XVII a. Rygą siaubė ne tik karai, bet ir didžiulės maro epidemijos, per kurias krūvas užkrečiamos ligos aukų likučių laidojo šalia cerkvių arba kitose vietose, o siaurose gatvelėse sklandė baisus tvaikas. Lavonus, kaip įprasta, laidojo kapinėse šalia bažnyčių, taip sudarydami potencialų infekcijos židinį, nes čia pat kaimynystėje gyveno žmonės, tačiau tuo metu dar nebuvo jokių tvorų ir miesto aprūpinimo švariu vandeniu sistemų. Išliko liudijimų, kad, pavyzdžiui, nedidelėje Šv. Jono bažnyčioje 1709–1711 m. maro epidemijos metu vienu metu galėjo būti 300 žmonių likučių, taip pat lavonų buvo gatvėse ir namuose. Kai 1770–1772 m. Rusiją vėl krėtė maro epidemija, imperatorė Jekaterina II išleido nurodymą arba įsaką, draudžiantį laidoti mirusiuosius bažnyčių rūsiuose, kaip tai buvo daroma dešimtmečius.

„Rygą šis įsakas pasiekė 1773 m. vasario 23 d. ir nurodė, kad kapines būtina įrengti erdviose vietose už miesto ribų, o šią vietą būtina aptverti tvora“, – rašoma tyrime „Rygos memorialinis parkas – Didžiosios (Lielie), Jokūbo kapinės ir Pokrovo kapinės“, kurį 1974 m. parengė LSSR Kultūros ministerijos Mokslinis restauravimo ir projektavimo biuras.

Į naujas kapines iš miesto vedė toli gražu ne pats geriausias kelias – vežimai klimpo baltame giliame smėlyje, todėl karstus nešdavo rankose. Apie kelią susimąstyta tik 1824 m. Dabar mes žinome jį kaip Miera gatvę. Ją nutiesė už surinktas aukas, išgrindę akmenimis. Šonuose pasodino liepų, kad vasarą būtų galima eiti vėsiu šešėliu. Įdomu, kad iš pradžių miesto rata priėmė taisykles, pagal kurias laidotuvės turėjo vykti vienoje iš bažnyčių, tačiau iki uždarant miesto vartus karstą reikėjo pristatyti į Didžiąsias kapines ir nedalyvaujant giminėms mirusįjį palaidoti. Rygiečiai negalėjo su tuo susitaikyti. Todėl praėjus keleriems metams miesto valdžia šią normą vis dėlto atšaukė. Logiška, kad netrukus, 1776 m., buvo pastatyta ir medinė koplyčia su nedidele varpine, o paskui čia pastatė lygiai tokį patį akmeninį pastatą.

Tais laikais šis pastatas buvo laikomas vienu iš gražiausių koplyčių Europojе. Iki 7 dešimtmečio joje vykdavo pamaldos. Paskui bažnyčią atėmė iš parapijos, sugriovė ir praktiškai sunaikino. Dar prieš 25 metus Atgimimo bendruomenė laikė ten pamaldas po atviru dangumi, pasakoja istorikas entuziastas Gunaras Armanis, rodydamas nuotraukas. Tačiau parapijiečiams pavyko surinkti lėšų ir bažnyčia buvo atstatyta pagal J. D. Felsko projektą (bažnyčios interjero projekto autoriai – Latvijos mokslų akademijos prezidentas Ojaras Sparytis ir dailininkė Maija Avuota). Čia veikia Atgimimo bendruomenė, kurioje tarnauja kunigas Guntis Kalmė. Jis taip pat buvo ištremtų į Sibirą, taip pat nukentėjusių ir žuvusių įvairiuose jo kampeliuose atminimo įamžinimo idėjos – iš geležinkelio bėgių padaryti kryžių, primenantį kankinių kelią į Amūrą, Igarką, Intą, Vorkutą, Norilską, Krasnovodską ir kitus Sibiro miestus, į kur buvo ištremta daug šios bendruomenės narių, – autorius. 

Šalia bažnyčios nuo 1840 m. taip pat stovi juoda, poliruota granito stela, ant kurios iš pradžių vokiečių kalba buvo užrašas su savotišku „elgesio kodeksu“ kapinių lankytojams. Vėliau, kai bolševikai, vadovaujami Pėterio Stučkos, nukankino ir nužudė 32 Baltijos vokiečių ir latvių kunigus, Rygos inteligentai ir dvasininkai nusprendė įamžinti jų vardus akmenyje, savo knygoje „Rygos paminklai ir dekoratyvinė skulptūra “ rašo Ojaras Sparytis. Tarybiniais laikais paminklas, suprantama, greitai dingo, tačiau 2006 m. jį atstatė remiant latvių ir vokiečių centrui „Domus Rigensis“.

Už cerkvės, kuri yra kairėje kelio pusėje senoje kapinių dalyje, galima apžiūrėti Zalkalnio paminklą, kurį iš pradžių norėta pastatyti ant Rainio kapo, tačiau vėliau nuspręsta, kad jis pernelyg mažas. Dabar jis puošia Grašių ir Klinklavių šeimų laidojimo vietas. Kitoje kelio pusėje taip pat galima apžiūrėti pirmojo Atgimimo protėvių memorialą, kuris buvo sukurtas Krišjanio Barono 150-ojo jubiliejaus proga. „Nedidelės akmeninės sienelės aptveria stačiakampę aikštę, apimdamos kapus su latvių Atgimimo protėvių paminklais – Krišjanio Barono, Krišjanio Valdemaro ir Fričo Bryvzemnieko“, – rašo O. Sparytis. Memorialą suprojektavo architektai Juris Dambis ir Aivaras Gybolsas. Paminklų Baronui ir Bryvzemniekui autorius – Janis Zarinis, o bronzinį Valdemaro portreto reljefą ir dekoratyvines detales atkūrė skulptorius Zezostras Kedis. 

Šalia yra dar vienas neįprastas objektas – memorialinės skulptūros fragmentų rinkinys. Priešais bažnyčią matoma raudona plytų siena, į kurią 1969 m. architekto Edgaro Slaviešo pasiūlymu įmūrijo rekonstruojant Didžiąsias kapines rastas detales ir vertingus paminklus. Čia įmūrytos vertingos antkapių lentos, giminės herbai, bareljefai ir kiti elementai, o šalia atskirai stovi obeliskai ir stelos. O. Sparytis pažymi, kad, deja, bet panaši praktika nebuvo tęsiama.

Už šios sienos galima apžiūrėti dar vieną svarbų objektą – rūsių, pastatytų XVIII a., eilę. Panašių rūsių – mūsų dienomis tokių galima išvysti Europos pietuose – Italijoje, Ispanijoje ir Portugalijoje – turėjo ir žymioji Mėlynoji gvardija, ir įtakingi Rygos giminės. Iki mūsų dienų išliko rūsių fasadų su įvairiais užrašais, herbais ir kitomis svarbiomis detalėmis, tačiau viskas labai prastos būklės – kai kuriuos iš jų net teko užkonservuoti.

Iš pradžių tarp Didžiųjų, Jokūbo ir Pokrovo kapinių buvo platūs laukai, kurie ilgainiui taip pat buvo užsipildyti laidojimo vietomis. Šiuo metu kapinės užima 36,7 ha plotą. Tarp Didžiųjų ir Jokūbo kapinių susidarė aukštas smėlio pylimas, kuris ir dabar matomas Senču g. krašte. Šią gatvę per kapines „iškirto“ tarybiniais laikais, dar kartą parodydami požiūrį į šventas vietas ir miesto istoriją. 

Po Antrojo pasaulinio karo Didžiosiose kapinėse jau nebebuvo aktyviai laidojama, o paskutinė laidojimo vieta datuojama 7 dešimtmečiu.

Teoriškai mirtis ir kapinės turi būti tas skiriamasis bruožas, kurio politikai negalima peržengti, žemėje visi lygūs, tačiau, kad ir kaip paradoksaliai tai skambėtų, būtent dėl politikos Didžiosiose kapinėse įvyko barbariškos permainos. Didžioji dalis besiilsinčių šiose kapinėse yra Baltijos kilmės vokiečiai. Todėl po karo ir kelių emigracijos bangų pasirodė, kad didžiosios dalies kapų nėra kam prižiūrėti. Ir nors kapinių apskaita buvo tvarkoma labai kruopščiai, pagal sovietinę ideologiją mirusieji buvo padalyti į „teisingus“ ir „neteisingus“. Todėl tarybiniais laikais daugelis kapų buvo tikslingai sunaikinti, vertingi paminklai perdaryti ir parduoti kitiems.

Miesto vykdomojo komiteto 1969 m. balandžio 23 d. sprendimu kapines buvo nuspręsta pertvarkyti į memorialinį parką. Paminklus ir daugelį svarbių objektų nugriovė ir pastatė išilgai keliukų, kad juos būtų lengviau apžiūrėti. Tai buvo padaryta ir tam, kad būtų sunku surasti konkrečius kapus.

A. Agtės amžininko ir vieno iš žymių Rygos merų, kurio laikais mieste pastatyta daug puikių pastatų, Džordžo Armitstedo ir jo žmonos kapai yra kiek toliau. Netoli ir paminklas Ludvikui Vilhelmui Kerkoviusui –šalia Rygos 1-osios valstybinės gimnazijos jam pastatytas namas prieš kelerius metus buvo atstatytas ir dabar jame įsikūrę Latvijos universiteto institutai. Iš viso šiose kapinėse ilsisi penki Rygos merai.

Paminėtina, kad 2004 m. dailininkas Aigaras Bikšė kartu su bendraminčiais sukūrė instaliaciją – „Motulės žemės biuras“, kur ekrane buvo vaizduojama informacija apie visus žmones, palaidotus Didžiosiose kapinėse. Deja, vandalai ją sunaikino, o kažkada buvus tokią idėją rodo tik užpaišytas dažais informacinis stendas.

Amžinojo poilsio Jokūbo kapinėse atgulė turtingiausi ir žymiausi rygiečiai. Čia yra turbūt paties svarbiausio mokslininko, paskyrusio savo gyvenimą Rygos ir Livonijos istorijos studijoms, pedagogo ir etnografo Johano Kristofo Brocės kapas. Netoli yra ir vieta, kur palaidotas Augustas Francas Folcas, istorinių Rygos namų daugumos gražiausių dekorų (atlantų, nimfų, kolonų) autorius.

Šalia šio ir kitų svarbių kapų pastatyta informacinių lentelių, kurios naudingos visiems besidomintiems memorialiniu parku. Čia galima perskaityti ir daug neįprastų istorijų, pavyzdžiui, apie tai, kad Jokūbo kapinėse palaidotas Latvijos teritorijoje gimęs Kristianas Jakas Pėtersonas, miręs 21-erių ir laikomas estų nacionalinės poezijos ir literatūros protėviu. Jis mokėsi Terbatos (Tartu) universitete ir per savo trumpą gyvenimą spėjo išmokti 20 kalbų. 

Pastaruoju metu Didžiosios kapinės dažnai minimos naujos tramvajaus linijos į Skanstę tiesimo perspektyvos kontekste. Būsimas maršrutas driekiasi tiesiai per istorines kapines ir, jeigu užmačios bus įgyvendintos, teks nugriauti mažiausiai du rūsius Senču g. krašte, pasakoja Rygos istorijos entuziastas ir Didžiųjų kapinių žinovas Gunaras Armanis. 

Tačiau Didžiosios kapinės niekaip nepaliekamos ramybėje. Dabar vyksta aptarimai ir diskusijos dėl įvairių šių teritorijų vystymo scenarijų. Taip pat svarstomas ir Rygos paminklų agentūros pasiūlytas plėtros projektas, kuriame numatyta nauja statyba ir automobilių aikštelės kapinėse įrengimas, kam prieštarauja ir Valstybinė paminklų apsaugos inspekcija, ir Didžiųjų kapinių draugai, kurie jau kelerius metus bendromis jėgomis tvarko teritoriją.

„Patariame visiems besidomintiems laikyti ranką ant pulso. Būsimas Didžiųjų kapinių scenarijus gali susiklostyti taip, kad kapinės gali būti atstatytos kaip atminties ir Rygos įkūrėjų laidojimo vieta ir Latvijos vieta, tačiau gali būti ir sunaikintos. Galimi visi variantai“, – feisbuko Didžiųjų kapinių draugų grupėje parašė vienas iš judėjimo aktyvistų Andris Gobinis.