salėse galima groti vargonais, taip pat jose gali dainuoti choras. Bute, kuriame kažkada gyveno dainų tėvas, įkurtas Krišjanio Barono muziejaus filialas. Jį gali aplankyti visi norintieji.

Kultūros ir švietimo rūmai „Ziemeļblāzma“

Pavadinimas „Ziemeļblāzma“ (liet. „Šiaurės pašvaistė“) kilo iš Augusto Dombrovskio vaikystės prisiminimų. Kažkada jis matė Šiaurės pašvaistę ir ji jam paliko neišdildomą įspūdį. Kadangi Vecmylgravis yra Rygos šiaurėje, tai ir naujos bendruomenės „šviesa“ turėjo panašiai į švytėjimą apšviesti Rygos bendruomenę, remdamasis amžininkų prisiminimais pasakoja Andrejus Grapis.

Taip verslininko ir rėmėjo Dombrovskio iniciatyva XIX–XX a. sandūroje buvo įkurta bendrija „Ziemeļblāzma“. Ypač kruopščiai jis rengė šio pastato eskizus ir planus. Pastatas buvo atidarytas 1904 m. rugpjūčio 15 d. Prašmatnus medinis pastatas buvo skirtas darbininkams ir jų šeimoms, kad jie nesusiviliotų stipriaisiais alkoholiniais gėrimais, o gautų išsilavinimą, taip pat mėgautųsi kultūriniais renginiais. Čia buvo sukurta teatro bendruomenė, kur kartu su mėgėjais aktoriais vaidino ir to meto teatro įžymybės. Buvo čia ir choras, vyko ir sporto užsiėmimai. Čia švęsdavo šventes ir vykdavo koncertai, nes ir pats Dombrovskis buvo muzikantas, o jo aistra buvo smuikų gamyba.

Paskui atėjo 1905 m… ir nelaimė, kuri užgriuvo Mylgravyje sukurtą Dombrovskio pasaulį. Socialdemokratai kvietė darbininkus kovoti už savo teises, atremti prispaudėjus, ir šis judėjimas greitai plėtėsi. Lapelius pradėjo platinti ir Dombrovskio įmonėje. Suvokdami tą gėrį, kurį užtikrino jiems darbdavys, Dombrovskio darbininkai iš pradžių juos ignoravo, tačiau vėliau ir jie užsidegė šia idėja, kuri tuo metu buvo apėmusi ne tik Rygą, bet ir platesnes teritorijas visoje carinėje Rusijoje. 1905 m. sausį Augusto Dombrovskio gamyklos darbininkai kartu su tūkstančiais kitų darbininkų dalyvavo streike. Tačiau tada viskas baigėsi gana ramiai. Deja, netrukus po šių įvykių į Rygą atvyko generolo Orlovo baudžiamoji ekspedicija, jai buvo pateikti melagingi duomenys apie Augustą Dombrovskį.

Atvykusi baudžiamoji ekspedicija sulaikė verslininką, jį apklausė, pririšo prie medžio ir įsakė žiūrėti, kaip dega jo mylimiausias „kūdikis“ – rūmai „Ziemeļblāzma“. Atsirado ir žmonių, kurie užtarė žodį už „tėvą Dombrovskį“, kaip jį vadino Rygoje, todėl jo gyvybė buvo išgelbėta. Tačiau Dombrovskio nervai po šių išgyvenimų buvo visiškai ištampyti, todėl kartu su Marta Rinka jie išvyko gydytis į užsienį, tiesa, neilgam. Grįžęs jis vėl ėmėsi planų ir eskizų, kad pastatytų dar prabangesnius ir erdvesnius rūmus. Be to, dabar jis norėjo, kad juose nebūtų nė vienos medinės detalės, kad jų negalėtų sunaikinti ugnis. Net baldai pastate buvo metaliniai, ir daugelį daiktų iki šiol galima apžiūrėti rūmuose esančiame Dombrovskio atminimo kambaryje. 1913 m. atidarytas naujas namas buvo dar grandioziškesnis ir įspūdingesnis už pirmą – su prašmatniomis salėmis, įvairiomis technikos naujovėmis, jugendo stiliaus papuošimais ir daugeliu kitų. Parke, kurį Dombrovskis sukūrė vežimais veždamas į baltas kopas juodžemį, įrengė šokių aikštelę, estradą, dirbtinius griuvėsius, karuselę ir kitas linksmybes laisvalaikiui praleisti. Iš seno pastato liko tik kolonos, kurias perdarė į rotondą.

Deja, mirus Dombrovskiui atėjo ir jo įmonės saulėlydis – niekas taip ir nesugebėjo jos gerai valdyti. Paminėtina, kad socialdemokratų neapykanta verslininkui niekur nedingo. Netrukus po jo mirties ideologiniai aktyvistai pradėjo skelbti juodinančius straipsnius, o tarybiniais laikais rėmėjo vardas visai nebuvo minimas, nors jo pastatytus pastatus naudojo darbininkai.

Atkūrus nepriklausomybę praėjo dar kažkiek laiko, kol buvo imtasi atstatyti pastatą. Grąžinti buvusį spindesį kultūros rūmams „Ziemeļblāzma“ pavyko tik 2013 m., kai buvo baigta grandiozinė renovacija, kurios metu pastatą išplėtė ir perstatė. Apie šį įvykį liudija ir vėjarodis ant pastato stogo. Vėjarodyje matyti skaičiai „1913“ ir „2013“, rodantys statybos ir atstatymo metus. Įdomu, kad tarybiniais laikais vėjarodį puošė lašišos galva – kaip priminimas apie Gegužės 9-osios (vėliau – „Audа“) žvejų kolūkio veiklą.

Dabar rūmai atgavo savo pirminę išvaizdą, atkurtas ir parkas, sutvarkytas šalia apžvalgos bokšto Augusto Dombrovskio kapas. Iš bokšto gerai matyti ir Rygos senamiesčio bokštai, ir jūra. Ne visi žino, kad kartu su rėmėju ilsisi ir jo mylimas šuo Kangaras. Būtent taip ir norėjo Dombrovskis. Taip pat paminėtina, kad ir šiandien kieme veikia nealkoholinė bendrija „Ziemeļblāzma“.