Projektas sukurtas remiant „Live Riga“
Pažįstamo ir gerai mums žinomo Maskvos forštato istorija prasidėjo XIX a. pr. po Napoleono karo žygių. Nors pats Napoleonas Rygos nepasiekė, jo karių artėjimas prie miesto turėjo griaunančių pasekmių – naktį iš 1812 m. birželio 11 į 12 d. Magnusas Gustavas von Esenas įsakė padegti Maskvos ir Peterburgo priemiestį. Rygos istorijoje forštatas visada buvo labai svarbus – nuo senų laikų prie miesto sienų klestėjo prekyba. Šioje priemiesčio dalyje visada gyveno verslūs ir energingi įvairių tautybių žmonės.
Kvartalas aplink Centrinį turgų ir Mokslų akademiją buvo užstatytas jau nuo seno. Po Didžiojo Šiaurės karo Ryga tapo Rusijos imperijos miestu ir tuo metu čia pradėjo rastis vis daugiau rusų prekeivių. Rygos rata draudė jiems prekiauti mieste, todėl vis daugiau prekybos vietų atsirasdavo priemiestyje. Žinoma, kad XVIII a. buvo parengti keli miesto plėtros planai, vienas iš kurių buvo susijęs su Dauguva Maskavas g. apylinkėse. Apskritai buvo įgyvendinta tik jo dalis – tik ta dalis, kuriai nereikėjo ypatingo valstybinio asignavimo. Vienas iš Maskvos forštatе įgyvendintų projektų buvo vadinamasis Rusų kiemas. Projekte buvo numatyta 72 stoginių ir 4 sandėlių statyba reguliariame kvartale su prekybos aikšte viduryje. Jis buvo pastatytas pačių prekeivių lėšomis 1772 m. prieš Jėzaus bažnyčią.
Po 1812 m. gaisro miestas pradėtas planuoti nauja jėga ir, kaip rašoma Guntaro Catlako knygoje „Rīgas priekšpilsētas gadsimtu gaitā“, tuo metu pastatui pastatyti daug įtakos turėjo statybos taisyklės, patvirtintos dar karo išvakarėse. Imperatoriaus 1809 m. išleistame įsake numatyta visų privačių namų statyba mieste su tam tikrais fasadais, kurie atspindėjo tuo metu viešpatavusį klasicizmą. Taip pat reikėjo atsižvelgti ir į 1811 m. Karo kolegijos nuostatas apie miesto teritorijos suskirstymą į penkias gynybines teritorijas su tvirtove. Pirmose dviejose nebuvo leidžiami jokie statiniai, trečioje buvo leidžiama statyti tik vieno aukšto medinius namus. Pagrindinės miesto gatvės buvo nukreiptos į miesto pylimus, su skersinėmis gatvėmis jos turėjo sudaryti tiesų kampą. Šių taisyklių buvo griežtai laikomasi ir priemiestis įgavo prižiūrėtą, vienodą išvaizdą, atitinkančią to meto miesto statybos idėjas.
Taip atsirado ir vienas iš svarbesnių Maskvos forštato pastatų – Rusų prekybos namas, taip pat kvartalas apie jį. Šį pastatą statė naudodami pavyzdinio fasado elementus (autorius – rusų architektas Vasilijus Stasovas), o parengė jį 1818 m. Vidžemės gubernijos architektas Kristianas Frydrikas Breitkreicas. Prekybos namas užėmė beveik visą kvartalą tarp dabartinių Turgeneva, Gogolia, Puškina ir Elijas gatvių. Kaip savo knygoje „Rīga laikmetu griežos 1901–1918“ rašo Andris Caunė, tai buvo siauras, ilgas dviejų aukštų medinis pastatas su stogu, dengtu raudonomis čerpėmis, su dideliu vidiniu kiemu kvartalo viduryje. Kiekvieno korpuso pirmame aukšte buvo dengtos galerijos su medinėmis kolonomis. Pagrindinis pastato fasadas išėjo į Turgeneva g., o įėjimas į prekybinį kiemą buvo iš visų keturių pusių.
Vyriausybė, esanti Sankt Peterburge, prekybos pastato statybai skyrė 150 000 auksinių rublių (mūsų dienomis tai būtų daugiau kaip 3 mln. eurų). Rygos prekeiviams už procentus suteikė kreditą 10 metų.
Pastatas Maskavas g. 15 iki mūsų dienų neišliko. Nuotr. iš zudusilatvija.lv
XIX a. antrojoje pusėje, po to, kai buvo nugriauti Rygos gynybiniai pylimai, o miesto teritorija pradėjo veržliai plėstis, atsirado ir prekybos, kuri būtų sutelkta vienoje vietoje, būtinybė. Svečių namai pamažu prarado savo reikšmę, pastate praktiškai liovėsi prekyba ir jį daugiausia pradėjo naudoti kaip sandėlį. Kai kurie forštato gyventojai manė, kad pastatas negražus ir net siūlė miesto Dūmai jį nugriauti, tačiau buvo ir tokių, kurie manė, kad šis kompleksas turi architektūrinę vertę. Pastatas išgyveno du karus, tačiau po Antrojo pasaulinio karo, kai mieste buvo pradėta ieškoti vietos Stalino bokštui statyti, buvo pasirinktas šis kvartalas ir visam laikui sunaikinti visi Rusų prekybos namo požymiai ir kvartalo gyvas prekybinis gyvenimas.
XX a. 6 dešimtmečio pradžioje Rygoje dar nebuvo bokštų, išskyrus bažnyčių bokštus. Kolūkiečio namas buvo pirmas projektas, kuris turėjo įtraukti į Rygos siluetą dar kelis bokštus Pernavas g. rajone. To meto vyriausiasis architektas Nikolajus Rendelis interviu leidiniui „Literatūra ir menas“ pasakojo: „Reikšmingi pasikeitimai palies visas artimiausias apylinkes. Kolūkiečio namo statyba ir apylinkių rekonstrukcija bus viso Maskvos rajono rekonstrukcijos pradžia ir atskaitos taškas, kurį iš nupuolusios darbininkiškos vietos pavers gerai įrengtu, turtingu žalių sodinukų Rygos rajonu“, – rašoma brošiūroje „Latvijos mokslų akademijos pastatas“.
Viešbutis „Ukraina“, 1950 m. atvirukas. Nuotr. iš Facebook
Kolūkiečio namą statyti buvo nuspręsta kaip tarybų valdžios dovaną Baltijos šalims. Tačiau iš tikrųjų lėšų statyboms buvo gauta kolektyvizacijos būdu, likviduojant žemės ūkio ir pieno kooperatyvus su visu jų tinklu, bazėmis ir gamybos įmonėmis. Iš pradžių buvo nuspręsta, kad pastatas atliks žemės ūkio mokslų centro ir visuomeninio pastato funkcijas, kuriame kolūkiečiai galės ilsėtis ir mokytis. Ši funkcija taip niekada ir nebuvo įgyvendinta.
Kolūkiečio name įkūnytas komunistinės ideologijos principas, numatantis, kad architektūra turi būti nacionalinė savo forma ir socialistinė turiniu. Pastatas turi būti didelis, išraiškingas ir neabejotinai vienas iš dominuojančių pastatų miesto landšafte. Buvo planuotas Т formos pastatas, jo siluetas primena zikuratą. Daugiau kaip dvidešimt pastato aukštų padalyti į keturias dalis: pirma – apatiniai aukštai – sukurti su šoniniais korpusais ir yra trijų aukštų; antrą sudaro dešimt aukštų – masyviausia pastato dalis; toliau aukštyn skirstymas staiga sumažėja, sudarydamas dvi mažesnes dalis. Privaloma buvo tarybinė simbolika – kūjis ir pjautuvas, kurie gracingai vainikavo vertikalią namo kompoziciją.
Kaip rašoma brošiūroje, išleistoje Latvijos mokslų akademijos Meno istorijos instituto, pastatas buvo priduotas eksploatuoti dalimis 1958–1960 m. Statybos valdybos 1960 m. ataskaitoje nurodyta, kad bendros statybos išlaidos sudarė 26,75 mln. rublių (dabartiniu ekvivalentu – apie 77 mln. eurų).
Maskvoje buvo planuota pastatyti aštuonis Stalino bokštus, kurie simbolizuotų TSRS didybę, taip pat Maskvos 800-mečio proga. Tačiau pastatyti pavyko tik septynis: Maskvos valstybinio universiteto pastatą, namą Kotelničeskoje krantinėje, viešbutį "Ukraina", Užsienio reikalų ministerijos pastatą, namą Kudrinsko aikštėje, namą Raudonųjų Vartų aikštėje, taip pat viešbutį "Leningrad".
Iš pradžių pastatas buvo planuotas kaip Kolūkiečio namas, tačiau buvo perdarytas, kad atitiktų Mokslų akademijos reikalavimus. Jį pastatė 1958 m, tačiau visiškai pabaigtu pastatą galima laikyti nuo 1961 m. Jo architektai: Osvaldis Tilmanis, Vaideluotis Apsytis ir Karlis Pluksnė.
Tai pats aukščiausias Lenkijos pastatas ir vienas iš aukščiausių Europos pastatų. Pastato aukštis kartu su smaile – 237 m, bokšto stogo aukštis – 188 m. Vietos gyventojai laiko pastatą tarybinės okupacijos simboliu ir jis savo gigantišku dydžiu neįsipina į istorinį Varšuvos centrą.
Šis viešbutis yra Čekijos sostinės centre, priešais geležinkelio stotį „Podbaba“ Prahos rajone Deivicėje. Ir šis pastatas buvo pastatytas siekiant parodyti tuo metu buvusią Maskvos įtaką Čekoslovakijai. Jį statė 1952–1954 m. pagal gynybos ministro Aleksejaus Čepičkio įsakymą. 88 m aukščio pastate 16 aukštų. Iš pradžių viešbutis vadintas „Draugyste“.
Bukarešto Stalino „tortas“ buvo planuotas kaip centrinis pastatas, kuriame įsikurtų visų Bukarešto laikraščių redakcijos, leidyklos ir tipografija. Šiandien čia tebeveikia kelių žiniasklaidos priemonių tipografija ir redakcijos. Pirmas oficialus šio pastato pavadinimas: poligrafijos kombinatas „I. V. Stalino namas „Skyntei“
Šį 15 aukštų gyvenamąjį namą Kreščiatka g. 25 taip pat vadino „Draugyste“ arba Namu su žvaigžde. Ir jo istorija primena minėtų pastatų istorijas „draugiškose respublikose“ – jo tikslas buvo parodyti tarybinę galią. Pastatas tapo Stalino bokštu Ukrainos sostinėje. Jo pirmame aukšte iki 2010 m. veikė kino teatras „Draugystė“.
1958 m. Kolūkiečių namo savininke tampa Latvijos mokslų akademija, kuri buvo įkurta 1946 m. vasario 14 d. ir jungė daugiau kaip 300 Latvijos ir pasaulio gamtos, inžinerinių, socialinių ir humanitarinių sričių mokslininkų, kurių darbą finansavo ir rėmė valstybė. Šiandien Akademijos pastatas — vienas iš tarybinio laikotarpio architektūros pavyzdžių, kurio pirminis vaizdas išliko iki mūsų dienų. Akademijos prezidentas Uojaras Sparytis ypač išskiria pastato interjerą kaip to meto amatininkystės pavyzdį, atkreipdamas dėmesį, kad dizainą sukūrė latvių amatininkai ir dailininkai. Nepaisant to, pastatas turėjo kelias pravardes: „Stalino barokas“, „Stalino tortas“, „Kremlius“ ir kt.
Dabar Mokslų akademijoje vyksta intensyvus mokslinis darbas. O bokšto apžvalgos aikštelė vis dar yra viena iš turistų mėgstamų vietų Rygoje. Apačioje šalia Akademijos sienų daugelis kursantų drebančiomis rankomis ir kojomis vis dar laukia savo eilės, kad sėstų už vairo ir išvažiuotų į vairavimo pamokas Rygos gatvėse. Norisi tikėti, kad labai greitai bus baigtas teisminis nagrinėjimas su UAB „Rīgas koncertzāle“, ir pastato aktų salė galės toliau veikti.
Jėzaus bažnyčios pastatas, kurį galime apžiūrėti šiandien, tai jau ketvirtoji bažnyčia, priklausanti Jėzaus bažnyčios parapijai. Dekoratyvinėje viršutinėje bažnyčios altoriaus dalyje įamžinti treji svarbūs šiai bažnyčiai metai — 1638, 1822 ir 1938.
Pirma – akmeninė bažnyčia – baltas pastatas su aukštu bokštu ir pagrindiniu įėjimu iš rytų pusės buvo atidaryta 1638 m. rugpjūčio 12 d., ją pašventino superintendantas Hermanas Samsonas (1579–1643), kurį daugelis prisimena pagal žymų filmą „Velnio tarnai“. Rygos ratos narys Liudvikas Chintelmanis padovanojo bažnyčiai altorių, ypač įdomūs bažnyčios langai, kuriuose buvo nupiešti herbai. Dėmesio vertas ir tas faktas, kad kai kurie miesto ratos nariai norėjo pavadinti šią bažnyčią Švedijos karalienės Kristinos garbei, tačiau būtent šiai idėjai nebuvo lemta būti įgyvendintai. Bažnyčia gyvavo nelabai ilgai — rusų caro Aleksejaus Michailovičiaus kariai apsupties metu bažnyčią apiplėšė ir susprogdino. Taip baigėsi vienintelės akmeninės bažnyčios istorija.
Nuotr. iš shutterstock
1688 m. bendrija nusprendė savo lėšomis pastatyti naują bažnyčią. Kaip rašoma bažnyčios parapijos interneto svetainėje, naujas pastatas buvo pastatytas iš medžio, jis buvo apjuostas tvora ir liepomis apsodintos kapinės. Ji taip pat turėjo smailę, taip pat papuoštą baroko stiliumi įėjimą, nukreiptą į šiaurės rytus. Tačiau 1710 m. liepos 6 d. apsupties metu švedų kariai sudegino bažnyčią, gyvavusią iki tol vos 22 metus.
Trečią pastatą pašventino 1733 m. balandžio 29 d. Šiuo kartu bažnyčia tarnavo bendruomenei beveik amžių ir žuvo kartu su visu priemiesčiu „šaltojo gaisro“ metu 1812 m. Šis laikotarpis ypač įsimintinas parapijos istorijoje, nes 1767–1769 m.
Jėzaus parapijoje tarnavo filosofas Johanas Gotfrydas Herderis (1744–1803). Jėzaus bažnyčia buvo priemiestyje, tačiau ji buvo lankoma gana noriai, nes išsilavinusi gyventojų dalis, ypač jaunimas, rinkdavosi paklausyti filosofo ir teologo kalbų.
Dabartinis Jėzaus bažnyčios pastatas, pašventintas 1822 m. spalio 8 d., yra tipiškas klasicizmo pavyzdys, kuriam būdingi ampyro bruožai. Pastatas yra stambiausia medinė bažnyčia Latvijoje, ją suprojektavo Rygos gubernijos architektas Kristianas Frydrikas Breitkreicas. Jos fasadas išeina į šiaurės rytus į miestą ir tai ypač pabrėžia portikas su keturiomis joninėmis kolonomis. Bažnyčios varpinė yra 27 m aukščio ir tuo laiku ji buvo iškilusi virš aplinkinių namų. Ši architektūra visiškai atspindi švietimo idėjas apie absoliutų grožį. Jėzaus bažnyčios interneto svetainėje iki šiol skamba Vilhelmo Zauerio vargonai, pagaminti įmonės „W. Sauer“.
Stačiatikių medinė cerkvelė šiame priemiestyje atsirado XVIII a. pirmojoje pusėje. Ji buvo pastatyta pernelyg arti miesto apsauginių pylimų, todėl, kaip rašo Andris Caunė savo knygoje „Rīgas Latgales priekšpilsēta pirms 100 gadiem“, likviduojant visus pastatus apšaudymo zonoje buvo nuspręsta ją nugriauti.
Pamatas šioje vietoje, kur dabar yra cerkvė, buvo paklotas 1744 m., tačiau jis dingo gaisro ugnyje, kai 1812 m. buvo priimtas sprendimas sudeginti priemiestį. Kitos cerkvės projektą 1813 m. parengė miesto architektas Teodoras Gotfridas Šulcas. Generalgubernatorius Filipas Paulučis asmeniškai palaikė šios cerkvės statybą, o jo prašymu Vyriausybė skyrė 80 000 rublių. Statyba truko ketverius metus, naują cerkvę pašventino 1818 m.
Įdomu, kad po vienu stogu yra iš karto dvi stačiatikių cerkvės — Šv. Nikolajaus stebukladario cerkvė ir Palaimintosios Švč. Mergelės Marijos cerkvė. Ikanostasas XVIII a. buvo išgelbėtas gaisro metu ankstesnėje cerkvėje ir išliko iki mūsų dienų. Šios cerkvės vidus beveik nepasikeitė per 200 metų. Ir šiandien ji yra vienas iš Rygos architektūros klasicizmo perlų.
Visame pasaulyje žinoma skulptorė Vera Muchina buvo vienos iš turtingų Rygos pirklių giminių palikuonė. Jos protėviai prekiavo kanapėmis ir atvyko į Rygą po 1812 m. Pirkliams Muchinams priklausė sandėlis Maskvos forštatе, lentpjūvė ir namas Turgeneva g. 23/25, kuriame iškabinta atminimo lenta Verai Muchinai ir įrengtas jos memorialinis kambarys. Kadangi dailininkė gyveno Tarybų Rusijoje, 1937 m. ji atsisakė viso savo palikimo ir jis atiteko Latvijos Respublikai. Šis gana įspūdingas palikimas buvo įvertintas 4 milijonais latų. Latvijos istorijoje ši skulptorė turėjo ypatingą vaidmenį dėl visiškai kitos priežasties – būtent ji, liudininkų teigimu, pasinaudojusi savo įtaka, pasiekė, kad Laisvės paminklas nebūtų nugriautas.
Latvijos mokslų akademijos prezidentas
Žurnalistė
Vaizdo operatorius, “DELFI TV".
Projektas sukurtas