Turgus Dauguvos krantinėje pirmą kartą paminėtas 1572 m. Kaip įprasta, kur vyksta prekyba, ten pagyvėjimas, miesto „širdis“ ir „įsčios“, ir daug ko kita. Tačiau bėgo metai, prekyba krantinėje plėtėsi, turgus darėsi vis purvinesnis, neprižiūrėtas, ten vyravo antisanitarija, jis tiesiog gadino vaizdą į Rygos senamiestį. Kalba, kad tai buvo žiurkių aukso amžius, – miesto legenda byloja, kad patys stambiausi egzemplioriai buvo nedidelio šuns dydžio. Čia pat krantinėje buvo ir vieta, simbolizavusi herojišką kovą su Bermonto-Avalovo kariais – Rygos ir visos Latvijos išsilaisvinimą. Todėl gavus nepriklausomybę buvo priimtas sprendimas sutvarkyti šią vietą ir padaryti ją patrauklesnę nei sukrypusios prekybinės būdelės.

Apie tai, kaip ši vieta atrodė XX a. 3 dešimtmetyje, savo atsiminimų knygoje „Rīgas svārki mugurā“ rašo Andrejas Johansonas: „Žiūrint iš šalies, turgus Dauguvos krantinėje su visomis savo amžinomis būdelėmis ir atsitiktiniais prekeiviais atrodė padoriai, tačiau iš tikrųjų higiena čia buvo labai abejotina. Vasaros mėnesiais čia iš viso negalima buvo prekiauti mėsa, o vienoje vietoje, kur pardavinėjo mėsos atliekas, sunkus kvapas sklandė net žiemą. [..] Ir atvirkščiai, su dideliu džiaugsmu žmonės skubėjo pas senutes, tiesiog ant žemės išsiskleidusias skaras, ant kurių gulėdavo baravykai, raudonviršiai, voveraitės ir kiti gražūs grybai. Jeigu pirkdavo kiaušinių, tai iškeldavo juos prieš šviesą ir apžiūrinėdavo per ypatingą kartoninį vamzdelį, kad patikrintų jų šviežumą.

Tačiau neužbėkime į priekį. Kadangi prekybos Dauguvos krantinėje sąlygos nebeatitiko reikalavimų, buvo priimtas sprendimas mieste įkurti naują turgų. Ryga jau turėjo angarų turgui statybos patirties – 1902 m. buvo pastatyti Vidžemės turgaus paviljonai, o 1925 m. ir Agenskalnio turgus. 

1922 m. gruodžio 28 d. Rygos Dūma priėmė sprendimą dėl centrinio miesto maisto turgaus įkūrimo ir statybos. Ši idėja ir jos paviešinimas priklausė Rygos miesto valdybos Prekybos skyrius vadovui Klavsui Lorecui. Pagrindinis tikslas – vizualiai ir funkcionaliai sukurti bendrą turgų – centrinį turgų, nes iki tol mieste buvo daug smulkių, specializuotų vietų su prekybinėmis palapinėmis. 

Vieta naujam turgui atsirado už geležinkelio sankasos, Maskvos forštato pradžioje, kur nugriovė dvi eiles ir dar kažką iš 58 raudonų sandėlių (Spykerių). Kaip rašo Ėrikas Hanbergas, tuo metu nuo Spykerių vartų į Rygos istorijos ir laivininkystės muziejų pervežė ir didžiojo Kristoforo skulptūrą.

Ir nors miesto vadovai surengė projektų konkursą, o savo darbus komisijai pateikė daug žymių architektų, nė vieno iš projektų taip ir nepatvirtino. Galų gale turgaus projektas buvo parengtas vadovaujant architektui Pavilui Dreimaniui (inžinieriai V. Isajevas ir G. Tolstojus, taip pat architektas P. Pavlovas). Nuspręsta pasirinkti įdomų ir labai ūkišką variantą – ne visus pastatus statė nuo nulio, turgui statyti iš vyriausybės už keletą milijonų Latvijos rublių išpirko dirižablių angarus, Pirmojo pasaulinio karo metais pastatytus Vainiuodėje imperinės vokiečių armijos reikmėms. Tuo metu jų daugiau nebenaudojo ir greičiausiai jie būtų sugriuvę. Kaip sakoma, vienu šūviu nušovė du zuikius.

Paminėtina, kad vokiečių statiniai buvo dar įspūdingesni – kiekvienas angaras buvo 37,4 m aukščio, 47,2 m pločio, 240 m ilgio. Tačiau atvežtos į Rygą plieninės dirižablių konstrukcijos tik 18 m aukščio. Atliekant statybos darbus taip pat įvyko incidentų, kuriuos susidomėjusi sekė spauda. Ė. Hanbergas savo knygoje apie Centrinį turgų cituoja angarų nugriovimo techninę dokumentaciją: „Įmonė („Stars“) visai nenumatė, kad parengiamųjų darbų metu metalas dėvisi. [..] Dėl netikėtai atsipalaidavusio troso stipriai išsikraipė visa konstrukcija, o dėl antro dar stipresnio stumtelėjimo dalis sekcijos nukrito į angaro vidų.“ Vis dėlto, nepaisant fakto, kad statybos metu dažnai trūkdavo pinigų, šis incidentas buvo vienintelis, kai kažkas atsitiko dėl neteisingų apskaičiavimų. Tai įspūdinga turint omenyje, kad kartais statybose dirbdavo ir po 500 žmonių. Turgaus statyba Rygoje prasidėjo 1924 m., tačiau trūkstant pinigų 1926 m. ją sustabdė ir tęsė tik po dvejų metų. 1930 m. lapkritį turgų iškilmingai atidengė, pranešę, kad prekeivių daugiau nebeleis į Dauguvos krantinę.

Geležinkelio šaką planuota pratęsti iki paskutinio paviljono – tiek pat driekėsi ir rūsio patalpos po turgumi. Tačiau įgyvendinti geležinkelio projekto taip ir nepavyko – prasidėjo Antrasis pasaulinis karas, kurio metu sprogus pačiam didžiausiam paviljonui buvo sunaikintas esamas geležinkelis. Jį atstatė tik 1950 m., ir dabartinis mėsos paviljonas – vienintelis, kuriame išliko Stalino epochos architektūros pėdsakų, pavyzdžiui, didelių vazonų prie įėjimo. Iš pradžių jie buvo statomi žemės ūkio ir kitose parodose, o 1952 m. juos perdavė turgui. 

Įdomu, kad turgus turi ir savų legendų, pasakoja Aleksandras Šuninas. Pavyzdžiui, kad statant turgų į pamatus neva įmūrijo žmogų. Tiesa, niekas iš tikrųjų nežino, kur tai įvyko ir kodėl. Pagal vieną iš versijų, darbininkai po sunkios darbo dienos padaugino ir susimušė, vienas buvo užmuštas. Slėpdami nusikaltimo pėdsakus, jį užmūrijo, ir niekas apie tai nežinojo. Kita versija – žmogų užmūrijo pagal viduramžių bažnyčių pavyzdį: tai buvo daroma tam, kad statinys stovėtų ilgai bei stabiliai ir kad į jį nepatektų velnias.

Kaip ten bebūtų, turgus stabiliai stovi jau beveik 90 metų. Ir nuo pat pradžių ekonomistai apskaičiavo, kad, perkėlus jį iš Dauguvos krantinės į šiuolaikines, gerai įrengtas patalpas ir atsiradus galimybei geriau išsaugoti prekes, per metus sutaupyta po 12 latų kiekvienam gyventojui, rašo Ė. Hanbergas. 

Atidarius Centrinį turgų, ten, kur dabar yra mėsos paviljonas, 1929 m. buvo surengta šiuolaikinių automobilių paroda – iki mūsų dienų dar išliko nuotraukų su gražiomis mašinomis angare. Rygos istorijos entuziastas Gunaras Armanis papasakojo, kad vaikystėje jis lankė čia didžiules žemės ūkio parodas. Tuo pat metu paviljonuose buvo eksponuojami ne mažiau didingi paveikslai, šlovinantys darbo liaudies laimėjimus. 

Vokiečių okupacijos metu dabartiniame daržovių paviljone remontavo šarvuočius, nes pastato pamatas buvo labai tvirtas ir galėjo išlaikyti visą šarvuočio svorį. 

Įdomu, kad būtent dėl to, kad pamatas pasirodė esąs toks tvirtas, o lubos aukštos, paviljone gamino ir dideles skulptūras. Išliko nuotraukų, kaip čia buvo kuriamas Stalino atvaizdas. 

Visais laikais turgus buvo būtinybė, ypač Rygai, ir buvo populiarus tarp miestiečių ir tarybiniu laikotarpiu. Kaip pažymi publicistas Ėrikas Hanbergas: „Ypač tarybiniais metais, kai valdininkai buvo rūškani, pardavėjos tuščiose parduotuvėse pasipūtusios, o šveicoriai restoranuose – išdidūs. Štai tada ir prisireikė turgaus. Dabar šis kontrastas jau nebe toks pastebimas.“ Kurį laiką Centrinį turgų vadino Kolūkio, tačiau šis pavadinimas liaudyje neprigijo. Šalia raudonų sandėlių (Spykerių) 1951 m. pastatė siaubingą Kolūkiečio namą, kur buvo planuota mokyti valstiečius ir kelti jų kvalifikaciją, tačiau galų gale dangoraižyje numatė Latvijos mokslų akademiją. Tais laikais tai buvo pats aukščiausias Rygos pastatas, dangoraižis simbolizavo Latvijos įjungimą į TSRS sudėtį ir ryšius su Maskva, rašo akademikas Janis Stradinis. Dabar jį rodo turistams kaip vieną iš ryškiausių Rygos stalininės architektūros pavyzdžių. 

Tačiau grįžkime prie ypatingo turgaus pasaulio, kuris prasideda iš karto perėjus per raudonus sandėlius. „Visur girdėti: „Pone, mergina, drauge, pilieti, mamyte, mieloji, gerbiamasis, jaunuoli, vaikeli.“ Parduotuvėse, bankuose, parodose taip pat visi mandagūs. Tačiau šiek tiek išlaikantys distanciją, truputį oficialūs. Turguje – šilčiau, familiariau“, – taip Ė. Hanbergas aprašo atmosferą Centriniame turguje, kur ant prekystalių ir stalų išdėliotos pačios įvairiausios prekės: pradedant ryšeliu krapų, pavasarį surinkta sula ir rudenį grybais ir baigiant retomis užjūrio gėrybėmis bei užsienio mados klastotėmis. Retkarčiais kas nors praeina ir pasiūlo nusipirkti kokio nors stipraus alkoholinio gėrimo iš nežinomo sandėlio (tarp kitko, prisimindamas tarybinius laikus Ė. Hanbergas mini panašius spekuliantų, prekiaujančių deficitinėmis prekėmis – dviračių ratų užmovomis, būdus), o vaisiais ir daržovėmis nukrauti stalai džiugina akį kaip gausybės ragas. Daugelis rygiečių gali eiti pas konkretų pardavėją metai iš metų: „Aš perku tik iš (toliau pasakomas konkretaus pardavėjo vardas)!“ arba „Turguje aš turiu savo pardavėją!“ – dažnai galima išgirsti tokių pasakymų. 

Šiandien Rygos turgus milžiniškas. Jo plotas – 85,4 tūkst. kv. m. Kasdien jį aplanko daugiau kaip 70 000 žmonių, o šventinėmis dienomis – iki 130 000. Pakanka čia ir turistų su fotoaparatais, juk pastaraisiais metais į Centrinį turgų vedamos ekskursijos, vyksta kulinarijos meistriškumo kursai, o greitu laiku centrinėje aikštėje planuojama atidaryti turizmo informacijos centrą, taip pat interaktyvų muziejų, pasakojo Aleksandras Šušinas. Kiekvienas patyręs keliautojas žino, kad apie šalį galima spręsti apsilankius turguje ir kapinėse, kur iš tikrųjų galima pamatyti ir pažinti gamtą ir vietinių gyventojų būdą.

Dabar Centrinis turgus priklauso Rygos Dūmai, jį sudaro penki paviljonai (pieno, mėsos, daržovių, žuvų ir gastronomijos), taip pat prekybos vietos atviroje teritorijoje, kioskai, treileriai, prekybos centrai, įrengti senuose raudonuose sandėliuose, prieš kelerius metus įkurtas ir ūkininkų turgus. Iš viso – daugiau kaip 3000 prekybos vietų. Turgų pamažu atstato ir restauruoja. Pastaraisiais metais čia įvestos griežtos sanitarinės normos, atsirado savo laboratorija, kontrolinės svarstyklės paviljonuose ir kitų svarbių naujovių. 

Kalbant apie faktą, kad piniginiai srautai ir verslas Centriniame Rygos turguje iš tikrųjų milžiniški, negalima neprisiminti jo vadovybės problemų ir reguliarių teisėsaugos institucijų vizitų. 2018 m. kovo pabaigoje prasidėjo jau trečiasis teismo procesas Rygos centrinio turgaus valdybos nariui Anatolijui Abramovui. Jis kaltinamas reguliariu kyšių reikalavimu iš vieno iš turgaus nuomininkų. Visai neseniai buvo pradėtas baudžiamasis procesas ir Abramovo „dešiniajai rankai“ – Aivo Brugiui. Dabar visa turgaus vadovybė pakeista ir nuo praeitų metų rudens jį valdo konkursą laimėjęs Artis Druvniekas.