Projektas sukurtas remiant „Live Riga“
Ryga gali didžiuotis savo bulvarų žiedu, kurio viduje įmantriai vingiuoja miesto kanalas su žaliais želdynais, tarp kurių galima rasti ir retų medžių, ir apipintų įdomiomis istorijomis paminklų. Bastiono kalvos viršūnėje kažkada buvo šiuolaikinis „Vienos paviljonas“. Kaip visa tai atsirado ir kur šiandien medžių šešėlyje galima surasti pačių įdomiausių objektų, apie tai mes kaip tik ir papasakosime dar vienoje istorijoje iš serijos „Rygos maršrutai“.
Rygos gynybiniai pylimai kartu su smėlio pylimais buvo pastatyti XV a. siekiant apsaugoti miestą nuo šiuolaikinių šaunamųjų ginklų, be to, smėlio pylimus buvo kur kas lengviau atstatyti nei sieną. Bėgant laikui, įtvirtinimų sistema įgavo žvaigždės formą (XVII a.), platesnius griovius ir erdvią juostą (XVIII a.) prieš sienas dabartinės Esplanados vietoje, kad miesto gynėjai galėtų iš anksto pamatyti užgrobikus. Tačiau tvirta gynybinė sistema labai trukdė miesto plėtrai – ir transporto judėjimui, ir loginiam užstatymui. XIX a. ginklai jau buvo nebe tokie kaip viduramžiais ir 1857 m. caras Aleksandras II patvirtino gynybinių pylimų nugriovimo ir tolesnės rekonstrukcijos projektą, kurį įgyvendino per 6 metus. Įdomu, kad visa tai vyko su didelėmis iškilmėmis – net buvo pagamintas specialus kastuvas su kotu iš riešutmedžio, kurį paskui panaudojo iškilmingoje ceremonijoje, skirtoje gynybinių įtvirtinimų likvidavimo pradžiai, įvykusioje 1857 m. lapkričio 15 d., rašoma enciklopedijoje „Ryga“.
Vaizdas į Bastiono kalvą. 1870–1899 m. Nuotr. iš Jungtinio archyvų fondo LVKFFDA
Darbai tęsėsi gana ilgai, nes viską reikėjo daryti rankiniu būdu tik su kastuvais ir karučiais. Iškastą žemę skyrė Dauguvos krantams sutvirtinti, iš dalies taip pat užpylė ir apsauginį griovį, kuris paskui tapo miesto kanalu, o iš likusios žemės, smėlio ir akmenų buvusio Smėlio bastiono vietoje sukūrė Bastiono kalvą. Abiejuose kanalo krantuose iki pat Marijos ir Nikolajaus tiltų (Krišjāņa Valdemāra g.) išlygino smėlį, pasodino medžių ir nutiesė takelius.
1860 m. Rygoje laukta imperatoriaus Aleksandro II vizito, todėl kalvą ir apylinkes reikėjo greitai sutvarkyti. Rygiečiai pakvietė vokiečių specialistą А. Vendtą, kuris vis dėlto nepateisino lūkesčių, nes dirbo už savo rašomojo stalo Liubeke, o tai neatitiko realijų. Reikėjo rasti kažką kita, kas galėtų paversti Rygą vienu šiuolaikiškiausių to meto miestų.
Žali sodinukai ant Bastiono kalvos ir kanalo krantinėje. XX a. pr. Tolumoje matyti „Vienos paviljonas“. Nuotr. iš Rygos istorijos ir laivininkystės muziejaus archyvo
Ir tada apstatyti atsilaisvinusią juostą palei miesto kanalą ėmėsi landšafto architektas Georgas Kufaltas, kuris Rygoje dirbo 35 metus ir sukūrė Rygos parkus tokius, kokius mes juos žinome ir šiandien.
Suoliukus, skirtus G. Kufaltui ir jo pasekėjui Andrejui Zeidakui, galima pamatyti priešais Latvijos universitetą, tarp jų sukurtos augalų karalystės. Vadovaujant G. Kufaltui buvo apželdinta kanalo krantinė, taip pat įrengta Bastiono kalva su visais jos žymiais mūrais, upeliais, kaskadomis ir alpinariumais ant šlaito. Bastiono kalvą su spiraliniais takeliais kurį laiką net vadino Sraigių kalnu. Ji tapo viena iš mėgstamų miestiečių pasivaikščiojimo vietų, kur jie noriai leisdavo laiką paviljone „Vienos kavinė“ arba terasoje, įsikūrusioje kalno „viršūnėje“, iš kur atsivėrė gražus vaizdas į Rygos senamiestį ir Parako bokštą, kurių dar neužgožė neseniai pasodinti medžiai, taip pat į miesto kanalą. Pasivaikščiojimus sveikatai stiprinti čia rygiečiams siūlė toks daktaras Rulė. Ši iniciatyva buvo labai priimtina miestiečiams.
Žali sodinukai ant Bastiono kalvos ir kanalo krantinėje. Nuotr. iš Rygos istorijos ir laivininkystės muziejaus archyvo
Po Antrojo pasaulinio karo ant Bastiono kalvos savo „namus“ atrado daugelio Rygos senamiesčio namų ir gatvių fragmentai. Pavyzdžiui, „ūsuotas“ stulpelis iš Rotušės aikštės, kurį jūs rasite kalvos papėdėje šalia tiltelio prie Bastiono kalvos. Antras jo „brolis“ saugomas katedros Kryžių galerijoje, o tie stulpeliai, kuriuos mes matome dabar prie Rotušės, tai tik kopijos, pasakoja Rygos architektūros ekspertas ir istorikas entuziastas Gunaras Armanis. Deja, kažkada buvusi gyva kalvos viršūnė šiandien – labai liūdna ir apleista vieta, dėl kurios plėtros ir sutvarkymo būtina susimąstyti savivaldybės vadovybei, mano entuziastas.
XIX ir XX a. sandūroje Rygos kanalas atrodė visiškai kitaip, nei mes įpratę jį matyti. Jis buvo, jei galima taip pasakyti, daug gyvesnis.
Kanalo paskirtis buvo ne tik estetinė, juo pristatydavo malkas ir kitas prekes tiems, kas gyveno netoliese esančiuose namuose, rašo savo knygoje apie Rygos tiltus Zieduonis Vecvagaras. „Kad gautų dalį pinigų kanalui išlaikyti, miesto valdžia nuomojo abiejuose kanalo galuose išsidėsčiusius šliuzus (Andrejevskio ir Karlovo), nuomininkai gaudavo teisę rinkti mokesčius iš praplaukiančių laivų ir kitų plaukimo priemonių“, – rašo Z. Vecvagaras. Nuomininkai tam tikra prasme buvo ir kanalo prižiūrėtojai, suinteresuoti tuo, kad kanalas būtų tvarkingas. Taip pat buvo suteikiamos ir nuomos teisės, kad žiemos metu ant miesto kanalo ledo būtų įrengiamos čiuožyklos, o vasarą atidarytos valčių prieplaukos. Ir čiuožimas pačiūžomis, ir pasiplaukiojimai valtimis buvo labai populiarios rygiečių pramogos.
XIX a. per kanalą pastatė daug tiltų, du iš jų išliko ir dabar yra pradinės būklės. Seniausias iš jų – tai Bastėjos kalno (Bastiono kalvos) tiltas, kurį suprojektavo Baltijos vokiečių inžinierius Gustavas Adolfas Agtė, projektavęs ir kitus Rygos tiltus, įskaitant pontoninį tiltą, taip pat užsiėmęs Dauguvos krantinės sutvirtinimu. Suprantama, statant nebuvo apsieita ir be problemų. Iš pradžių buvo siūlomi du tiltelio pastatymo variantai – Miesto sodų valdyba norėjo jį pastatyti priešais Reimero akių kliniką (vėliau – JAV ambasada, dabar – Okupacijos muziejus).
Vaizdas į čiuožinėjančius pačiūžomis ant Rygos miesto kanalo ledo šalia Bastiono kalvos. Fone XIX a. antrojoje pusėje suprojektuotas Agtės tiltelis, kuriame neseniai atsirado įtrūkimų. Kairėje pusėje matyti gulbių namelis. Nuotr. iš Jungtinio archyvų fondo LVKFFDA
Statybos komisija norėjo, kad tiltas būtų arčiau Antrojo miesto teatro (dabar – Latvijos nacionalinis teatras), kur jį ir pastatė šalia vandentiekio ir dujų stočių, kad gyventojai iš Nikolajaus bulvaro (Krišjāņa Valdemāra g.) ir Sosto įpėdinio (Raiņa bulvaras) bulvaro apylinkių galėtų greitai patekti į Smilšu g. ir į Rygos senamiesčio centrą. Tačiau statybos darbams trukdė sena „bėda“ – pinigų trūkumas: užsakovas turėjo viso labo 3000 rublių, o tiltui pastatyti reikėjo 5800 rublių. Savivaldybė pridėjo dar 500, tačiau norint baigti statyti tiltelį teko organizuoti aukų rinkimą – daugiausia tai darė gretimų namų savininkai ir kiti Rygos gyventojai, kurie surinko dar 2500 rublių, o po statybos likusias lėšas skyrė gražiam apželdinimui ir vandentiekio ir dujų stočių tvoroms perkelti, pasakoja Z. Vecvagaras.
Taip pat įdomi ir istorija, susijusi su tilteliu šalia Operos, arba Timo tiltu. Jis taip pat buvo pastatytas XIX a. pab., о panašios perkėlos per kanalą idėja priklausė mirusiam profesoriui Vilhelmui von Timui, kuris testamente nurodė pastatyti tiltą priešais jo ilgametę darbovietę – Rygos politechnikos mokyklą (dabar – Latvijos universitetą), kad studentai galėtų patogiau patekti į mokymo įstaigą. Jo našlė įvykdė paskutinę vyro valią, tačiau paliktų pinigų neužteko, tiesa, galų gale miesto Dūma finansiškai parėmė ir šį projektą. Timas savo testamente taip pat norėjo, kad naujo tilto konstrukcija neprimintų tiltelio prie Bastiono kalvos, o būtų plokštesnė. 1898 m. konkurse buvo išrinktas inžinieriaus Ivano Krapivijanskio projektas.
Šiuo metu kanalas yra 3,2 km ilgio, o jį kerta 16 įvairaus pločio tiltų.
Šiandien naujos gyvybės kanalui įkvėpė ir atvežti iš Švedijos garlaiviukai, ir nuomojamos valtys ir banglentės. Nakties metu apšviesti tilteliai ir vasarą veikiantys fontanai daro jį dar patrauklesnį. Tačiau bandymas grąžinti į Gulbių namelį šalia Bastiono kalvos paukščius kol kas nebuvo sėkmingas. Ir dabar kanalo krantuose karaliauja pulkai ančių, o medžiams grėsmę kelia bebrai, dėl kurių tenka aptverti daugelį kamienų.
Galbūt sunku tuo patikėti, tačiau iki 1929 m. Rygoje nebuvo nė vieno paminklo kokiam nors įžymiam Latvijos gyventojui. Tuo metu mieste buvo taip mažai paminklų, kad visus juos buvo galima suskaičiuoti ant vienos rankos pirštų. Ir pirmas monumentas, atidengtas miesto kanalo krantinėje šalia tiltelio prie Bastiono kalvos, buvo paminklas vienam iš pačių žymiausių latvių rašytojų – Rūdolfui Blaumaniui. Paminklo autorius buvo Teodoras Zalkalnis. „Daugelis skundėsi, kad veidui trūksta panašumo, o daugelis ironizavo, kad Blaumanis pasodintas į žemę“, – savo knygoje „Rīgas svārki mugurā“ rašo Andrejus Johansonas. Skulptūra iš tikrųjų buvo labai žema, tačiau taip buvo pabrėžiama, kad rašytojui būtina visada likti tarp liaudies. Deja, būdamas „tiek artimas liaudžiai“, paminklas dažnai būdavo sugadinamas, ir Ulmanio laikais jį perkėlė į skverą Blaumaņa g. ir pastatė ant granito bloko. Vėliau jį vėl grąžino į seną vietą, kur jis yra ir šiandien.
Truputį toliau pastatytas paminklas žuvusiems Sausio įvykių metu 1991 m. – būtent čia, priešais ankstesnį Vidaus reikalų ministerijos pastatą, kur dabar veikia prašmatnus viešbutis, vyko tas mirtinas apšaudymas.
Bastiono kalvos papėdėje išdidžiai kyla daugelio rygiečių mėgstama skulptūra „Kumeliukas“. Ši Gaidos Grunbergos skulptūra jau nuo 1970 m. vilioja vaikus, kurie per tą laiką nupoliravo arkliuko nugarą iki spindesio. Kalbant apie nuostabius gyvūnų įvaizdžius žaliuose želdynuose, negalima nepaminėti paminklo buvusiam Rygos merui Džordžui Armistedui, kuris yra šalia Operos. Vieno iš žymiausių Rygos miesto valdytojų įvaizdis įamžintas kartu su žmona Sesilija Pichlau ir čiau čiau veislės šunimi. Paminklą atidengė Anglijos karalienės Elžbietos ir princo Čarlzo vizito 2006 m. metu. Tai Jevgenijaus Gombergo ir Rodnio Redklifo dovana miestui.
Tarp žalių želdynų yra ir kitų svarbių paminklų, pavyzdžiui, paminklas kompozitoriui Alfredui Kalniniui, prezidentui Karliui Ulmaniui, matematikui Mstislavui Keldyšui ir kitiems, o virš visų jų kyla Laisvės paminklas.
Kalbant apie kanalo krantinę, negalima nepaminėti, kad čia bet kuris norintis gali visiškai nemokamai mėgautis visa plejada retų medžių ir krūmų. Pavyzdžiui, toje pusėje, kur Latvijos universitetas, šalia Timo tiltelio, yra vienas iš pačių neįprasčiausių „gyventojų“ tarp želdynų – ginkmedis. Čia ir amerikietiškas raginis medis, šilkmedis, kuris žydi dar iki pasirodant lapams, taip pat mandžiūriniai riešutmedžiai ir įvairių rūšių arklinių kaštonų.
Raiņa bulvaro ir Krišjāņa Barona g. kampe kiekvienais metais žydi Auksinis Alpių lietus, o Bastiono kalvos nuokalnėje auga pats didžiausias iš visų Rygos parkų kuplusis uosis. Šalia kanalo Kronvaldo parke auga reti medžiai, pavyzdžiui, amūriniai kamšteniai, japoniniai puošmedžiai ir agurkinės magnolijos. Tai tik dalis tų daugiau kaip 100 atvežtų iš užsienio ir vietinių medžių ir krūmų, kurie rado namus kanalo krantuose. Daugelis iš jų buvo pasodinti žinomų visuomenės žmonių, pavyzdžiui, Operos artistų.
Foto: Shutterstock
XIX a. pab. buvo pasodinta ir itin būdingų bulvarų žiedui olandinių liepų.
Vadovaujant landšafto sodininkui Andrejui Zeidakui buvo pastatyta klombų su daugiamečiais augalais, o tarybiniais laikais kilo ambicinga idėja sukurti parkuose didžiulių rododendrų sodinių. Tačiau šie augalai iš Kaukazo kalnų prigijo toli gražu ne visur, o tik ten, kur jiems tai pavyko, pavyzdžiui, kanalo krantinėje už „Kolonados“ žydi ankstyvosios azalijos, arba rododendrai šalia pagrindinio Latvijos universiteto pastato, kurie kiekvieną pavasarį džiugina mus savo didybe. „Auginant rododendrus buvo padaryta daug klaidų. Pavyzdžiui, XX a. 6 dešimtmečio pradžioje Rygos sodų ir parkų direktorius pavedė Jakobui Andersonui, sodininkui iš Dubultos, išauginti Rygai rododendrų, kuriuos vėliau planuota sodinti parkuose. 1958 m. Rygoje, daugiausia parke išilgai Raiņa bulvaro, kur buvo LTSR Komunistų partijos Centrinis komitetas ir Aukščiausiosios Tarybos prezidiumas, pasodinta apie 8000 rododendrų sodinukų – sukurta didžiulė šios rūšies augalų grupė. Rododendrus pasodino po dideliais medžiais, daugiausia po liepomis ir klevais, kurių, kaip žinia, maža šaknų sistema. Didžiulė medžių karūna sulaikė lietaus vandenį, apie tai, kaip rododendrams išgyventi tokiomis sąlygomis, niekas nesusimąstė. Per kelerius metus rododendrai žuvo, liko vien prisiminimai, paleisti vėjais pinigai ir darbas“, – prieš kelerius metus savo prisiminimais apie tą laikotarpį pasidalijo latviškų rododendrų „tėvas“ Richardas Kondratovičius.
Šaulių sodas, arba dabartinis Kronvaldo parkas, kitaip nei kanalo krantinė šalia Bastiono kalvos, nugriovus apsauginius pylimus dar kurį laiką buvo nepasiekiamas visuomenei, nes nuosavybės teise priklausė Vokietijos šaulių draugijai. Tačiau XIX ir XX a. sandūroje jis pasikeitė, ir būtent ten įvyko įspūdingos Rygos 700 metų iškilmės.
1865, 1871 ir 1889 m. Rygoje, Esplanadoje, jau vyko didelės Baltijos žemės ūkio parodos, tačiau jų negalima sulyginti su parodos miesto 700-mečiui mastu, kuris tebestebina net po 100 metų. Šaulių parke įrengta dalis su atrakcionais beveik realiu dydžiu vaizdavo viduramžių Rygos senamiesčio pastatus. Priešingoje kanalo pusėje buvo įsikūręs Paukščių sodas su kavinėmis, restoranais ir muzikiniais paviljonais, rašoma enciklopedijoje „Ryga“. Viena iš pagrindinių pramogų buvo „Venecijos imitavimas su pasiplaukiojimais gondola kanalu“. Miestelio mastelis buvo 1:100, ir lankytojams net buvo sunku patikėti, kad visus namus pastatė tik iš lentų ir tinko. Siekiant sukurti realybės įspūdį, medinėje Rotušės aikštėje buvo galima rasti ir tikrą šulinį, ir gėdos stulpą, rašo istorikas Ilja Dimenšteinas.
Paroda Rygos 700-osioms metinėms, palikusi neišdildomą pėdsaką mieste daugeliui metų. Nuotr. iš Die Rigaer Jubiläums-Ausstellung 1901 in Bild und Wort: ein Erinnerungsbuch /hrsg. von M. Scherwinsky, Director der Gewerbeschule des Rigaer Gewerbevereins
Per kelis mėnesius parodą aplankė daugiau kaip 800 000 žmonių. Daugelis architektų siūlė išsaugoti visus šventei sukurtus pastatus, tačiau jų iniciatyvai nebuvo pritarta, nes bet koks renginys kažkada baigiasi. Ir gerai, kad butaforiją ir paviljonus beveik iš karto ir nugriovė, o ne paliko, kad juos pamažu sunaikintų laikas. Šiandien apie tas dienas primena tik memuarai ir seni atvirukai, kurių galima rasti kolekcininkų albumuose. Vienintelis tos parodos liudininkas, išlikęs iki mūsų dienų, yra latvių meistro Krišjanio Kergalvio pagamintas paviljonas, pastatytas Kronvaldo parke. Iki Pirmojo pasaulinio karo jame buvo biustas imperatoriui Aleksandrui II.
Parke išilgai kanalo ir šiandien pakanka kitų apžiūrėti įdomių objektų, pavyzdžiui, kinų paviljonas ir arka, kurie čia buvo pastatyti 2001 m. Nuo 2009 m. čia stovi paminklas poetui Aleksandrui Puškinui – kalbama, kad Ryga visada domino rašytoją, nes čia gyveno jo mūza – Rygos karo komendanto Jermolajaus Kerno žmona – Ana Kern, kuriai paminklas yra netoli, šalia „Ave Sol“ koncertų salės. Kronvaldo parke pastatytas Berlyno sienos fragmentas, taip pat paminklai rašytojams Andrejui Upyčiui ir Sudrabui Edžiui.
Nuostabus pasakotojas, gerai išmanantis Rygos namų ir gatvių istoriją. Anksčiau – Paminklų apsaugos agentūros inspektorius.
Žurnalistas, ''Tūrisma Gids'' redaktorius.
Vaizdo žurnalistas, "DELFI TV".
Projektas sukurtas