Projektas sukurtas remiant „Live Riga“
Juodagalvių namas daugiau kaip 600 metų buvo neatskiriama Rygos širdies dalis, susitikimų ir puotų vieta, turinti ryškias ir griežtas tradicijas. Ši prestižinė vieta priklausė nevedusiems pirkliams ir jūrininkams, turintiems neginčijamą valdžią ir daug pinigų. Visa tai galima matyti ir iš prabangaus namo. Antrasis pasaulinis karas tapo jam lemtingas, tačiau virš įėjimo į Juodagalvių namą istorinis užrašas „Jeigu mane kada nors sunaikins, aš vėl pakilsiu“ tapo pranašiškas – prieš 800-ąsias Rygos metines juos atstatė. Remontuojant Rygos pilį, Juodagalvių name buvo Latvijos prezidento rezidencija, o paskui jie vėl buvo restauruoti ir atvėrė savo duris lankytojams.
Rygą visada kas nors užkariaudavo. Jau XIII a. pab. – XIV a. pr. Livonijos ordinas, miestiečiai ir vyskupas kovojo čia dėl valdžios ir įtakos. Tuo metu miestiečiai patyrė rimtą pralaimėjimą ir jiems teko statyti ordinui naują pilį ant Dauguvos kranto – tuo metu Rygos pilį, taip pat suteikti patalpas gildijoms ordino kariams apgyvendinti. Tuo pačiu metu miesto gyventojai nusprendė pastatyti ir savo nuosavus namus susirinkimams ir puotoms.
1330–1334 m. buvo statomi nauji namai, kuriuose nuo pat pradžių visa bendruomenė galėtų organizuoti savo susirinkimus, susitikimus ir šventes. Juodagalvių namo architektu vadinamas Dytrichas Kreigė. Naujuose namuose susitikimai vykdavo, sutartys būdavo pasirašomos ir iškilmės vykdavo dažniausiai Miunsterio kambaryje, vėliau juo naudojosi Didžiosios gildijos nariai, taip pat jūrininkų ir prekybininkų bendruomenės.
1354 m. užsienio pirkliai įsteigė ir įkūrė savo bendriją Pirklių įmonių namus, kuriuos XV a. iškilmingų ceremonijų metu kartais vadindavo Karaliaus Artūro rūmais. Tai buvo užuomina į žymiuosius Apskritojo stalo riterius – vėliau Juodagalvių name virš įėjimo net pastatė šauniojo karaliaus Artūro statulą ir jo valdžios atributus. Juos galima pamatyti ir šiandien. Šios brolijos šventės ir turnyrai buvo dažna pramoga. Tiesa, kovos turnyrai Rygoje neberengiami jau nuo XV a., bet brolijos šventės nuo to laiko tapo dar didingesnės.
Pirmasis Juodagalvių brolijos susirinkimas vyko Rygos vyno rūsyje 1413 m. Susirinkimuose galėjo dalyvauti tik nevedę keliaujantys pirkliai ir jūrininkai. Įprastai po vestuvių jie tapdavo piliečiais, o patys įtakingiausi būdavo priimami į Didžiąją gildiją. Juodagalvius apibūdindavo kaip išdidžius, drąsius ir turtingus verslininkus. Skirtingai nei Didžioji gildija, kuri daugiausia buvo laikoma verslui skirta sąjunga, Juodagalvių draugija buvo socialinė vieta, kurioje rinkdavosi į šventes ir puotas, tačiau taip pat čia sudarydavo sutartis. Įdomus faktas, kad nebuvo galima neatvykti į iškilmes, jei esi draugijos narys ir esi Rygoje.
Pagrindinė Juodagalvių šventė pavadinta Vastlava. Prieš ją metams rinkdavo ir draugijos vadovą – seniūną (eltermaną). Žinoma, juodagalviai dalyvaudavo ir Gegužės mėnesio grafo šventėje, ir kitose šventėse, daug lėšų jie aukodavo bažnyčioms, taip pat aktyviai dalyvaudavo sprendžiant svarbius klausimus.
Juodagalvių draugijos organizuojamuose renginiuose dalyvaudavo užsienio, daugiausia vokiečių, olandų ir anglų, nevedę pirkliai, gyvenę Rygoje, todėl galima sakyti, kad Juodagalvių name visada vyravo tarptautinė dvasia. Į Juodagalvių namą nebuvo leidžiama užeiti latvių amatininkams.
Kaip buvo galima tapti juodagalviu? Į brolijos taisykles buvo įtraukti punktai, pagal kuriuos norint tapti brolijos nariu reikėjo jau veikiančio Juodagalvių draugijos nario rekomendacijos. Kandidatas turėjo būti nepriekaištingos pirklio reputacijos „tikras vyras“. Nauji nariai įstodami turėdavo ir sumokėti pusę markės sidabru. Jeigu kažkuris iš brolijos narių žinodavo kažką blogo apie naujoką, tačiau nepapasakodavo apie tai, už tai jam grėsdavo bauda.
Kai baigėsi nuomos sutartis su Didžiąja gildija, abi šalys daugiau jos nepratęsė, o XVII a. viduryje Juodagalvių draugija išpirko Naująjį pastatą iš Rygos ratos. Ir tada jį jau oficialiai pradėjo vadinti Juodagalvių namu.
Visais laikais Juodagalvių namas išliko priėmimų vieta. Anksčiau jis atrodė visiškai kitaip nei dabar. Architektas Andris Holcmanis rašė, kad viduramžiais čia pastatė paprastą gyvenamąjį pastatą. Namą statė kartu su rotuše (antra), fasadas buvo visiškai paprastas, tačiau namas buvo didelis ir patogus. Deja, vizualinių liudijimų apie jį neišliko. Preliminarių jo kontūrų galima pamatyti senuosiuose panoraminiuose Rygos vaizduose, o pirmas Juodagalvių namo piešinys datuojamas 1777 m., jo autorius – Johanas Kristofas Brocė.
Archeologas Andris Caunė praėjusio amžiaus paskutiniame dešimtmetyje vykusių kasinėjimų metu konstatavo, kad šis pastatas galėjo būti pastatytas ant dar senesnio pamato. Pirmame aukšte įsikūrusios parduotuvėlės būdavo nuomojamos, o antrame aukšte – salė susitikimams ir puotoms, dar aukščiau – sandėliai, kurių durys buvo nukreiptos į kiemo pusę. Rūsiuose saugodavo malkas ir prekes, kuriomis prekiavo parduotuvėlėse.
Nuo 1552 m. namą keletą kartų perstatinėjo, pridėdami vis daugiau puošybos elementų ir detalių. Žinoma, kad pirmojo perstatymo metu Juodagalvių name įsigyti akmeniniai laiptai su balkonėliu, tada prie durų atsirado ir didelių akmenų. Juos atvežė iš Revelio (taip tuo metu buvo vadinamas Talinas), ir ant estiškų 6 metrų aukščio ir 1,3 metro pločio klinčių atsirado ryškiai nudažyti juodagalvių globėjų atvaizdai – šv. Mauricijaus ir Dievo Motinos. Abu nutapė žymus tapytojas Reikensas, už darbą gavęs megztinį ir kelnes, – knygoje apie Juodagalvių namą taip rašo Holcmanis. Dabar šalia Juodagalvių namo durų yra tų akmenų kopijos, o originalus galima pamatyti Rygos katedroje.
Ant Juodagalvių namo fasado galima pamatyti jau minėtą Karalių Artūrą, taip pat liūto skulptūrą, Merkurijaus atvaizdą – jis buvo pirklių globėjas, taip pat šv. Jurgio kovą su drakonu.
Ant namo taip pat įrengta daug vėjarodžių, nes vėjo kryptis buvo itin svarbi pirkliams ir jūrininkams. Juodagalvių name buvo saugoma įspūdinga sidabro kolekcija – žvakidės, rakandai, indai ir daug kitų daiktų, ypatingos kolekcijoje buvo Juodagalvių draugijos taurės, kurias kiekvienas brolijos narys turėjo imti į puotas. Jeigu kažkas iš seniūnų švęsdavo vestuves, visus reikėdavo pavaišinti alumi ir kumpiu, o brolijos nariams reikėdavo gerti į jo sveikatą ir padėti puotoje.
1626 m. Juodagalvių name atsirado šiuolaikinis astronominis laikrodis. Jis rodė minutes, valandas, dienas, savaites ir mėnesius, taip pat mėnulio fazes. Jį sumeistravo nagingas Rygos laikrodininkas Matisas.
Nuo XVI a. visose Rygos bažnyčiose juodagalviai turėjo savo suolelius. Labai papuošti ir dekoruoti meistriškais raižytais ornamentais jie suteikė bažnyčiai savitumo, taip pat rodė, kokia įtakinga draugija.
Priešais Juodagalvių namą jau nuo XIV a. buvo ir bausmių vykdymo pakyla, o XV a. čia pastatė Rygos globėjo šv. Rolando statulą.
Originalus namas Juodagalvių piedurvju akmenų, atstovaujanti Marijos ir Šv .. Mauricijus Jie yra laikomi Doma Krustejos katedroje. Foto: DELFI
Ant Juodagalvių namo sienų buvo užrašų ir pamokymų juodagalviams. Apie tai savo Rygos kelionių vadove rašo Rygos istorijos tyrinėtojas Aleksandras Frydrichas Neilandas.Viršutiniuose fasaduose ant mėlyno pagrindo auksinėmis raidėmis buvo užrašyta: „Miestas ir žemė, kur valdo meilė, nesublogs, o taika ir teisingas teismas yra Dievo vardo rezultatas, kai žmogus jį gerbia.“ Šone buvo parašyta: „Dievas myli teisumą, palaimina jį ir daugina“ ir „Jeigu žmogus eina prieš įstatymą ir sąžinę, Dievas jį prakeikia“. Viršuje esantis užrašas skelbė: „Daryk gera, nesigėdindamas žmonių, klausyk savo viršininkų, mylėk savo artimą kaip pats save ir Dievo palaima visada bus didelė.“
Tačiau nereikia pamiršti, kad tai taip pat buvo namai susirinkimams ir šventėms, kur kalbos ir alus liedavosi upėmis, todėl prie įėjimo, po jau minėtais Mergelės Marijos ir Mauricijaus paveikslais, buvo visiškai paprasti pamokymai, net, galima pasakyti, taisyklės: „Kas su džiaugsmu sveikina mus, nors ir ateina vėlai, tegul pasako kalbą ir viskas jam bus gerai.“ Ir priešingoje pusėje: „Kas su garbe ir šlove eina paviešėti mūsų namuose, tegul pasako kalbą, o kiti tegu klausosi. Su tavimi tik pasidalysiu džiaugsmu, tiesiog sumokėk už savo alų, tegul kamštelis skrenda, o alus upe teka.“
Taip pat virš įėjimo XVIII a. antrojoje pusėje atsirado užrašai, kuriuos galima pavadinti pamokymais arba palinkėjimais. Išorinėje pusėje: „Dieve, duok man ženklą, kad matyčiau tuos, kas manęs nekenčia.“ Vidinėje pusėje: „Jeigu mane kada nors sunaikins, aš vėl pakilsiu.“ Deja, pastarasis pasakymas tapo pranašiškas.
Pirmu rimtu sukrėtimu Juodagalvių namui tapo Šiaurės karas. 1710 m. pastatas stipriai nukentėjo. Daugelis iš Juodagalvių draugijos seniūnų krito ir karo laukuose, ir nuo maro epidemijos. Yra duomenų, kad tuo metu Rygoje iš viso buvo 15 seniūnų.
Tačiau netrukus pastatas buvo atkurtas – iki 1718 m. viskas buvo baigta, taip pat buvo priimta naujų narių. Žymus architektas Kristofas Haberlendas XVIII a. ir miesto architektas Johanas Fridrichas Felsko XIX a. suteikė pastatui naujų savitumų.
Tai buvo vienas iš Rygos reprezentacinių pastatų. 1910 m. jame priėmė carą Nikolajų II. Taip pat 1921 m. į Rygą taikos derybų atvyko RSFSR ir tarybinės Ukrainos (viena šalis) ir Lenkijos (kita šalis) atstovai. Taikos sutartis tarp šių šalių buvo sudaryta būtent Juodagalvių name.
Tai buvo vienas iš Rygos reprezentacinių pastatų. 1910 m. jame priėmė carą Nikolajų II. Taip pat 1921 m. į Rygą taikos derybų atvyko RSFSR ir tarybinės Ukrainos (viena šalis) ir Lenkijos (kita šalis) atstovai. Taikos sutartis tarp šių šalių buvo sudaryta būtent Juodagalvių name.
Latvijos Respublikos Vyriausybė 1930 m. paskelbė šį namą saugomu valstybiniu architektūros paminklu. Prezidentas Gustavas Zemgalis tuo pačiu metu pasirašė padėką už dosnią auką Laisvės paminklo pastatymui, taip pat pakvietė draugijos vadovą į iškilmes pilyje lapkričio 18 dieną.
Juodagalvių draugija egzistavo iki 1939 m., iki tol, kol Latvijos vokiečiai įsiklausė į fiurerio kvietimus ir grįžo į etninę tėvynę.
Paskui senovinis ir gražus pastatas buvo suniokotas – 1941 m. pastatas nukentėjo dėl gaisro, iš jo liko vien griuvėsiai, taip pat, kaip ir iš Rotušės ir Šv. Petro bažnyčios bokšto, Rygos širdis sudegė ir sugriuvo. Padariniai dar ilgai buvo matomi ir tik po kelių dešimtmečių juos pavyko iš dalies likviduoti.
Rotušės aikštė XIX a. Pabaigoje. Pirmame plane svorio namai- dideli miesto svarstyklės (nugriautas 1938 m.)
Ir nors Juodagalvių namas stipriai nukentėjo karo metu, o jų fasadas ir skulptūros buvo suniokoti, miesto architektas ir Juodagalvių namo atkūrimo konsultacinės tarybos narys Edgaras Pucinis savo 1995 m. straipsnyje tvirtino, kad iš to, ką galima matyti pokarinėse nuotraukose, galima atstatyti juos visu jų grožiu ir puošnumu. Tačiau tai nebuvo padaryta. Akademikas Janis Stradinis net pamini, kad oficialiuose dokumentuose šis pastatas buvo vadinamas „šunų-riterių architektūros paminklu Latvijos SSR teritorijoje“. Ankstesnė valdžia nenorėjo matyti panašaus paminklo pačiame Rygos centre. 6 dešimtmetyje Ryga vis dar buvo be savo veido, rašė akademikas, apibūdindamas Rotušės aikštės sunaikinimą ir sprendimą po karo jos neatstatyti tokios, kokia buvo anksčiau. Čia tarybiniu laikotarpiu buvo pastatyti beveidžiai tarybinės architektūros namai.
Iki karo Juodagalvių name buvo saugoma ne tik unikali sidabro kolekcija, kurios dalis iškeliavo į Vokietiją, bet ir solidi Švedijos ir Rusijos carinių ir karališkųjų asmenų portretų kolekcija. Portretai buvo meistriškai raižytuose rėmuose. Ši kolekcija taip pat sudegė 1941 m., tačiau liudijimų apie ją išliko 1929 m. Paminklų valdybos nuotraukose. 1995 m. išleistoje knygoje „Juodagalvių namas Rygoje“ rašoma, kad negatyvai atsirado Latvijos istorijos muziejuje.
1945 m. iš aikštės buvo iškelta nežymiai pažeista Rolando skulptūra, nes ji simbolizavo vokiečių ir kapitalizmo valdžią. Tačiau skulptūros nesunaikino, o pervežė ją į Šv. Petro bažnyčią, kur ji išliko iki mūsų dienų. Rotušės aikštėje buvo pastatyta jos kopija. Toks pat Rolandas pastatytas ir Brėmene.
Kai valdžia Rygoje vėl pasikeitė, Juodagalvių namui ir jo amžinai draugei – Rotušei – vėl grąžino viltį atgimti. 1991 m. Šv. Petro bažnyčioje surengta paroda, skirta Juodagalvių namui ir Juodagalvių draugijai. Atkūrus Latvijos nepriklausomybę, greitai buvo priimtas sprendimas ir dėl visos Rotušės aikštės atkūrimo.
Tačiau atstatymas vyko nelabai sklandžiai, buvo daug ginčų, keitėsi dūmos ir vyriausybės, taip pat atsakingosios tarybos, iki buvo atlikti kruopštūs archeologiniai tyrimai ir ant senųjų Juodagalvių namo pamatų pastatyti nauji namai.
„Atkūrus nepriklausomybę pirmasis Rygos meras Andris Teikmanis 1993 m. priėmė sprendimą dėl Juodagalvių namo atstatymo, antras miesto vadovas Maris Purgailis 1996 m. įmūrijo pirmą plytą, o Rygos merui Andriui Bėrziniui teko garbė dalyvauti atstatyto Juodagalvių namo pašventinimo ceremonijoje“, – rašė menotyrininkas Ojaras Sparytis.
Vėliau daugelis ginčijosi, kad viskas nebuvo atlikta taip kokybiškai, kaip to norėjosi, ką patvirtina dar ir tas faktas, kad jau po 20 metų reikės restauruoti fasadą ir kitas detales. Tačiau namas buvo gražus, su patalpomis priėmimams, pagal senuosius eskizus atkurtos istorinės detalės, taip pat panaudoti ir šiuolaikiniai sprendimai.
Rotušės aikštė su vaizdu į Juodagalvių namus. 20 amžiaus pradžioje. Foto: Juodagalvių namo archyvas
Naujai pastatytuose namuose vyksta koncertai ir priėmimai, juos taip pat rengia ir vokiečių organizacijos. Daugelis, pavyzdžiui, dar atsimena, kaip Juodagalvių name 2002 m. svečiavosi buvęs cirko artistas, kino aktorius ir elegantiškas šlagerių atlikėjas Fredis Kvynas. Jis surengė nepamirštamą kalėdinį koncertą.
Juodagalvių namas yra ir laikinoji Latvijos prezidento rezidencija: 2012 m. rugsėjo mėnesį valstybės vadovas Andris Bėrzinis nutraukė darbą Rygos pilyje, kurioje prasidėjo restauracija, ir persikraustė į Juodagalvių namą. Remontas žymiai užsitęsė dėl gaisro, kilusio oficialioje Prezidento rezidencijoje 2013 m. liepos 20 d. Rygos pilis baigta restauruoti tik 2016 m. Rugpjūčio mėnesį į ją persikėlė jau kitas prezidentas – Raimondas Vėjuonis, tačiau jo inauguracijos puota vyko vis dar Juodagalvių name.
Taigi Juodagalvių namas sulaukė rekonstrukcijos, kuri tęsėsi iki 2017 m. rudens. Spalio 21 d. Juodagalvių namas vėl atvėrė savo duris lankytojams. Dabar juose galima apžiūrėti ir gražią salę, ir rūsius, kur galima susipažinti su Juodagalvių namo ir Juodagalvių brolijos istorija, taip pat dalyvauti šviečiamuosiuose renginiuose.
Į Juodagalvių namo kompleksą įeina ir Švabės namas, kuris buvo pastatytas XIX a. pab. pagal architekto Karlo Felsko projektą. Buvęs policijos pastatas buvo pastatytas panašiu į Juodagalvių namo stiliumi.
Rygos skulptorius Augustas Folcas sukūrė cinko skulptūras: Neptūno (jūrų globėjas), Merkurijaus (prekybos globėjas), Taikos ir Vienybės. Šiandien galima pamatyti šių skulptūrų kopijas. .
Iškilmingais momentais Juodagalvių broliją vadindavo Karaliaus Artūro (viduramžiais – žymūs Apskritojo stalo riteriai) rūmais. Artūro skulptūra buvo virš įėjimo į Juodagalvių namą.
Prie durų ant Revelio akmens įamžinta Juodagalvių globėja – Švč. Mergelė Marija. Originalas šiandien saugomas katedros galerijoje.
Prie durų ant Revelio akmens įamžintas Juodagalvių globėjas – šv. Mauricijus. Originalas šiandien saugomas katedros galerijoje.
1886 m. fasado nišose vadovaujant architektui Henrikui Šeliui buvo iškabinti Hanzos sąjungos miestų herbai: Rygos, Brėmeno, Liubeko ir Hamburgo.
Ant Juodagalvių namo buvo pastatyti keli vėjarodžiai. Juk vėjas būna ir geras, ir blogas plaukioti, todėl jis svarbus Juodagalvių verslo sėkmei.
1626 m. laikrodžių meistras Matisas padarė Juodagalvių namui grakštų astronominį laikrodį. Jį sudarė trys ciferblatai: pats didžiausias rodė valandas, minutes, datą ir mėnesį, ant mažo ciferblato buvo kompaso žvaigždė, rodanti dieną ir ją atitinkančią planetą (gyvūną), o virš didelio ciferblato nišoje buvo sfera, kur buvo pavaizduotos Mėnulio fazės. Šiandien ant pastato fasado galima matyti šio laikrodžio kopiją.
Pastato viduje virš įėjimo duris galima perskaityti: ‘‘Jeigu aš kada nors bus trupėti, jums pakelti man vėl ".
Nuostabus pasakotojas, gerai išmanantis Rygos namų ir gatvių istoriją. Anksčiau – Paminklų apsaugos agentūros inspektorius.
Žurnalistas, ''Tūrisma Gids'' redaktorius.
Vaizdo žurnalistas, "DELFI TV".
Projektas sukurtas