Projektas sukurtas remiant „Live Riga“
Gryzinkalnas (Grīziņkalns), taip pat kaip ir Sarkandauguva ir Čiekurkalnas, – darbinis rajonas, tačiau jis yra kur kas arčiau Rygos centro, todėl tai pakoregavo jo užstatymą. Gatvių tinklas apylinkėse pradėjo augti tik apie 1870 m., tačiau nauji kvartalai buvo statomi labai greitai ir kur kas tankiau nei kiti periferiniai rajonai. Mūsų dienomis daugelis namų leidžia skaityti pastarųjų 150 metų Gryzinkalno ir Rygos istoriją kaip knygą. Su nuostabaus istoriko Vladimiro Eichenbaumo pagalba ir beveik prieš šimtą metų leistais laikraščiais mes pabandysime atskleisti daugelį paslapčių, kurios slepiasi Gryzinkalno languose ir grindinyje.
Toje vietoje, kurią šiandien žinome kaip Gryzinkalną, ilgus metus buvo bevaisės kopos, žmonių vadinamos Smėlio kalnais. Šią vietą šimtmečius aplenkdavo valstiečiai, tačiau XIX a. ją pripažino tinkama Rusijos imperijos armijos reikmėms. Atsižvelgiant į strateginę ir ekonominę gubernijos sostinės reikšmę, Ryga taip pat buvo ir karinis miestas, ir čia, už jos ribų, buvo įrengta artilerijos stovykla, kurios reikšmė ypač išaugo XIX a. 6 dešimtmetyje nugriovus miesto pylimus. Kartu su greita Rygos plėtra jau po kelių dešimtmečių armijos stovyklą perkėlė į Pardauguvą, į dabartinės Stradynės ligoninės vietą. Ten dar ir iki mūsų dienų išliko alėjos, taip pat Nometņu (liet. Stovyklos) ir Mazā Nometņu (liet. Mažosios stovyklos) g., nors XIX a. armijos stovykla vėl persikraustė – šiuo kartu į Ikškilę ir Stuopinius (Salaspilį).
„Čia viskas susiję su armija, nes vasarą čia suvažiuodavo kariškiai iš visos Rusijos, daugiausia iš Vakarų apskrities, ir statė čia stovyklas – skirstė žemės sklypus į atskirus rajonus – unterkarininkams, kareiviams, pionieriams, artileristams, žiemą visa infrastruktūra išlikdavo. Iš čia ir atsirado gatvių pavadinimai, kuriuos mes galime matyti ir dabar, pavyzdžiui, Lielgabalu (liet. Patrankų) g., Artilērijas g., Sapieru g., Laboratorijas g. – pavadinimai pagal pirotechnikos laboratorijų buvimo vietą. Šiandien iš to laikotarpio Maiznīcas g. rajone išliko tik keletas grūdų saugojimo sandėlių prie didžiulių duonos kepyklų, nes duoną ten kepė tūkstančiams kareivių. Tiesa, tai taikoma ne Gryzinkalnui, o karinėms stovykloms“, – pasakoja Eichenbaumas.
Istorikas paaiškina, kad šis rajonas iš pat pradžių plėtojosi kaip karinis miestelis. Daugelis Rusijos imperijos armijos kariškių, atvykusių į Rygą po penkerių tarnybos metų, galėjo pasilikti papildomoje tarnyboje ir čia apsigyventi: „Jie tiesiog neturėjo kur eiti, nes jie prarasdavo ryšius su savo Rusija, savo kaimais, nes jie jau būdavo laisvi žmonės, net jei anksčiau ir buvo dvarininkai. Jie pasilikdavo čia gyventi, nes čia buvo darbo – tapdavo asenizatoriais, vežėjais arba atlikdavo kokį nors kitą pagalbinį darbą.“
„Taip pamažu tie, kurie pasiliko čia, pradėjo statyti namus, giminiavosi su vietos gyventojomis, su namų savininkais, juk kariškiai buvo geros išvaizdos“, – pasakoja istorikas. Ir nors armija iš čia išvažiavo, naujas gyvenamasis rajonas tarp Matīsa ir Pērnavas g., taip pat kvartalai tarp Krišjāņa Barona ir Augusta Deglava g. dar ilgą laiką buvo vadinami Stovykla. Taip pat išliko daug ir kitų liudijimų – iki pat 1885 m. Matīsa g. buvo vadinama Nometniu (liet. Stovyklos) g., o naujame sporto kvartale, toje vietoje, kur anksčiau buvo Sporto rūmai, dar tarpukario laikotarpiu buvo kareivinės. Todėl šiais metais tarp Krišjāņa Barona ir Aleksandra Čaka g. planuojama nugriauti buvusį pirotechnikos laboratorijos korpusą, pažymi Eichenbaumas.
Jo nuomone, po to, kai 1889 m. buvo baigta Šv. Povilo bažnyčios statyba, apylinkes kurį laiką vadino Povilo bažnyčios rajonu. Tačiau šis pavadinimas neprigijo, nes šimtmečių sandūroje buvo priimtas sprendimas pastatyti senose smėlio kopose poilsio parką su restoranu, scena ir pasivaikščiojimo takeliais. Atidarius Gryzinkalno parką, rajonas gavo ir savo naują pavadinimą. Jo nepavyko pakeisti net socialdemokratams pirmos Latvijos Respublikos laikotarpiu. Jie pervadino Gryzinkalną į 1905 metų parką. Šis pavadinimas neprigijo taip pat ir ilgu tarybiniu laikotarpiu.
Į Rygą iš kaimų persikeldavo vis daugiau darbo ieškančių žmonių. Gryzinkalne taip pat pradėjo atsirasti naujų namų. Pirmieji rajono gyventojai – atleisti iš armijos rusų kariškiai – kaip gyveno mediniuose namuose žemomis lubomis ir mažais langiukais, taip ir toliau juose gyveno, pasakoja Eichenbaumas, paaiškindamas, kad daugiausia jie buvo arba sentikiai, arba tradiciškai stačiatikiai, kurie laikėsi patriarchato.
„Darbininkams čia parengė daug standartinių projektų, jie buvo tipiniai, buvo parenkami pavyzdžiai, pagal kuriuos paskui ir statė namus. Todėl medinių statinių čia daugiau nebestatė, nes kilmingų medinių namų statyba klestėjo Pardauguvoje, dalis tokių namų taip pat atsirado Brīvības ir Elizabetes g. Pardauguvoje prigijo šveicariškas stilius, atsirado klasicizmas – labai gražūs namai, tačiau šiame rajone tokių nestatė, pasakoja „Koka Rīga“ vadovas. Jis nurodo, kad čia esantys namai ne itin skyrėsi vienas nuo kito.
Vienintelė išimtis – tai atskiri namai, kurie priklausė latvių meistrams mūrininkams. Faktą, kad jų čia buvo daug, patvirtina ir Mūrnieku g. pavadinimas. „Būti mūrininku dar nereiškė, kad jie meistriškai mūrijo. Jie jau buvo verslininkai, statę daugiaaukščius namus ir duodavę pavedimus kitiems mūrininkams, pameistriams ir taip toliau“, – paaiškina Eichenbaumas.
Gryzinkalne ir šiandien galima apžiūrėti daug vilų, meistrų mūrininkų pastatytų savo reikmėms. Vienas iš pačių pastebimiausių – tai vila Jaņa Asara g. 2A, priklausiusi meistrui mūrininkui Pėteriui Radziniui, arba Radzingui. „Ant jo fasado pastebimas šveicariškas stilius – labai turtingas, labai gerai prižiūrėtas, su visomis lentomis ir drožybiniais papuošimais“, – pasakoja „Koka Rīga“ centro direktorius. Būdamas vienu iš pačių sėkmingiausių verslininkų statybos sferoje, kurio brigados statė Latvijos banko pastatą, naują Šv. Gertrūdos bažnyčią, gaisrinės depą Hanzas g., jis buvo dar ir vienas iš korporacijos „Talavija“ įkūrėjų, perdavusių jai jam priklausiusį namą Lāčplēša g. 30, kas dar kartą patvirtina jo turtingumą. Jam priklausė ir kiti namai.
P. Radzinio vila Jaņa Asara g. 2A. „Delfi“ nuotr.
Savo vilą Gryzinkalne pasistatė ir Krišjanis Kergalvis, kuris taip pat pastatė Meno akademiją, Nacionalinį teatrą, Rygos 1-ąją ligoninę ir Centrinį kalėjimą. Čia namus statėsi ir kiti meistrai mūrininkai. Jie pasirinko šį rajoną daugiausia dėl to, kad tuo metu čia būdavo statoma mažai. Įprastai šalia vilų arba greta jų būdavo ir aikštelės su statybinėmis medžiagomis, kurios buvo paklausios ir populiarios, nes medienos statybinės medžiagos iki tol, kol būdavo naudojamos statybose, turėdavo pastovėti penkerius metus. Tuo laiku Rygoje buvo gausu aikštelių su statybinėmis medžiagomis – tose vietose nestatė pelningų namų, nes statybinių medžiagų saugojimas atnešdavo kur kas daugiau pelno nei pelningi arba prekybos namai, paaiškina Eichenbaumas.
Iš pradžių Rygos valdžia planavo aplink Matīsa g. pastatyti socialinius namus, pavyzdžiui, prieglaudas, visuomeninę pirtį ir vaikų darželius, sukuriant ten tarsi socialinį miestelį. Planai pasikeitė ir 1896 m. miestas nusprendė parduoti jam priklausančius žemės sklypus.
Tačiau dalis numatytų planų vis dėlto buvo įgyvendinta, pavyzdžiui, buvo pastatytas vaikų darželis Valmieras g. 24, nes apylinkėse pradėjo plėtotis pramonė ir atsirado poreikis dienos metu kažkur palikti darbininkų vaikus. „Gana netoli nuo Valmieras g. buvo Rusijos ir Baltijos vagonų gamykla „Russo-Balt“, kur gamino automobilius, vagonus, lokomotyvus, čia dirbo apie 12 000 žmonių. Taip pat Krišjāņa Barona ir Pērnavas g. sankirtoje buvo įsikūrusi švino ir cinko dažų gamykla, mašinų gamyba „Felzers un Ko“ ir daugelis kitų įmonių. Tačiau bėgant laikui daugelis iš jų pakeitė savo profilį. Pavyzdžiui, „Russo-Balt“ gamyklos korpusuose dabar veikia Rygos pieno kombinatas. Kadangi Pirmojo pasaulinio karo metu įrangą išvežė, daugelis fabrikų baigė darbą pagal savo pradinį profilį“, – apie šių apylinkių pramonės istoriją pasakoja Eichenbaumas.
XIX a. pab. didelės įmonės, įsikūrusios Gryzinkalne, buvo akstinas darbininkų klasės reikmėms skirtų namų statybai, tačiau čia pradėjo statyti daug vadinamųjų darbinių kareivinių. Kiekviename kareivinių aukšte buvo pastatytas ilgas koridorius arba galerija, iš kurios buvo galima patekti į mažus vieno kambario butukus su virtuve koridoriuje. Šiuos pastatus perstatė, tačiau tokių nepaliestų namų Gryzinkalno apylinkėse vis dar yra pakankamai. Geriausią vaizdą apie tai, kaip atrodė darbinės kareivinės, galima susidaryti apžiūrėjus namą Krāsotāju ir Lienes g. kampe, kurį pastatė Johanas Kratinis, arba Krastingas, ir kurį dabar globoja centras „Koka Rīga“. Kadangi statybos čia prasidėjo tik 1870 m., šis 1876 m. pastatytas namas yra seniausias gatvėje ir vienas iš pačių seniausių visame rajone. Tačiau, istorikas pažymi, kad įprastai kampiniai namai buvo kur kas gražesni.
Tipinė Gryzinkalno statyba – mediniai namai su butais darbuotojams ir dirbtuvėmis pameistriams ir pagalbininkams. „Delfi“ nuotr. /p>
Jo žodžiais tariant, bėgant laikui daugelis pastatų prarado savo blizgesį, ir originalūs fasadai gerai išliko tik 5 proc. namų. Tas faktas, kad namuose nebuvo patogumų ir elektros, o daugelyje iki šiol išliko krosninis šildymas, vedė prie to, kad juose gana dažnai kildavo gaisrų. Ankšta ir nepatogu taip pat buvo ir aplinkiniuose kiemuose – beveik kiekviename iš jų buvo vežimų daržinės, arklidės keliems arkliams, tvartas, tualetas ir tvartas su kiaulėmis, žąsimis ir vištomis. „Daugelyje kiemų buvo dirbtuvės. Jų buvo ten labai daug, pavyzdžiui, kiekvienoje gatvėje buvo po penkias ar šešias stalių dirbtuves – ten dirbo baldininkai, dailidės, kubiliai“, – paaiškina Eichenbaumas. Pameistriai, pagalbininkai, mokiniai ir įprasti darbininkai gyveno tokiuose butukuose. Be to, gyveno ten jie su savo toli gražu ne mažomis šeimomis, ir vieną kiemą savo namais galėjo vadinti keli šimtai žmonių.
Rygos istorijos žinovas pasakoja, kad panašaus tipo namus vadino kareivinėmis, nes gyventojai keitėsi čia gana dažnai. „Čia buvo didelė migracija iš valsčių, kai buvo darbo, ir migracija atgal, kai darbo nebuvo, nes darbininkai ilgą laiką buvo registruoti kaip socialinių paslaugų gavėjai valsčiuose. Tai pasikeitė tik 1911 m., kai įkūrė profesines sąjungas, ligonių kasas ir kitas darbininkų gynimo organizacijas, ir sudarė pirmus sutartinius santykius tarp darbdavių ir darbuotojų.
„Po darbininkų protestų 1905 m. ir caro paskelbto Aukščiausio manifesto Rygoje prasidėjo permainos, kurios greitai padėjo praturtėti daugeliui latvių verslininkų. Pažiūrėjus į laikotarpį nuo 1906 iki 1914 m., madinga pažymėti, kad visoje Rygoje pastatyti tūkstančiai namų. Gryzinkalne taip pat pradėta statyti daug akmeninių namų, daugiausia primityvios art deco stiliaus krypties – caro laikais čia dominavo nacionalinio romantizmo stilius, nes savininkai daugiausia buvo latviai“, – pasakoja Eichenbaumas.
Rēveļi g. (dabar Talinas g.) 1929 m. gruodžio 13 d. LNA LVKFFDA / Nikolajaus Chercbergo nuotr.
„Tarp namų savininkų rusų čia buvo mažai, ir vokiečių taip pat buvo labai mažai, žydai čia taip pat visiškai nenorėjo statyti, išskyrus tik gydytojus ir turtingus žydus – 1-os ir 2-os gildijų pirklius – tačiau tokie čia buvo vos penki ar šeši. Čia taip pat buvo pora estų, lietuvių, kuriuos tuo metu laikė lenkais. Pirmasis pasaulinis karas pristabdė statybas ir šie daugiabučiai namai vis dar stovi kaip stulpai, nes šalia jų taip ir nespėjo pastatyti kitų“, – pasakoja istorikas. Jis taip pat pažymi, kad po karo statybą atnaujino, ir Gryzinkalne galima rasti namų, pastatytų 3–4 dešimtmetyje.
Nepaisant to, kad Gryzinkalnas – tai darbinis rajonas, o parkas Gryzinkalne jau tarpukario laikotarpiu keletą dešimtmečių vadintas 1905 metų parku, 8 dešimtmetyje ten net pastatė vieną iš didžiausių ir žinomiausių paminklų Rygoje, tačiau jokio revoliucinio aktyvumo šioje vietoje niekada nebuvo, pasakoja Vladimiras Eichenbaumas.
Foto, kurā esot redzams mītiņš Grīziņkalnā 1905. gada oktobrī, visticamāk, ir vēlāks notikušā falsificējums. Foto: LNA LVKFFDA / Autors nav zināms
„Juokinga, kad pavadinimas ten taip ir atsirado. To 1929 m. reikalavo socialdemokratai. Įprastai pateikiami argumentai, kokiu pagrindu Rygos vadovybė priėmė sprendimus, tačiau man, deja, nieko taip ir nepavyko rasti“, – pasakoja istorikas. Nepaisant to, ir šiandien žmonių sąmonėje ir spaudoje gyva legenda apie tai, kad 1905 m. spalį čia į masinę demonstraciją susirinko apie 50 000 žmonių, pagal kitus šaltinius – iki 100 000–150 000 darbininkų. Tačiau istorikas įsitikinęs, kad tai viso labo legendos. Apie stambiausią masinį susirinkimą nepranešė nė vienas laikraštis, o liudininkai „prisiminė“ apie demonstraciją tik po kelerių metų.
Tuo laiku spaudoje rašė visai ką kita – 1905 m. gegužės 1 d. didelis protesto mitingas buvo planuojamas Vėrmanės sode, o spalio 20 d. ten turėjo vykti demonstracija, kurioje planavo dalyvauti 50 000 žmonių. Tačiau ji įvyko visai kitame Rygos gale – Senojoje Stovyklos aikštėje Pardauguvoje, maždaug tarp Maraso tvenkinio ir Stradynės ligoninės komplekso. Taip pat buvo pranešama apie nedidelį mitingą didžiausioje Gryzinkalno aikštėje – turgaus aikštėje, kuri yra priešais Šv. Petro bažnyčią. Aptvertas tvora Gryzinkalnas, kur atidarė teatrą „Apollo“ ir buvo nutiesti takeliai, visiškai netiko tokiems masiniams susirinkimams organizuoti.
„Rīgas Avīze“ 1905 m. spalio 21 d.
„Nuo to momento, kai į Rygą telegrafu atėjo Aukščiausias manifestas, mieste pradėjo organizuoti masinius mitingus, kurie vyko kasdien. Jie vyko atvirose aikštėse (senoje Stovyklos aikštėje vienoje Dauguvos pusėje ir prie Povilo bažnyčios Gryzinkalne) arba uždarose patalpose. Paskutiniais atvejais turimos omenyje bendruomenių salės ir teatrai. Šias patalpas savavališkai užimdavo minios žmonių, tai padaryti buvo lengva, todėl kai kariniai pulkai buvo atšaukti iš gatvių, policija nieko negalėjo padaryti prieš kelių tūkstančių žmonių minią. Pats didžiausias toks mitingas įvyko trečiadienį, spalio 19 d., mažoje stovyklos aikštėje (30 000–50 000 žmonių). Visų mitingų pobūdis buvo maždaug vienodas. Žmones kvietė tęsti pradėtą kovą prieš vyriausybę ir dalyvauti socialdemokratiniame judėjime (…)“
Mitas toliau gyvuoja ir jo atgarsių galima rasti net Rygos paminklų agentūros ištekliuose. „Prieš 110 metų, 1905 m. spalio 20 d., visos Rusijos streiko dienomis Rygoje, Gryzinkalne į mitingą susirinko 80 000–100 000 žmonių (…) Mitingai Gryzinkalne tęsėsi iki spalio 22 d. Amžininkas, socialdemokratas Feliksas Cielenis prisimena, kad vienu metu kalbas sakė maždaug iš 30 tribūnų“, – dar prieš trejus metus savo puslapiuose skelbė „Latvijas Avīze“.
Gyvenamasis namas Jaņa Asara g. 15. Zudusī Latvija nuotr.
Dideli žemės sklypai Gryzinkalne priklausė miestui. Tarpukariu socialdemokratai, ilgą laiką buvę valdžioje, parengė kovos su būsto krize planą, pagal kurį 3 dešimtmečio viduryje pradėti statyti blokinių namų kompleksai, kad pirmiausia aprūpintų būstu miesto valdininkus. „Pirmi namai pradėti statyti Ausekļu g. rajone, Samarina g. (dabar Lomonosova g.), taip pat ištisi kompleksai Ropažu g. ir Liepājas g., kur išsidėstę dviaukščiai namai po aštuonis butus kiekviename. Tai buvo Rygos miesto būsto krizės likvidavimo programa“, – pasakoja Eichenbaumas.
Įspūdingų blokinių namų statyba buvo numatyta ir Gryzinkalne. 1927 m. buvo padėtas pamatinis akmuo komplekso, kurį buvo numatyta statyti nuo Jaņa Asara g. iki Augusta Deglava g., įskaitant dabartinio stadiono „Daugava“ teritoriją. „Ten buvo planuota pastatyti daugybę didžiulių korpusų, nes blokinis namas, kurį mes žinome, tai viso labo vienas nedidelis fragmentas, viena, galbūt ne penktoji, o dešimtoji dalis to didžiulio komplekso su poilsio zona, pristatymų patalpomis, klubais, žaidimų aikštelėmis, nedideliais stadionais, teniso kortais“, – aiškina istorikas. Rajonas toliau plėtotis nustojo po to, kai socialdemokratai neteko valdžios Rygoje.
Ausekļa g., tyliame centre, pastatė blokinį namą su dviejų–penkių kambarių butais, kuriuos paskirstė valdininkams pagal jų pareigas: kuo aukštesnės pareigos, tuo didesnis buvo butas. Blokiniame name, esančiame Gryzinkalne, dominavo maži vieno ir dviejų kambarių (tuo metu vadinti pusantriniais) butai. Visų panašaus tipo namų kiemuose visada buvo skulptūrų, baseinų ir žaliųjų zonų.
Gyvenamasis namas Jaņa Asara g. 15. „Delfi“ nuotr.
Tačiau panašaus tipo namai atliko ir kitą funkciją. „Taip pat, kaip ir Austrijoje, buvusioje Austrijos-Vengrijos imperijoje, taip pat socialdemokratinėje, o vėliau hitlerinėje Vokietijoje šis stilius buvo skirtas vieniems kitus sekti, nes namas turėjo bendrą kiemą, bendrą susitikimų vietą“, – nurodė „Koka Rīga“ centro vadovas. Jo žodžiais tariant, kaip ir Vokietijoje buvo net sukurta hierarchinė sekimo sistema – kiekviename name buvo namo vyresnysis, už kvartalą buvo atsakingas bloko vyresnysis, toliau už gatvę – gatvės vyresnysis. Visa tai leido centralizuotai apdoroti informaciją apie kiekvieno gyventojo lojalumą režimui.
Perversmo išvakarėse, kurį surengė Karlis Ulmanis, Latvijoje ir ypač Rygoje išpopuliarėjo Latvijos socialdemokratų darbo partija, pagal kurią lyderis Bruno Kalninis įkūrė pusiau karinę sporto organizaciją „Strādnieku Sports un Sargs“ (SSS), kurios narius žmonės vadino „siseņi“. SSS reikmėms buvo pastatytas stadionas, kuris tapo dabartinio stadiono „Daugava“ pirmtaku. Oficialiai stadionas buvo atidarytas 1933 m., tuo metu SSS nariai jau dėvėjo uniformą. „Jeigu ne Ulmanio perversmas, būtų buvęs Kalninio perversmas“, – nurodo Eichenbaumas.
Panašią sistemą norėjo įvesti ir kiti režimai, įskaitant socialdemokratus arba nacionalsocialistus. „Šis namas buvo statomas su mintimi, kad visi seks vienas kitą – susitikdami kieme, paimdami vaikus, turkšdamiesi fontane arba baseine, arba dar kažkur, ir stebėdami vienas kitą, sužinodami ketinimus“, – paaiškina Eichenbaumas. Pirmais Vokietijos kaliniais koncentracijos stovyklose, kai į valdžią atėjo nacistai, tapo ne žydai, o šventikai ir socialdemokratai. Taip pat ir po valstybinio Karlio Ulmanio perversmo pirmieji kaliniai Liepojoje arba darbuose Kalncieme buvo „perkonkrustai“ ir socialdemokratai.
Tarybiniais laikais čia viskas tarsi sustojo, nes butų buvo pakankamai, – Latvijos laikais pastatyti butai pasirodė besą labai geri, istoriko žodžiais, jie dar ir šiandien labai kokybiški. Tik 1962 m. buvo gautas Ministrų Tarybos potvarkis nugriauti Gryzinkalne medinius namus.
Vaikai važinėjasi rogutėmis parke 1905 m. (dabar – Gryzinkalnas). 1967 m. gruodžio 30 d. LNA LVKFFDA / V. Prikulio nuotr.
„Griauti iš dalies pradėta nuo Laboratorijas, Zvaigžņu, Vārnu g. Šiame rajone labai gražios alėjos, visos gatvės išeina į Gryzinkalną, buvo numatyta, kad ten gyvens Ministrų Kabineto, ministerijų ir kultūros įstaigų valdininkai. Skyrė butus ir porai vairuotojų, kad ten būtų ne tik valdininkai. Norėjo įrengti tokį sovietinės nomenklatūros miestuką. Senus namus pradėjo griauti ir statyti naujus jau 8 dešimtmetyje, o pastatytus 9 dešimtmetyje galima atpažinti iš raudonų plytų.
Statydami panaikino ankstesnę žemės sklypų sistemą, todėl dar dabar tarp tarybinių pastatų kai kur išliko senų namų. Eichenbaumas pasakoja, kad 9 dešimtmečio antrojoje pusėje statybos sustojo, kad būtų pratęstos paskutiniame dešimtmetyje, ir tik dabar Gryzinkalnas vėl pradėjo plėstis, tačiau jau visai kita kryptimi. Dabar ten renovuoja senus namus, pastatytus cariniais ir Latvijos laikais, kuria šiuolaikinius butus. Kartu išlaikyti ir mediniai namai. Tiesa, keletą jau nugriovė, kaip galima pamatyti Jaņa Asara, Krāsotāju, Lienes g. Renovuojamas ir Zieduonio parkas (Ziedoņdārzs), Gryzinkalno parkas ir kai kurios (Sparģeļu, Krāsotāju, Lienes) gatvės. Čia kai kuriose gatvėse įrengta net senamadiškų šviestuvų, o Mūrnieku g. laikoma istorine. Tai stebi ir namų savininkai, kurie restauruoja arba stato čia naujus namus.
Istorikas ir Medinių namų renovacijos centro „Koka Rīga“ vadovas
„Delfi“ žurnalistas
„Delfi“ fotoredaktorius
Projektas sukurtas