Vienoje. Ją atidarė vienas iš Jano Sobeskio bendražygių. Kavinės buvo dviejų tipų: 1. Kavinė ir konditerija 2. Kavinė-šantanas – kavinė, kurioje lankytojai klausosi muzikos ir dainų, žiūri šokius, kabareto programą. Jau nuo XVIII a. kavinės lankytojai turėjo laikraščių ir žurnalų, todėl netrukus kavinės virto inteligentijos, ypač literatų ir muzikantų, susitikimo vietomis.

Pirmos kavinės ir restoranai-rūseliai, suprantama, atsirado Rygos senamiestyje, o XX a. 3–4 dešimtmetyje ypatinga vieta, kur buvo galima ateiti pasilinksminti, tapo Elizabetes g. ir šalia jos esantis rajonas. Jį vadino Rygos brodvėjumi (pagal tų laikų madą – vyriškąja gimine ir mažąja raide), nes čia buvo pakankamai ir kino teatrų, ir kavinių, ir restoranų su viešbučiais. Čia net buvo pirmas striptizo klubas, kuris, suprantama, kėlė nerimą gerbiamų ponų žmonoms, nors patiems ponams jis patiko.

„Žymiausios vietos brodvėjuje buvo kino teatras „Forum“, restoranas „Esplanāde“, Pieno restoranas, karo invalidų knygynas, kino teatras „Maska“ (du labai populiarūs filmai per vieną vakarą!), „Splendid Palace“ ir „Astorija“; Tērbatas g. kampe – Rudzyčio smuklė. Turbūt daugelis norėtų, kad brodvėjus būtų pratęstas iki Krišjāņa Barona g. arba net iki Marias g. Dėl to galima diskutuoti. Tačiau jis taip pat galėtų būti išplėstas ir apimti Brīvības bulvarą ir dalį Raiņa bulvaro (Universiteto rajonas). Brodvėjuje visada buvo galima sutikti kokį nors pažįstamą vaikiną arba bičiulį, kažką organizuoti arba tiesiog maloniai praleisti laiką. Dešinėje šios promenados pusėje buvo Esplanādes alėja ir Vėrmanės parkas su kino teatrais „Parks“ ir „Marine“, taip pat restoranas „Vērmanītis“ su studentiška virtuve. Na, kaip čia galima susikoncentruoti? Be to, iš ten buvo galima lengvai ir patogiai pasiekti daugelį kitų visuomeniškai reikšmingų vietų. Ir kur vaikinai, šypsenos ir sveikinimai. Mano nuomone, nėra nieko geriau kaip senas Rygos brodvėjus“, – Inetos Lipšos knygoje „Rīga bohēmas varā“ pasakoja istorikas ir rašytojas Uldis Germanis.

Brodvėjus, žinoma, buvo mėgstama pasimatymų vieta – kinas, paskui apsilankymas kavinėje visada buvo jaunimo pasimatymų klasika. Šiandien net sunku įsivaizduoti, kad populiariausia buvo nusivesti merginą į Pieno restoraną, kur žiemą buvo galima išgerti šilto pieno su medumi, o vasarą – pasukų su cukrumi ir cinamonu. Visa tai plonoms gimnazistų piniginėms kainavo tik kelis santimus. 

Buvo tais laikais ir „auksinio jaunimo“, kuriam nereikėjo skaičiuoti santimų. Turtingų tėvų vaikai sugalvojo savo madą ir savo žargoną, apie kuriuos dar ilgai po to kūrė legendas ir juokus. „Jie vaikščiojo po apylinkes su ilgais švarkais, su pūstomis šukuosenomis, spyruokliuodami ir jų akyse spinduliavo noras gyventi. Jų draugės, kurios taip pat didžiavosi savo puriais plaukais, nešiojo labai trumpus plisuotus sijonus. Visi šie berniukai ir mergaitės vaikščiojo su batais storais guminiais padais. Trijų kalbų – latvių, rusų ir vokiečių – kurias visi suprato, jiems buvo mažai. Jie sugalvojo naują savo žargoną, kurį sudarė visų trijų kalbų mišinys. Į šią maišalynę jie dar įpindavo ir atskirų angliškų žodžių arba kitų užsienio kalbų žodžių, pavyzdžiui: „džobs“, „robis“, „mobis“, „piks“, „kriu“, „dansing“, „darling“ ir t. t. Liūdniausia, kad jie patys dažnai negalėdavo ištarti šių užsienietiškų žodžių. Vaikinai vadino save „dendi“, o merginas – „džudi“. Iš Karlų jie virsdavo Čarlzais, iš Janių – Džo“, – rašė daug metų viešbučio „Roma“ restorane oficiantu dirbęs Aleksandras Barsas, kuris sodriose istorijose ir prisiminimuose pavaizdavo naktinį Rygos ir 4 dešimtmečio turtuolių gyvenimą.

Kavinės taip pat buvo gera vieta tuo, kad jaunieji dailininkai rasdavo paramą, ten buvo galima eksponuoti savo darbus arba tiesiog susitikti su savo pažįstamais ir paplepėti (telefonų tada dar nebuvo). Kaip ir mūsų dienomis, tais laikais buvo populiari vieta, kuri vėliau prarado savo buvusią šlovę. Netrukus po Latvijos valstybės paskelbimo populiari buvo „Sukubs“, tačiau 4 dešimtmetyje jos spindesys išblėso.

Joje vyravusią bohemišką atmosferą labai vertino dailininkai. „Sukubs“ buvo vieno iš Merkelia g. namų antrame aukšte, priešais Vėrmanės sodą. Ją 1919 m. atidarė dailininko Romano Sutos motina, o vėliau jo dukrelė – balerina ir televizijos žurnalistė Tatjana Suta – pasakojo apie ją savo prisiminimuose. Ant dviejų jaukių „Sukubs“ kambarių kubo formos sienų tapė jauni latvių dailininkai, kurie vėliau tapo klasikais: Romanas Suta, Aleksandra Belcova, Konradas Ubanis, Niklavas Strunkė, Valdemaras Tuonė. Juos būdavo galima sutikti šioje vietoje. „Sukubs“ išilgai sienos stovėjo baltomis staltiesėmis padengti stalai su spindinčiomis peleninėmis, taip pat pailgintomis valgiaraščių kortelėmis, kuriose svečiai rašė eilėraščius arba palikdavo ten piešinių eskizų, rašo Ineta Lipša. Tuos, kurie patekdavo į varganą padėtį, geros širdies ponia Suta maitindavo „į skolą“. „Gana dažnai į „Sukubs“ užeidavo Janis Ezerinis. Prisimenu vakarą, kai jis pavakarieniavęs virtuvėje pasirodžiusios tarnaitės paklausė: „Damute, ar pas jus ten toliau yra dūmtraukis? Yra? Na, tada išleiskite mane per jį.“ Jis tą vakarą neturėjo pinigų“, – rašė savo prisiminimuose nuolatinis kavinės klientas Pėteris Ermanis.

„Pagrindinė „Sukubs“ publika buvo jauni dailininkai, poetai, mokslininkai, taip pat damos – aktorės ir ponios, kurios domėjosi menu. Sustūmę kartu kvadratinius staliukus, jie valgydavo ir diskutuodavo ištisomis grupėmis“, – apie šią populiarią įstaigą savo knygoje „Teiksma par manu mūžu“ rašė Janis Veselis. Jis taip pat prisimena, kaip buvusi „Sukubs“ šlovė pradėjo blėsti jau 1925 m., kai dauguma nuolatinių klientų susituokė ir pradėjo gyventi šeimyninį gyvenimą.

3 dešimtmečio pradžioje daugelis taip pat skubėdavo ir į Latvių dailininkų klubą (vėliau jį nugriovė, o jo vietoje pastatė Armijos ekonominę parduotuvę, dabartinę „Centrs“ galeriją) arba Operos kavinę, kurią atidarė įmonė „Ch. Jirgenson-Oto Švarc“. Kaip jau buvo minėta, labai gyvybingos išliko ir brodvėjaus apylinkės – ilgą laiką mėgstama vieta buvo restoranas „Mazais Vērmaņa parks“, kurį įsimylėjėliai vadino „Mažuoju parku“, „Vėrmanyčiu“ arba „Parku“ (jį taip pat nugriovė, kai tarybiniais laikais statė priestatą prie Ministrų Kabineto pastato, kur dabar yra Aukščiausiasis Teismas). Trečia pagal populiarumą vieta po Operos kavinės, kuri buvo šiek tiek pigesnė, ir „Vėrmanyčio“ buvo „Romas pagrabs“ (dabar viešbutis „Grand Hotel Kempinski Riga“), kur sukosi viena ir ta pati publika, rašo I. Lipša.

„Mažasis parkas“ garsėjo puikiais pusryčiais ir vakarienėmis – klientai čia pradėdavo rinktis jau nuo ryto, paskui būdavo darbo diena, o vėliau publika grįždavo pietų ir vakarienės. Deputatai, ministrai, direktoriai ir aukšto rango pareigūnai, mokslininkai, leidėjai ir kiti žinomi žmonės mėgavosi čia valgiais už baltomis staltiesėmis užtiestų stalų ir grojant styginių orkestrui. Aplink tokius svarbius asmenis visada rinkdavosi draugai, pažįstami, verslo partneriai. Pavyzdžiui, tai buvo mėgstama generolo Janio Baluodžio vieta, kur jis turėjo net savo nuosavą staliuką. Už jo, kai buvo išrinktas į antrąjį Seimą 1925 m., jį buvo galima sutikti beveik kiekvieną dieną. Ir generolas dažnai kviesdavo prisijungti pavalgyti ir kitus žinomus asmenis – operos atlikėjus, kino aktorius, rašytoją Marisą Vėtrą, brolius Krodersus ir kitus, kas su malonumu gerdavo Baluodžio sąskaita. Apie tai vėliau savo prisiminimų knygoje „Sestā kolonna“ rašė pats Maris Vėtra. Vakarai čia praeidavo linksmai, skambėdavo juokas, būdavo diskutuojama apie kultūrą ir politiką. Ši įstaiga Elizabetes ir Tērbatas g. kampe buvo pakeliui ir tiems, kas iš „Dailes“ teatro eidavo į miesto vidų, o pakeliui užsukdavo čia pailsėti ir užkąsti.

Taip pat kaip madai, kavinės stiliui ir pavadinimui įtakos turėjo Europoje vykstantys procesai ir tendencijos. Kažką perėmė iš Paryžiaus. Mieste buvo daug vietų, kurių pavadinimuose figūravo Prancūzijos sostinė: Elizabetes g., ties jos sankirta su Krišjāņa Barona g., buvo įsikūrusios „Cafe de Paris“ ir „Hotel de Paris“, Brīvības g. 11 taip pat buvo kavinė „A la Marquise“, priklausiusi karaimų šeimai, joje buvo juntamas Rytų stilius. Vėliau tarybiniais laikais šią kavinę pradėjo vadinti „Flora“. „Kavinės keitė savo pavadinimus kartu su savo savininkais. Pavyzdžiui, „A.T“ 4 dešimtmečio pradžioje buvo vadinama „Ninon“, o „Monu“, kurią 1933 m. įrengė Oto Švarco restorano patalpose, nes savininkai persikraustė į suremontuotą viešbutį „Roma“, po poros metų pradėjo vadinti „Luna“, savo knygoje „Rīga bohēmas varā“ rašo I. Lipša.

Įdomu, kad iki Antrojo pasaulinio karo naktinėms vietoms Rygoje egzistavo vadinamoji „policijos valanda“, tai reiškė, kad jos turėjo užsidaryti iki penktos valandos ryto, todėl tie, kurie norėdavo tęsti linksmybes, imdavo taksi ir važiuodavo į kokią nors smuklę už miesto.

Pasakojant apie brodvėjų, negalima nepaminėti ir Vėrmanės parko Rygos centre, kuris yra vienas iš labiausiai pastebimų žalių miesto puošmenų. Jis jau 200 metų yra rygiečių poilsio vieta, pradedant nuo tada, kai Ana Gertrūda Vėrmanė 1817 m. padovanojo jį Rygai, kad parke visada galėtų lankytis miestiečiai. Prisimenant numylėtą Mažąjį Vėrmanės parką, kuris yra kitoje dabartinės Tērbatas g. pusėje, reikia paminėti, kad dar viena poilsio vieta tokiu pavadinimu XX a. pr. buvo pačiame parke. Tai buvo didelis restoranas su koncertų sale ir net kino teatru – vieno aukšto pastatas buvo maždaug toje vietoje, kur dabar yra atstatyta koncertų estrada. Prašmatniame pastate buvo didelis „Žiemos sodas“, kur eilėmis stovėjo baltomis staltiesėmis uždengti stalai, o tarp jų – žali pietų augalai.

„Žiemą, kai apsnigtose gatvėse žmonių veidus kaustė šaltis, užėjus į Vėrmanės sodo restorano salę, kur karaliavo šiluma ir ant lubų buvo pritvirtinta daug ryškios šviesos elektros lempučių, šie žali augaliukai sudarė tokį įspūdį, lyg tu vėl būtum atsidūręs sode“, – savo knygoje „Rīgas Klusais centrs pirms 100 gadiem“ rašo Andris Caunė. Šį įspūdį stiprino ir daug veidrodžių. Didelėje salėje tilpdavo iki 250 svečių. „Ši prašmatni vieta su dideliu rafinuotų patiekalų pasirinkimu labai tiko ne tik tiems, kas tiesiog norėjo praleisti čia laiką, bet ir tam, kad žmonės galėtų čia atšvęsti svarbias ir nelabai svarbias šventes.“ Rygos restoranuose vienas oficiantas įprastai vienu metu aptarnaudavo keturis staliukus, dalijasi savo prisiminimais Aleksandras Barsas, ilgą laiką dirbęs oficiantu viešbučio „Roma“ restorane. Trims oficiantams taip pat tekdavo vienas mokinys. „Taigi, Vėrmanės parko restorane 60 staliukų tekdavo ne mažiau kaip 15 oficiantų“, – pasakoja A. Caunė.