Projektas sukurtas remiant „Live Riga“
Daugelis iš mūsų Kengaragą įsivaizduoja tik kaip didelį miegamąjį Rygos rajoną, per kurį eina visa Maskavas g., tačiau čia užtektinai ir svarbių istorinių stotelių. Tankiai užstatyti tarybiniais laikais laukai tapo namais tūkstančiams rygiečių, kurie savo rajonu didžiuojasi ne mažiau nei kitų istorinių Rygos rajonų gyventojai.
Kasmet Kengarago apylinkėse Dauguvą užpildydavo iš rusų žemių plaukę plaustai ir strugai. Senaisiais strugais plukdė linus, kanapes, linų sėmenis, grūdus ir, žinoma, pagrindinę eksporto prekę – medieną. Knygos „Rīgas vārtos“ autorius parodo mums išsamų vaizdą apie šios veiklos apimtį. Pavyzdžiui, labai sėkmingi buvo 1847 m., kai į Rygą 1 208 strugais, 162 nedidelėmis valtimis, 1 281 įprasta valtimi, taip pat 2 659 plaustais atvežta prekių už 13 731 015 rublių. Pagal išsiųstas valtis rekordiniai buvo 1859 m., kai upe į Dauguvos žiotis išplaukė 10 256 valtys ir 2 698 plaustai, o maksimalus užregistruotų komandų struguose ir kitų upės laivyno darbininkų skaičius buvo 56 412 žmonių. Žiūrėdami į šiuos skaičius mes galime labai gerai įsivaizduoti, kaip šiandien rami Dauguva anksčiau buvo gyva ir pulsuojanti transporto arterija Latvijos teritorijoje ir Rygos centre. Upė galėjo aprūpinti ne tik vietos gyventojus ir jų šeimas, bet ir visus, kam užteko drąsos ir sumanumo verstis čia prekyba.
1898 m. buvo išleistas įsakas dėl 3 000 žiedų įrengimo plaustams tvirtinti visu Dauguvos ilgiu, pradedant nuo šiuolaikinės Kojusalas atšakos iki Dolės salos pabaigos viršuje. Vieną iš tokių žiedų mums pavyko rasti ir nufotografuoti.
Visiems, kurie atplaukdavo į Rygą Dauguva, reikėjo inkarininkų ir locmanų, nes upės vaga buvo nepastovi ir jos ypatumus žinojo tik vietiniai. Inkarininko pareigos Dauguvoje atsirado nuo 1610 m. ir buvo iki 1880-ųjų. Inkarininko pareigas panaikino, įvertinę jas kaip tipinį viduramžių miesto apribojimą, tačiau tai nereiškė, kad neliko ir pačių inkarininkų. Paskui inkarininku galėjo dirbti bet kuris žmogus, turėjęs reikiamų įrankių ir įgūdžių, nes anksčiau šį amatą galėjo tik perduoti pagal paveldėjimą. Šiandien Kaņiera g. vis dar galima apžiūrėti seną inkarininkų stoties pastatą.
Atidarius geležinkelio liniją Ryga–Dinaburgas Dauguva kursuojančio transporto reikšmė sumažėjo. Dauguvos vandenimis statybines medžiagas (molį, kalkes, gipsą ir plytas) pradėjo plukdyti daugiausia negilios baržos.
Zudusilatvija.lv nuotr.
Rygos uostas, kur vežė mišką, buvo abiejuose Kojusalos įlankos krantuose. Kojusala, kuri jau XIX a. susiliejo su žemynu, savo pavadinimą gavo iš Rygos uosto valdytojo Andrejaus Kojės pavardės, kuris jau 1596 m. minimas kaip Kojusalos savininkas. XVII a. saloje buvo Kojusalos sodyba, šeši valstiečių dvarai ir vėjo malūnas. Ši vieta žymi dar ir tuo, kad gerokai vėliau čia šalia Mazjumpravos sodybos užeigos buvo ir Kojusalos sodas (Kiaulių sodas, Maskvos sodas), laikomas mėgstamiausia poilsio vieta. Mazjumpravos užeiga buvo šalia kelio Ryga–Maskva.
Plaustus plukdė Dauguva dar prieš 50 metų, iki tol, kai buvo pastatyta Pliavinių HE.
Zudusilatvija.lv nuotr.
Žemės plotą, kuris ribojasi su Kojusalas g. ir Maskavas g., nuomojo savo medžio apdirbimo įmonėms Jakobas Dombrovskis – žymaus Vecmylgravio rėmėjo Augusto Dombrovskio dėdė. Dirbdamas čia Augustas Dombrovskis sukrovė savo pagrindinį kapitalą, dėl kurio jis persikraustė į Vecmylgravį, kur atidarė lentpjūvę ir sėkmingai verslavo, tačiau kartu labai stengėsi palengvinti savo darbininkų buitį ir kultūrinį gyvenimą.
Seniausi paminėjimai apie Kengarago užstatymą liudija apie tai, kad čia buvo vienas iš seniausių Rygos malūnų – Bertoldo malūnas. Jis buvo pastatytas ir pavadintas brolio Bertoldo garbei – pirmasis Cėsių pilies magister militae, kuris krito mūšyje su estais 1217 m.
Kengaragе šešioms savaitėms nesėkmingos Rygos apgulties laikotarpiu 1656 m. įsikūrė Rusijos caro Aleksejaus Michailovičiaus armija.
Kengarago teritorija priklausė Dreilinių sodybai ir Mazjumpravos sodybai ir buvo už miesto valdybos ir miesto ribos. Kengaragą prijungė prie Rygos tik 1924 m. O iki to pagrindinį teritorijos peizažą kūrė daržiukai ir žemės ūkio žemė su retais namais. Baltijos linų manufaktūra, egzistavusi iki XIX a. pab., ilgą laiką buvo vienintelis industrinis statinys šioje teritorijoje. Aplink ją ir aplink Kuznecovo fabriką pradėjo kurtis Kengaragui būdingas gatvių tinklas.
Škirotavos stotis. LETA nuotr.
1861 m. buvo atidaryta geležinkelio linija Ryga–Daugpilis. Kengaragе buvo trys šios krypties stotelės. Latvijos Respubliką prijungus prie TSRS, svarbiu transporto mazgu tapo Škirotavos (rūšiavimo) stotis. Tuo metu Kengaragas išgyveno aktyvų užstatymo augimą. Pirmas statybų etapas prasidėjo šalia Škirotavos geležinkelio stoties, kur atsirado privačių namų rajonai, o kitoje Prūšu g. pusėje – tarp gatvės ir geležinkelio – pradėjo statyti tipinius dviaukščius namus geležinkelio darbininkams ir jų šeimoms.
XX a. 7 dešimtmetyje Kengaragе prasidėjo šiuolaikinio ir erdvaus miegamojo rajono statyba. Statybos vyko etapais:
1962-1965
1965-1970
1965-1968
1973-1977
1945-1962
1953-1969
1968-1972
Kengaragas I septynių kvartalų kompleksas tarp Kaņiera g. ir gamyklos „Raudonasis kvadratas“ Dauguvos krante.
Kengaragas II jo ribos tarp Aglonas g., prekybos centro „Dole“ ir kino teatro „Maskva“. Šis kvartalas buvo statomas labai chaotiškai – išilgai Maskavas g. nusidriekė trys dvylikaaukščiai namai, o tarp kelių penkiaaukščių ir toliau į rajono gilumą vis dar išliko privati statyba.
Kengaragas IIА rajonas yra tarp Rušonu ir Maskavas g., penkiaaukščiai ir dvylikaaukščiai namai.
Kengaragas IIB žinomesnis kaip Krastos masyvas, buvo eksperimentinis 467-os serijos devynaukščių statinys.
Kengaragas IIIА buvęs Škirovato mikrorajonas, yra tarp Rušonu, Aglo g.
Kengaragas IIIB yra tarp Rasas, Maskavas, Ikšķiles, Bultu g. ir geležinkelio. Gyvenamasis rajonas buvo statomas tarybinės armijos karininkams.
Kengaragas IIIC mikrorajonas tarp Ikšķiles ir Vīķu g.
Kaip dalį Kengarago statybų reikia paminėti bandymą apriboti Dauguvos krantus dambomis. Daugelis šių statinių inžinerinių technologijų požiūriu buvo netobuli ir bėgant laikui stiprūs potvyniai ir ledonešis Dauguvoje juos sugriovė. Vėliau patobulintos dambos padėjo sutvirtinti Dauguvos krantus ir užtikrino upės sielininkų plaustų saugumą.
1901 m. rieduliais, šakomis, mediniais poliais ir smėliu buvo sutvirtinti upės krantai, kad pagal galimybes būtų apsaugotos nuo reguliaraus užtvindymo šalia esančios žemės ūkio žemės. 1962 m. šalia daugiaaukštės statybos buvo taip pat įrengta promenada išilgai upės – sutvirtinti krantai buvo papildyti gelžbetoninėmis konstrukcijomis ir apželdinti. 2000 m. pab. promenada Kengaragе buvo rekonstruota. Ekspertas Jevgenijus Milovanovas pažymi, kad vietiniai šios vietos niekada nevadino promenada, o vadino tiesiog krantine.
„Kengaragas didžiuojasi tuo, kad mums visada buvo prieinamas visų rūšių transportas“, – pasakoja ekspertas Jevgenijus Milovanovas.
Ir tai tiesa, nes į Kengaragą kursuoja tramvajai, troleibusai ir autobusai, per rajoną eina ir geležinkelis. Be to, anksčiau pačiame Kengarago gale buvo Rumbulo aerodromas, laikomas TSRS karinių oro pajėgų oro baze, taip pat oro uostu, skirtu civilinei aviacijai, iki pat 1975 m., kai eksploatuoti buvo atiduotas Rygos oro uostas.
Dauguva ilgą laiką išliko labai gyvu vandens susisiekimu. Tarp abiejų upės krantų ir daugelio apgyvendintų Dauguvos salų buvo patogu judėti garlaiviukais.
http://www.russkije.lv/ nuotr.
1841 m. Rygoje įkurta įmonė buvo vadinama S. Т. Kuznecovo fabriku. Ji buvo Maskavas g. 257, toje vietoje, kur šiandien statomas prekybos centras „Akropole“. Tai buvo ne vienintelė įmonė, priklausiusi šiai šeimai, pirma buvo atidaryta Gželėje – šalia Maskvos. Darbininkus, kurie dirbo Rygos gamykloje, Sidoras Kuznecovas iš pradžių atsiveždavo iš Rusijos gamyklų, kartu su jais atvažiuodavo ir jų šeimos. Kaip rašoma knygoje „Rīgas vārtos“, iš pradžių darbininkai į Rygą važiuodavo kaip į tremtį, tačiau vėliau įprato ir susigyveno. Iš pradžių Rygoje gamino tik fajansinius indus, bet po dešimties metų pradėjo gaminti porcelianinius gaminius. Po Sidoro Kuznecovo mirties jo fabriką perėmė sūnus Matvejus Kuznecovas, kuris pervadino gamybą į M. S. Kuznecovo bendriją.
Laikā līdz Pirmajam pasaules karam fabrika vēlreiz mainīja savu nosaukumu – šoreiz uz “M.S. Kuzņecova sabiedrības fajansa un porcelāna fabrika”, un tās pārvaldībā bija ne tikai rūpnīca Rīgā, bet arī lielas rūpnīcas Duļevā, Novgorodā un Verbiļkos. Daļa produkcijas tika realizēta vietējā tirgū, bet daļa eksportēta gan uz rietumiem, gan austrumiem. Arī izejmateriāli tika iegādāti ne tikai Krievijas impērijā, bet ievesti no Vācijas, Anglijas un Holandes.
Pirmā pasaules kara laikā fabriku evakuēja uz Krievijas iekšieni. Pēc kara atgriežoties, bijušais īpašnieks Mihails Kuzņecovs atrada vien pussagrautas sienas. 1920. gadā atgriezās arī daļa evakuēto strādnieku un nosūtīja pie uzņēmēja pārstāvi ar lūgumu uzsākt darbus. Fabrika arī sāka strādāt, bet bez mašīnām – tikai ar strādnieku roku darbu.
1940 m. fabriką nacionalizavo ir pervadino į Rygos keramikos fabriką, jis veikė ir tarybiniais metais. Praėjusio amžiaus 7 dešimtmetyje jis buvo sujungtas su buvusiu J. Eseno porceliano fabriku, tuo pačiu metu įmonę modernizavo. Fabrikas sėkmingai veikė iki 1991 m., o pagamintą produkciją pardavinėjo ne tik vietos rinkoje, bet ir eksportavo, kaip Kuznecovų laikais.
1924 m. buvo įkurta įmonė AB „Baltic India Rubber Company Quadrat“, sutrumpintai – „Kvadratas“. Įstatinis bendrovės kapitalas sudarė 750 000 latų. Vietą fabrikui statyti rado pačiame Kengarago pakraštyje, o projektą užsakė architektui Vilhelmui Bokslafui. Jau 1925 m. fabrike pradėti gaminti gaminiai iš gumos.
Fabrike gamino guminę avalynę, dviračių padangas, kameras, žaislus ir kitus gaminius iš gumos. XX a. 4 dešimtmetyje tai buvo stambiausia įmonė Latvijoje ir visoje Baltijoje, gaminanti guminius gaminius. Iš vietinių medžiagų naudojo tik audinius ir guminius gaminius, kuriuos atveždavo pakartotinai perdirbti. Latvija naudojo tik nedidelę dalį pagamintos produkcijos – didžioji dalis buvo eksportuojama.
Gamykla veikė ir 1940 m., pakeitusi savo pavadinimą į „Raudonasis kvadratas“. 1974 m. buvo įkurtas gamybinis susivienijimas „Raudonasis kvadratas“, kuris jungė įmonę „Raudonasis kvadratas“, taip pat fabrikus „Meteor“ ir „Varonis". Kiekviena į susivienijimą įeinanti gamykla turėjo savo specializaciją – „Raudonasis kvadratas“ gamino guminę avalynę ir techninius guminius gaminius.
Bendrijos „Kitas Kengaragas“ valdybos narys, Rygos kraštotyros bendruomenės „Rīga CV“ narys.
Žurnalistė
Vaizdo redaktorius
Projektas sukurtas