Projektas sukurtas remiant „Live Riga“
NEJPRASTA LATVIJOS SIMBOLIO ISTORIJA
Jau greitai po mūšių už laisvę prasidėjo diskusijos apie tai, kad Rygai reikia atminimo ir didybės objekto nepriklausomybės, įgytos laisvės ir jos herojiškų gynėjų garbei. Zigfrydas Ana Mejerovicas pasiūlė pastatyti Pergalės“ koloną. Diskusijos buvo ilgos – ar tam tinka Dauguvos krantinė Klyversaloje, ar vis dėlto tikslingiau pastatyti tiltą? Taip pat daug ginčų sukėlė paminklo išorė; įvyko keli eskizų konkursai, kol galiausiai buvo išrinktas skulptoriaus Karlio Zalės ir architekto Ernesto Štalbergo projektas, kurį ir pavadino Laisvės paminklu. Daugeliu bareljefų papuoštas paminklas, kuriam sukurti žmonės paaukojo beveik 3 mln. latų, buvo atidengtas 1935 m. lapkričio 18 d. Netrukus po to atėjo nesantaikos metas, Antrasis pasaulinis karas ir kelios okupacijos.
Nors Ryga Antrojo pasaulinio karo metu reikšmingai nukentėjo, paminklas liko beveik nepaliestas. Greitai tarybų valdžia suprato, kad tai „nepageidaujamas“ monumentas – buvo planuota jį nugriauti. Paminklo istorija buvo iškreipta, jį vadino „Motina Rusija“. Nuo nugriovimo paminklą paskutinę minutę išgelbėjo skulptorė Vera Muchina. Kelis dešimtmečius aplink jį kursavo troleibusai; rinktis prie paminklo, dėti gėlių ir degti žvakes buvo griežtai draudžiama. Prasidėjus Trečiajam atgimimui, per judėjimo „Helsinkis-86“ akciją Laisvės paminklas įgavo dar išraiškingesnį simbolinį statusą. Prie jo pradėjo rinktis laisvės ir nepriklausomybės šalininkai – paminklas vėl tapo pagrindiniu Rygos ir visos šalies monumentu. Išgyvenęs kelias restauracijas, Laisvės paminklas kaip ir anksčiau yra Latvijos nepriklausomybės simbolis ir vieta, kurioje vyksta svarbūs renginiai.
Sunku įsivaizduoti, tačiau kažkada Ryga apsiribojo tik senu miestu su centru Dauguvos krantinėje, prie šiuolaikinės Rotušės aikštės. Kanalas buvo miesto kraštas, šalia jo buvo apsauginis pylimas. Bėgant metams, karinių veiksmų taktika pasikeitė ir pylimas prarado savo pirminę reikšmę: jį panaikinus Rygos veidas pastebimai pasikeitė.
Maloningai leidus carui tėveliui Aleksandrui II ir dėl skirtų lėšų XIX a. vid. buvo nugriauti Rygos įtvirtinimai. Likučiai buvo naudojami naujiems pastatams statyti, taip pat būsimos Bastiono kalvos pylimui statyti; griovimo darbai baigti 1863 m. Senoje nuotraukoje matyti tuščia aikštė ir eilėmis pasodinti medžiai; jau įrengta „Sraigė“ (Bastiono kalva) ir sodinukai kanalo kraštuose.
Taip prieš 150 metų atrodė vieta, kurioje šiandien stovi vienas iš svarbiausių Rygos ir Latvijos simbolių – Laisvės paminklas.
Grandioziniai įtvirtinimų griovimo darbai truko 6 metus ir kainavo neįsivaizduojamą tiems laikams sumą – daugiu kaip 1,5 mln. auksinių rublių.
Įdomu, kad nugriovus sienas šiuolaikiniame Aspazijas bulvare buvo atidarytos pirmos parduotuvės. Daugelis stebisi tokiu „nesėkmingu“ vietos parinkimu verslui. Atrodė, kas gi iš centro Rotušės aikštėje važiuos čia apsipirkti? Skeptikai buvo neteisūs: jau po kelerių metų Aleksandrovsko bulvaru kursavo arklinis tramvajus, arba, kaip jį pavadino rygiečiai, „konka“. Bulvaras tapo mėgstama pasivaikščiojimų vieta; šioje miesto dalyje prasidėjo aktyvi plėtra.
Pradėkime nuo to, kad Laisvės paminklas Brīvības bulvare – vis dėlto ne pirmas. Pačioje XX a. pr. Ryga pasiekė savo plėtros zenitą. Artėjant 200-osioms miesto prijungimo prie Rusijos imperijos metinėms, šioje vietoje nuspręsta pastatyti paminklą carui Petrui I. Jis gi buvo užkariavęs Rygą.
Berlyne sukurtą 4,7 m aukščio raitelį pastatė Aleksandrovsko bulvaro centre – dabartinio Laisvės paminklo vietoje. Monumentas stovėjo ant tokio paties aukšto postamento. Caro Nikolajaus II vizito į Rygą metu 1910 m. pagrindiniu įvykiu tapo būtent šio paminklo atidengimas.
Tačiau raitelis stovėjo neilgai. 1915 m., kai prie Rygos artėjo fronto linija, paminklą, kaip ir visas kitas vertybes, buvo planuota evakuoti į Peterburgą. Tačiau laivas, kurio jį vežė, nuskendo netoli Estijos krantų; vėliau paminklą iškėlė iš jūros dugno ir išpirko iš estų. Kelis kartus buvo bandyta jį vėl pastatyti Rygoje. Verslininkas Jevgenijus Gombergas net atstatė paminklą, tačiau vertos vietos jam taip ir neatsirado. Dabar Petras I yra vienoje iš Teikos automobilių aikštelių.
Pridursime, kad monumento Petrui I pagrindo fragmentų išliko po Laisvės paminklu iki mūsų dienų.
Skulptorius Karlis Zalė paminklo statybos metu. Nuotr. iš Latvijos nacionalinio archyvo, virtuali paroda www.archiv.org.lv/brivibas_piemineklis
Po Pirmojo pasaulinio karo ir herojiškų kovų už laisvę buvo sukurta Latvijos valstybė. Reikėjo vietos, skirtos liaudies pasididžiavimui ir vienybei. Rygoje tada buvo mažai paminklų. Taip kilo idėja statyti monumentą kovai už laisvę. 1922 m. Latvijos ministras pirmininkas – diplomatas ir valstybės veikėjas Zigfrydas Ana Mejerovicas – pavedė parengti konkurso „Paminklinei kolonai“ pastatyti taisykles. Tai sukėlė ne tik skulptorių aktyvumą, tačiau ir didelių ginčų tarp politikų ir intelektualų. Kalbama, kad draugai žymūs skulptoriai Karlis Zalė ir Teodoras Zalkalnis net susiginčijo dėl to. Tai aprašyta Janio Silinio knygoje apie K. Zalės gyvenimą ir kūrybą. Jis net rašo, kad po K. Zalės pergalės konkurse „Zalkalnio neapykanta ir pavydas neturėjo ribų“. Tačiau, daugelio konkursų duomenimis, vis dėlto buvo pasirinktas būtent Karlio Zalės projektas „Spindėk kaip žvaigždė!“
Statybos darbai, finansuojami žmonių aukomis, prasidėjo tik 1931 m. Jie vyko rekordiškai greitai: viskas buvo baigta, kaip ir planuota, numatytu laiku.
Karlio Zalės eskizo projektas, konkurso nugalėtojas. Nuotrauka: Latvijos nacionalinis archyvas, virtuali paroda www.archiv.org.lv/brivibas_piemineklis
Atsižvelgiant į tai, kad iš pradžių paminklui statyti buvo skirta nedidelė suma, vėliau prisireikė kur kas daugiau – 300 000 latų. Tačiau iš tikrųjų po karo valstybė neturėjo ir tokių pinigų. Buvo surinktos žmonių aukos – beveik 3 milijonai latų. Beje, įvyko tai labai greitai: bet kuris norintis galėjo įnešti savo įnašą. Tai sukėlė dar didesnę meilę ir pagarbą naujam monumentui. Daugelis žinomų ir išskirtinių asmenybių vėliau prisiminė: XX a. 4 dešimtmetyje dar būdami vaikai jie vaikščiojo po miestą su stiklainiais ir rinko lėšas Laisvės paminklui.
10 latų aukos talonas. Nuotr. iš Latvijos nacionalinio archyvo, virtuali paroda www.archiv.org.lv/brivibas_piemineklis
Įdomu, kad iš pradžių buvo ginčijamasi ne tik dėl to, koks turi būti paminklas, bet ir kur jis turi būti pastatytas. „Galėjo būti ir Pergalės kolona Dauguvos krante, ten, kur dabar yra Triangulos bastionas. Buvo kalbų ir apie tiltą per Dauguvą, greičiausiai Valdemara g. gale. Taip pat sklandė ir bibliotekos statybos idėja... Ir vis dėlto šių praktiškų planų buvo atsisakyta ir pasirinktas šis, santykinai dvasiškai idealus variantas“, – pasakoja Rygos istorijos tyrinėtojas Gunaras Armanis.
Vyriausiasis Rygos architektas (1959–1960 m.) Vaideluotis Apsytis savo knygoje apie Laisvės paminklą mini: konkurso 1 etape laimėjo žymaus architekto Eiženo Laubės idėja. Jis siūlė pastatyti obeliską tarp buvusio paminklo Petrui I pagrindo ir Aleksandrovsko bulvaro (Brīvības g.). Tačiau projektas sukėlė aštrią visuomenės ir inteligentijos kritiką – panašių obeliskų Europoje tada jau buvo pakankamai. Beje, ir vėliau dėl šio projekto kilo daug diskusijų. „Nesutarimai, ginčai ir intrigos neleido sukurti sveikos atmosferos, būtinos projektui įgyvendinti. Nesantaika vyravo beveik 9 metus, ir asmeniniai interesai neretai nugalėdavo sveiką protą“, – rašo V. Apsytis.
Tačiau Karlis Zilkė su pagalbininkais neatsisakė savo tikslo ir žingsnis po žingsnio įgyvendino sumanymą. Laisvės paminklas buvo iškilmingai atidengtas 1935 m. lapkričio 18 d. Jis pagamintas iš suomiško granito ir itališko travertino; Laisvės atvaizdą iš vario nukalė grupė, vadovaujama švedų meistro Ragnaro Mirsmedeno. Jis ne kartą lankėsi Rygoje, galutiniame etape pats montavo ir statė statulą. Įdomu, kad užrašas „Tėvynei ir Laisvei“ buvo iškaltas paskutinę naktį: ryte paminklas buvo visiškai baigtas.
Breikšis šiam įvykiui parašė, atrodo, pačią tiksliausią baladę“AKMEŅI RUNĀ”. Lūk, neliels fragments:
„Akmenys čia kalba
Vietoj mirusiųjų.
Herojišką istoriją pasakoja
Žila granito uola.
Pasakoja, kaip kartą krito,
Kaip kartą laimėjo!
Mūsų tėvų giminė.“
Laisvės paminklą 1935 m. lapkričio 18 d. 10 val. atidengė prezidentas Albertas Kviesis. Grojant himnui jis šiek tiek sunkiai nuplėšė nuo jo baltą uždangalą. Tik tada visi susirinkusieji pamatė paminklą, kuris anksčiau buvo paslėptas.
Po atidengimo įvyko karinis paradas, virš aikštės skraidė lėktuvai, o vakare paminklas buvo ryškiai apšviestas. Kelias dienas prie jo dėjo gėlių ir bet kuris norintis galėjo pamatyti naują monumentą.
Skulptūros ir skulptūrų grupės ant paminklo yra keliuose lygiuose, primindami reikšmingus Latvijai istorinius vaizdus ir įvykius. Laisvės paminklas, kaip ir Brolių kapo ansamblis, turtingas simbolių ir prasmingų vaizdų, pradedant klasikiniu užrašu „Tėvynei ir Laisvei“, kuris iškaltas prie kojų. „Kas jų nežino! Daugelis gidų pasakoja, kad jų autorius – Karlis Skalbė. Tai tiesa, nors ir ne visa. Frazė atsirado Vecpiebalgoje. Iš tikrųjų dar gerokai prieš tai, kai šie žodžiai buvo išgraviruoti, jie buvo senose kapinėse, kitoje Ačio Kronvaldo paminklinio akmens pusėje. Manau, kad tai jo žodžiai: „Tėvynė ir laisvė – pačios švenčiausios brangenybės žemėje.“ Karlis Skalbė būdavo šiose kapinėse ir, matyt, ne kartą skaitė juos. Jis pasiūlė Laisvės paminklo kūrimo komisijai iškalti arba prikabinti ant monumento jų sutrumpintą versiją. Ir šiuos žodžius turi atsiminti kiekvienas! O lankant Ačio Kronvaldo kapą Vecpiebalgoje verta apžiūrėti antkapį ne tik iš priekio, bet ir iš galo“, – pasakoja Gunaras Armanis.
Laisvės paminklo ansamblį sudaro 12 bareljefų ir viena apvali skulptūra – grandiozinis Laisvės įvaizdis. Jie yra 3-ose pakopose ir pagaminti iš skirtingų medžiagų, kad sustiprintų vizualinį efektą.
Apatinė pakopa simbolizuoja idėją apie liaudies darbštumą, jos dvasinę jėgą ir nepriklausomybės siekį. Priekyje yra du bareljefai – „Latvijos šauliai“ ir „Latvijos dainuojanti liaudis“; šalia – keturios skulptūrų grupės: „Darbas“, „Tėvynės sargai“, „Motina šeimos sergėtoja“ ir „Dvasios kūrėjai“. Jos skirtos pagrindinėms latvių gyvenimo vertybėms. Šie bareljefai rodo 1905 m. revoliuciją ir kovą už Latvijos išlaisvinimą.
„Pažvelgus į kairę nuo užrašo „Tėvynei ir Laivei“ matyti „Darbo grupė“. Už jos pavaizduotas stovintis amatininkas protėvis, o prieš ją – amatininkas, su pjautuvu ir laimės pasaga dešinėje rankoje, priklaupęs ant kelio. Daugelis žino, tačiau daugeliui ir nežinoma, kad tai paties skulptoriaus Karlio Zalės autoportretas“, – sako tyrinėtojas G. Armanis.
Įvaizdžių grupėse Zalė pavaizdavo žymias Latvijos asmenybes. „Toliau yra grupė „Dvasios kūrėjai“. Įdomu tai, kad jie klūpi prieš protėvius – tai visiems žinomos asmenybės. Kairėje – Krišjanis Baronas ir Krišjanis Valdemaras – draugai visą gyvenimą, kurie dabar ilsisi šalia Didžiosiose kapinėse“, – rašo Rygos istorijos tyrinėtojas.
Ant paminklo įamžintas latvių epo ir padavimų vaizdinys – Lačplėsis. Ant jo galvos – įdomi „virvių“ kepurė. Dėl to archeologai ir istorikai kritikuoja Zalę, tvirtindami, kad tokių galvos apdangalų kasinėjant nebuvo rasta. Tačiau ir Karlis Zalė, ir kiti skulptoriai savo darbuose naudojo tokių latvių galvos apdangalų įvaizdžius. Juos taip pat galima matyti ir ant Brolių kapo skulptūrų. Iš kur kilo ši idėja?
„Zalė su tokia kepure pavaizdavo ir Vidžemės grupę prie Motinos įvaizdžio Brolių kape. Ši idėja susijusi su Pirmojo pasaulinio karo ekspozicija karo muziejuje. Skulptorius atkreipė į tai dėmesį dirbdamas ties šaulių šalmais. Pirmojo pasaulinio karo metu Italijos įmonė „Farina Helm Milano“ gamino italų armijai masyvius šalmus. Dėl amortizacijos po jais padėdavo, jei galima taip sakyti, virvių pagalvėlę arba kepurę. Mane ilgai stebino tai, kad itališkai šis elementas vadinasi farinа – „miltai“. Jokios logikos! Pasirodo, kad tai buvo įmonės savininko giminės vardas“, – komentuoja G. Armanis „latvių“ galvos apdangalą, taip harmoningai įsiliejantį į paminklo ansamblį.
„Pagrindinės vidurinio lygmens figūros ant paminklo simbolizuoja liaudies idealus ir laisvės siekį. „Latvijos įvaizdis“ rodo pasirengimą ginti tėvynę, „Grandinių plėšytojas“ – gebėjimą plėšyti vergovės grandines. Latvijos nacionalinis mitologinis Lačplėsio įvaizdis įkvepia kovai su karinga valdžia. „Grandinių plėšytojo“ kairėje – Vaideluočio įvaizdis, iškaltas pilkame suomiškame granite, – išmintingiausio protėvio įvaizdis. Jis perduoda išmintį jaunajai kartai, todėl prie jo kojų rinkdavosi vaikai. Ten pat yra ir arklio galva – švento mūsų protėvių gyvulio“, – sako istorikas.
„Yra dar viena grupė, einant Rygos senamiesčio kryptimi, ir apie ją negalima nutylėti. Tai „Tėvynės sargai“ – kariai, pasukti veidais į kanalą ir iškalti raudoname granite. Tarp jų – senovės karys, jo kairėje ir dešinėje, pusiau sėdomis, pavaizduoti latvių kovotojai. Priminsime, kad paminklas buvo kuriamas 1931–1935 m., kai tarp kariškių buvo paplitę vadinamieji prancūziško tipo šalmai. Savo ruožtu Pirmojo pasaulinio karo metu ir Bermontiados laikais naudojo tai, ką kai kas iš nežinojimo vadina „vokišku“ arba net „fašistiniu“ šalmu – М16. Jis matomas ant šviesaus bareljefo „Mūšis ant Geležinio tilto“.
Antrojo pasaulinio karo metu Ryga nukentėjo nuo rimtų griovimų, tačiau ne pats paminklas. Jo konstrukcija buvo vos nežymiai pažeista: tik viena granata kliudė Laisvės paminklą. 1944 m. Latvijos gvardijos divizijos kareiviai atidavė garbę Laisvės paminklui. Tai įvyko iš karto po Rygos išlaisvinimo iš hitlerininkų. Tačiau jau greitai tarybų valdžia suprato, kad tai „nepageidaujamas“ jai monumentas. Jį net planavo nugriauti ir šioje vietoje pastatyti Stalino skulptūrą. Latviai turėjo pamiršti paminklą, bent jau valdžia darė tam viską. Komunistams paminklas buvo kaip „rąstas akyje“. Tiksliai žinoma, kad paminklą 1944 m. Maskvoje paskutiniu momentu išgelbėjo skulptorė Vera Muchina… Vyko Karo tarybos posėdis. V. Muchina, kaip kviestinė ekspertė, aistringai gynė Laisvės paminklą, pabrėždama jo meninę vertę. Ji kalbėjo apie tai, kad paminklas išreiškia bendražmogiškas vertybes, o ne kokius nors ideologinius ar religinius įsitikinimus. V. Muchinos pozicija neatitiko komunistų lūkesčių. Ji taip pat paaiškino, kad svastika ant paminklo niekaip nesusijusi su hitlerininkais – tai senovės ženklas. Apie tai kalbama ir Rygos inžinieriaus Viktoro Gricovo knygoje apie Verą Muchiną (2007 m.)
Eismas aplink Laisvės paminklą tarybiniais laikais (1966 m.). Jakovo Tichonovo (LNA LVKFFDA) nuotr.
„Tačiau propagandistai dažnai iškraipė ir neigė Laisvės paminklo reikšmę. Net enciklopedijose buvo įrašų apie tai, kad paminklas pastatytas tarybų valdžios užsakymu jau po karo!? Arba apie tai, kad moteris obelisko viršūnėje – tai „Motina Rusija“, kuri laiko rankose žvaigždes, simbolizuojančias tris Baltijos respublikas“, – rašo Vaideluotis Apsytis.
„Didelės žalos galima sukelti ir nieko nedarant“, – pabrėžia Rygos paminklų agentūros Visuomeninių paminklų skyriaus vadovė Marytė Šenberga. Jos žodžiais tariant, tarybiniais metais monumentas buvo siaubingos būklės. Šalia jo buvo nutiesta troleibusų linija – vyko „gyvas“ eismas, kuris siūbavo paminklo pagrindą 50 metų. Apie gėlių padėjimą prie jo negalėjo būti ir kalbos: už tai grėsė išmetimas iš mokymosi įstaigos arba atleidimas iš darbo. Atstatant paminklą 1980 m. paaiškėjo, kad jo viduje gyvena dešimtys balandžių, su visomis iš to kylančiomis pasekmėmis.
Istoriniu įvykiu galima laikyti gėlių padėjimą prie Laivės paminklo 1987 m. birželio 14 d. Jų padėjo teises ginančios organizacijos „Helsinkis-86“ aktyvistai trėmimo į Sibirą 1941 m. aukoms atminti. Jau netrukus Atgimimo banga vėl padarė šią vietą šventa.
Įdomu, kad 1991 m., barikadų metu, laisvės paminklas tiesiogine to žodžio prasme atsidūrė įvykių sūkuryje. Tą rodo kulkų skylės obeliske. 1992 m. prie paminklo pastatė garbės sargybą. Po nepriklausomybės atkūrimo gėlių prie paminklo nešė aukšti įvairių šalių pareigūnai ir karališkųjų rūmų atstovai. Čia vyko svarbūs valstybinės reikšmės renginiai: akcijos, remiančios tautos vienybę, dainos, Dainų ir šokių šventės eitynės, kasmetiniai prezidento pasisakymai per valstybines šventes.
Iš pradžių buvo manoma, kad stiklinė linija Laisvės paminklo obelisko viduryje spindės visais mėlynais atspalviais. „Paminklo viduryje yra stiklinių blokų linija, kaip ir Brolių kapo kryžiuje. 1990 m. pradžioje, kai aš apsilankiau ten viduje, daugelis stiklinių blokų buvo išmušti, obelisko viduje buvo gausybė balandžių. Iš pradžių tai buvo žydro atspalvio blokai, už kurių buvo lemputės. 1930 m. nuotraukoje galima rasti pavyzdžių, kad ta vertikali juosta šviečia“, – pasakoja tyrinėtojas Gunaras Armanis. Jis ne kartą buvo paminklo viduje, kur kitiems paprastai įeiti draudžiama. Dabar po paminklo restauracijos 2017 m. (paminklas anksčiau buvo restauruotas 1962, 1980 ir 2001 m.) mėlyna stiklinė linija obeliske spindi. Marytės Šenbergos (Rygos paminklų agentūra) žodžiais, restauracijos metu kilo idėja sukurti tokį apšvietimą, kuriame ji galėtų keisti spalvą priklausomai nuo iškilmingų renginių tikslo. Tačiau pasirodė, kad stiklas toks storas, kad to pasiekti neįmanoma.
Prie paminklo apačios, iš Raiņa bulvaro pusės, yra medinės durys, vedančios į vidaus patalpas. O laiptais galima pakilti į viršų, iki paties Laisvės simbolio. Iš pradžių vidaus patalpa buvo skirta aptarnaujančiam personalui; ir šiuo metu paminklo išsaugojimo ir priežiūros darbus atlieka 2 specialistai, kurie juo naudojasi. Tarybiniais laikais jis buvo uždarytas, o raktas – pamestas. 1980 m. restauruojant spyną kruopščiai išlaužė, o duris atrestauravo. 2011 m. pagal architektų biuro „Vecumnieks un Bērziņi“ projektą jame įrengė kambarį – Garbės patalpą. Pabrėšime: įprastai ji uždaryta, joje nevedamos ekskursijos, ir atidaroma tik ypatingais atvejais – priimant aukšto rango svečius. Padėję gėlių svečiai palieka įrašus didelėje svečių knygoje. Ant itališko travertino stalo yra jau antra Laisvės paminklo Garbės knyga: Šenbergos žodžiais, viduje apsilankė apie 3000 žmonių. Įdomu, kad juostelės nuo gėlių, dedamų prie paminklo, neišmetamos: jos išvalomos, išlyginamos ir saugomos Garbės patalpoje. Marytė Šenberga papasakojo apie tai, kad kuriama meninė kolekcija, kurioje bus parodytos šios juostelės.
„Garbės patalpoje taip pat yra ekranas, kuriame pavaizduota paminklo sukūrimo istorija. Iš čia prasideda laiptai, vedantys į obelisko viršūnę. Norint jais pakilti, reikia ištvermės. Kylant galima matyti jau minėtas stiklines juostas ir monumento priekyje, ir gale. Viršuje yra visiškai mažulytė patalpa, kurioje pakaktų vietos net įsimylėjėliams, jeigu jie glaudžiai prisiglaustų vienas prie kito. Ten yra du pusapvaliai liukai, iš kurių atsiveria vaizdas į Valdemara g. pusę ir stoties pusę. 1990 m., kai viskas buvo atvira, čia apsigyveno balandžiai. Dabar vėl viskas gerai“, – sako tyrinėtojas G. Armanis. Pridėsime, kad būtent čia, paminklo viršuje, yra specialus įrenginys, imituojantis plėšrių paukščių balsus (atbaidyti nepageidaujamiems „svečiams“ nuo paauksuotų žvaigždžių ant obelisko). Įrašai reguliariai keičiami, kad paukščiai prie jų neįprastų.
„Virš nedidelės patalpos obelisko viršuje yra grotelės, laikančios 9 m Laisvės vaizdinį iš vidaus. 1990 m. pavasarį aš pabandžiau pakilti į patį viršų. Paveikslėliuose mačiau, kad Laisvės statulos galvoje, kaip povandeniniame laive, yra hermetiškas atidaromas liukas. Jo reikia tam, kad retkarčiais būtų galima nuvalyti auksines žvaigždes. Tiesa, niekada nemačiau, kad tai tikrai būtų daroma per liuką (jis labai siauras). Tačiau aš jo taip ir nepasiekiau: pusiaukelėje balandžio patelė perėjo paukštukus, nesinorėjo jiems trukdyti. Kažkada su vaikinais iš programos „Labvakar“ (1990 m. rugsėjį) mes apsilankėme ir po paminklu. Laisvės paminklas yra ankstesnio paminklo Petrui Didžiajam vietoje, po žeme dar galima rasti jo fragmentų“, – prisimena Gunaras Armanis.
Dabar paminklą kuruoja Rygos paminklų agentūra – spalio 19 d. jis buvo iškilmingai atidengtas po restauracijos. O 2018 m. lapkričio 18 d. per valstybinę šventę ir paties paminklo šventę šalia jo įvyks iškilmingas renginys – prezidentas kreipsis su kalba į žmones.
Garbės sargyba šalia Laisvės paminklo buvo atstatyta 1992 m. lapkričio 11 d.
Skulptūra apima 56 portretinius vaizdinius – darbuotojus, pats Karlis Zalė skulptūrų grupėje „Darbas“, taip pat Krišjanis Baronas, Krišjanis Valdemaras ir kiti. Prototipų neužregistruota
2011 m. lapkričio 7 d. Laisvės paminkle buvo atidaryta Garbės patalpa, kuri įprastai yra užrakinta. Patekti ten galima tik leidus Rygos paminklų agentūrai
Laisvės simbolio apačioje yra įrenginys, imituojantis plėšrių paukščių balsus, kad atbaidytų kitus plunksnuotuosius, pamėgusius šią vietą.
Obeliską juosia žalio stiklo juosta, kuri po rekonstrukcijos vėl mirga nakties metu
Simbolinis Latvijos įvaizdis
Varinis Laisvės simbolis buvo iškaltas Švedijoje vadovaujant žymiam skulptoriui Ragnarui Mirsmedenui. Įdomu, kad jame liko anga, kurią paliko kulka per apšaudymus barikadų metu.
Nuostabus pasakotojas, gerai išmanantis Rygos namų ir gatvių istoriją. Anksčiau – Paminklų apsaugos agentūros inspektorius.
Žurnalistas, ''Tūrisma Gids'' redaktorius.
Vaizdo žurnalistas, "DELFI TV".
Projektas sukurtas