Projektas sukurtas remiant „Live Riga“
Čiekurkalnas – tai vien darbininkų rajonas. Jo kraujas dešimtmečius buvo stambiausių aplinkinių fabrikų darbininkai, arterijos – atrodytų artimos ilgos ir skersinės medinių namų linijos, jo stuburas – geležinkelis, o ryškūs orientyrai – masyvus vandentiekio bokštas ir kažkada rūkę vamzdžiai ТEC-1. Tarybiniais laikais išgyvenęs medinių statinių sunaikinimą ir gamyklų mirtį šimtmečių sandūroje, rajonas vėl atgimsta ir čiekurkalniečiai bando mokytis skaityti gausią įvykių apylinkių istoriją.
Taip pat kaip ir daugelis kitų anksčiau atsiradusių rajonų šalia Rygos, Čiekurkalnas atsirado XIX a. antrojoje pusėje. Kai buvo pakeistas Žemės įstatymas, pagal kurį būdavo leidžiama kiekvienam įsigyti ir paveldėti nuosavybės teisę, pradėjo greitai vystytis manufaktūros ir į Vidžemės gubernijos sostinę Rygą ieškodami darbo ir naujo gyvenimo vyko žmonės.
Čiekurkalno vandentiekio bokštas ir Rygos Jurio Puorukso vidurinė mokykla iš Didžiųjų kapinių pusės, 1937 m. Nuotr. iš LNA LVKFFDA
Reaguojant į ryžtingus pasikeitimus, didelius, maždaug 70 ha ploto Šrejenbušo dvaro žemės sklypus, savininkas nusprendė padalyti į dalis, ir per kelis dešimtmečius kopose augančias pušis pakeitė eilės nedidelių medinių namukų. Artėjant šimtmečių ribai, Šrejenbušu pavadintame rajone gyveno tiek pat žmonių, kiek ir dabar, t. y. apie 7000 žmonių.
Čiekurkalno šiaurėje, šalia Kišežerio, vyriausiasis Rygos inžinierius Gustavas Agtė nusprendė padalyti į išskirtinius sklypus savo nedidelius Dragunu, Cheila ir Janu dvarus. Jis, kaip Mežaparko planuotojas, taip pat norėjo plėtoti ir jam priklausančią Kišežerio pakrantę, įskaitant pasivaikščiojimų parką. Iki šiol Viskaļu g. 19 galima apžiūrėti XIX a. pab. pastatytą vilą, tačiau planuota idėja taip ir nebuvo įgyvendinta, ir sodybų vietoje Kišežerio pakrantėje išaugo daug įmonių, o vėlesniais metais – ir mokslo įstaigų.
Toliau rajonas plėtojosi gana greitai. 1889 m. pastačius naują geležinkelį Ryga–Pskovas, čia sukurta rūšiavimo stotis, kurioje krovininius traukinių sąstatus formavo toliau išsiųsti į Rygą ir kitas vietas. Rajono pavadinimo pakeitimas reiškė rajono nereikšmingumą valstybinių funkcionierių akyse – iš pradžių stotis vadinta Rūšiavimo, paskui pervadinta į Baltijos stotį, o išplėtus dabartinį Mežaparką ji tapo Cariniu mišku, o po 1918 m. – Kaizermežo stotimi. Jau po metų ją vėl pervadino, šiuo kartu į Kružesmuiža, o 1929 m. stotis faktiškai buvo pripažinta priklausančia rajonui, kuriame ji buvo, ir gavo Čiekurkalno pavadinimą.
Geležinkelininkų namai ir depas išilgai linijos Ryga–Pskovas šalia Čiekurkalno stoties „Sortirovočnaja“. Nuotr. iš Čiekurkalno plėtros bendruomenės archyvo (Ajapaik.ee)
Pastačius geležinkelio liniją geležinkelis pradėjo aprūpinti darbu vietos gyventojus ir Šrejenbušas tiesiog klestėjo. Dėl to skrupulingi čiekurkalniečiai iki šiol atsisako vadinti geležinkelį savo rajono riba ir laiko ja Ropažu g. Griežtai nepažymėtas Čiekurkalno ribas uždaro ir Rygos Kryžiaus bažnyčią, ir spaudžia turgus, ir net vadinamoji „Naujoji Teika“. Naudingas neformaliai rajono ribai buvo ir tas faktas, kad, atsiradus geležinkeliui, Šrejenbuše išdygo didelių fabrikų, kurių stambiausias buvo atidarytas 1885 m. vagonų statybos kompleksas „Fēnikss“ tarp dabartinių Gustava Zemgale g., Brīvības g. ir geležinkelio. Brīvības g. 201 iki šiol galima matyti pastatą, kur buvo įsikūrusi gamyklos valdyba.
Darbininkai šalia įmonės „Fēnikss“ vartų, 3 dešimtmetis. Nuotr. iš Zudusī Latvija
Nuotrauka / informacija: Tarpukariu įmonės „Fēnikss“ bazėje atsirado ir įmonė „Vairogs“, kurioje pagal 4 dešimtmečio pabaigoje gautą licenciją pavyko pagaminti daugiau kaip 300 lengvųjų automobilių, 200 autobusų ir daugiau kaip 1200 krovininių automobilių.
Antras pagal reikšmę verslininkas, kuris turėjo įtakos rajono augimui, buvo kitame rajono gale pastatyta ir 1899 m. atidaryta įmonė „Lina un džutas manufaktūra“. Jos atsiradimas į Čiekurkalno istoriją įrašytas krauju. Praėjus vos keliems mėnesiams po atidarymo, apie 200 fabriko darbininkių, pasipiktinusių darbo užmokesčiu ir darbo sąlygomis, susirinko ir surengė protesto eitynes, kad papasakotų apie savo problemas gubernatoriui. Jie išėjo pro įmonės vartus ir dabartinėmis Krustabaznīcas ir Brīvības g. nusprendė nueiti iki Aleksandrovsko šalia dabartinio Oro tilto. Ten jau jų laukė žandarmiečiai. Jie uždarė moteris Aleksandrovsko sode tarp dabartinių Brīvības, Pērnavas ir Kr. Barona g. Iš šalia esančios įmonės „Fēniks“ čia atėjo dar apie tūkstantis darbininkų, prasidėjo susirėmimai, iš kareivinių Maskvos forštate malšinti darbininkų maišto buvo mesta apie tūkstantis kareivių. Per kruvinus susirėmimus žuvo apie 11 žmonių, dar daugiau kaip 200 buvo areštuota.
Įmonės „Linu un džutas manufaktūra“ administracinis pastatas, darbininkų sodas tarpukario laikotarpiu. Nuotr. iš LNA LVKFFDA ir Rygos centrinės bibliotekos Čiekurkalno filialo archyvo.
Nepaisant neramumų amžiaus pradžioje, esami fabrikai augo ir čia nuolat kūrėsi vis naujos gamybos, pavyzdžiui, staklių gamyba „Atlass“, plieno liejimo gamyba „Salamandra“. Čia vis dar yra įmonės „Konsums“ ir gamyklos „Bekona eksports“ perėmėjas – „Rīgas miesnieks“. Kur kas vėliau – maždaug 6 dešimtmetyje – Čiekurkalne taip pat buvo pastatyta ir pirmoji Rygoje šiluminė elektrinė arba ТEC-1, papuošta plytų dekoru socialistinio romantizmo dvasia. Šis galingas pastatas kasdien pamažu griūva, nes jo savininkas „Latvenergo“ iki šiol taip ir nerado pritaikymo šiam plytų gigantui po to, kai šalia buvo pastatyta mažesnė pagal dydį šiluminė elektrinė.
Apie tą ankstyvą gyvenimą ir apie rajono gyventojus šiandien liudija vandentiekio bokštas, kuris yra pats aukščiausias tarp savo „gentainių“ Rygoje, taip pat 37-oji vidurinė mokykla, kuri atidarymo momentu 1933 m. buvo pati didžiausia Latvijoje. Vietos gyventojams šis pernelyg šiuolaikinio funkcionalizmo stiliaus pastatas nepatiko, nes pernelyg priminė fabriko korpusus, kurie jau užpildė rajoną. Šalia jo buvo ikimokyklinė švietimo įstaiga, kurią pastatė toje pačioje vietoje, kur anksčiau buvo Šrejenbušo dvaras.
ki pat 1924 m., kai Čiekurkalnas buvo įtrauktas į Rygos sudėtį, jis buvo savarankiškas rajonas – toks miestas mieste. Tik vežikai, kurių čia gyveno daug, dieną išvažiuodavo į darbą Rygoje, o dauguma gyvenančių čia darbininkų praleisdavo ištisas dienas rajono ribose. Dar 4 dešimtmetyje daugelio čiekurkalniečių kiemuose buvo tvartai su gyvuliais, kuriuos išvesdavo pasiganyti į pievas, kurių apylinkėse dabar yra SGD pastatas. Daugelis čionykščių, išvažiuodami į centrą, net dabar kalba, kad važiuoja į Rygą, pasakoja Čiekurkalno bendrijos plėtros valdybos narys Kasparas Spundė.
Šią tylią idilišką medinių statinių respubliką 9 dešimtmečio pradžioje Rygos planuotojai nusprendė šiek tiek perdaryti. Nuo masinės daugiaaukštės statybos Čiekurkalną išgelbėjo tarybinės ekonomikos saulėtekis ir Latvijos valstybingumo atkūrimas. Pavyko nugriauti tik nedidelę senų statinių dalį 4-oje skersinėje linijoje, kur dabar mažose gatvelėse išmėtyti daugiaaukščiai pastatai, tačiau miesto statytojų planuose buvo numatyta pakeisti praktiškai visus medinius pastatus į plokščių tipo namus, pasakoja Rygos centrinės bibliotekos Čiekurkalno filialo vadovė Aja Namavira.
Iki Pirmojo pasaulinio karo Čiekurkalne gyveno daugiau kaip 22 000 gyventojų, t. y. 3 kartus daugiau nei dabar. Sprendžiant iš skylių gatvėse, daugelis namų nuėjo į nebūtį kartu su savo gyventojais. Dalis statinių sugriuvo, kai kurie buvo nugriauti, o dalis bėgant laikui pasiglemžė vienas iš seniausių rajono medinių statinių nelaimių – gaisrai.
Tuo metu, siekiant užtikrinti darbo rajono saugumą, Šrejenbuše buvo įkurta savanoriška gaisrininkų bendruomenė. Gaisrininkai pirmieji Latvijoje gavo savo automobilį ir vėliau padedant vietinėms įmonėms įsigijo ir putų gesintuvų. Kaip rašo to meto laikraščiai, tai buvo ne tik rajono draudimo garantas, bet ir kultūrinio gyvenimo centras, ir neseniai restauruotame gaisrinės depe organizuodavo šventes ir kitus renginius.
Kaip matyti iš to meto nuotraukų, gaisrininkai turėjo ne tik automobilių ir spindinčių šalmų, bet ir labai vešlius ūsus. Juos augino ne be reikalo – ūsai padėdavo kvėpuoti uždūmytose patalpose. Tarp savanoriškos gaisrininkų bendrijos darbuotojų buvo ir siuvėjas Janis Frilingis (mažoje nuotraukoje dešinėje), kurio vešli plaukuota veido danga tuo metu padėjo jam gauti pačių vešliausių ūsų Rygoje titulą. Nuotr. iš Čiekurkalno plėtros bendruomenės archyvo ir iš laikraščio „Pēdējā Brīdī“ (1936 m.).
Latvijoje ir pasaulyje garsiai nuskambėjo ir kitų Čiekurkalno gyventojų vardai. Tarpukariu legenda tapo išradėjai ir dizaineriai broliai Karlis ir Adolfas Irbyčiai. 1904 m. gimęs Karlis nuo mažumės domėjosi lėktuvais ir baigęs Rygos technikumą nusprendė pasirinkti inžinerijos mokslus. Ir nors 1933 m. kartu su Arnoldu Panderu jis parengė pirmą ir vienintelį Latvijoje motociklą „Pandera“, tikroji jo aistra liko būtent aviacija. 4 dešimtmečio antrojoje pusėje jo iniciatyva VEF’e paleido pirmą lėktuvų gamybą, o 1938 m. kartu su Irbyčiu projektuotu lėktuvu „I-12“ (tai buvo jau 12-as pagal skaičių Čiekurkalno gyventojų sukonstruotas lėktuvas) buvo pasiektas pasaulio rekordas: iš Londono į Rygą pavyko nuskristi per 9 valandas ir 5 minutes. Iki Antrojo pasaulinio karo pradžios VEF spėjo pagaminti 12 tokių lėktuvų, statė ten ir kitų modelių lėktuvus, ir Irbytis net pradėjo dirbti ties savo 19-o lėktuvo arba „I-19“ projektu. Per karą Karlis kartu su žmona atsidūrė Vokietijoje, o iš ten persikėlė į Kanadą. Ten jis jau keleriais metais vėliau tapo pagrindiniu inžinieriumi įmonėje „Canadair“. Kanadoje jis sukonstravo karinį lėktuvą „V-STOL CL-84“ su neįprastais sparnais, kurio eskizą jis nubraižė dar būdamas bėglių stovykloje Vokietijoje.
Fotoaparatas „VEF Minox“. Ievos Lukos (LETA) nuotr.
Jo 1910 m. Čiekurkalne gimęs brolis Adolfas Irbytis dėl pinigų stygiaus negalėjo baigti mokslų Meno akademijoje, tačiau 4 dešimtmetyje pradėjo dirbti VEF’e, kur per palyginti trumpą laiką tapo įmonės dizaino produkcijos gamybos Reklamos skyriaus vadovu. Laikoma, kad būtent jis sukūrė legendinio fotoaparato „VEF Minox“, sukurto Valterio Capso, išvaizdą. Likęs šioje pusėje prieškariu, po karo Adolfas atnaujino darbą VEF’e, kur sukūrė visų žymių tarybinių radijo imtuvų, įskaitant modelius „Spīdola“, „Selga“, „Rigonda“ ir „Rīga“, dizainą.
Čiekurkalnio stoties pastatas
TEC-1
Įkvepiantis suoliukas
Čiekurkalno pirtis
Savanorių gaisrininkų bendruomenės depas
Rygos Šv. Kryžiaus bažnyčia
Vandentiekio bokštas
Misionierių evangelikų liuteronų bažnyčia
RTU transporto ir mašinų statybos fakultetas
Kryžiaus kareivinės
Čiekurkalnio stoties pastatas – buvęs stoties pastatas yra ant valstybinės žemės ir šiuo metu priklausanti juridiniam asmeniui
Vandentiekio bokštas – Nors Vilhelmo Bokslafo suprojektuoti vandentiekio bokštai jugendo stiliumi čia ir Agenskalne panašūs, 1911 m. pastatytas „brolis“ buvo kur kas didesnis. Šalia tarp medžių pasislėpė viena iš 25 Reinholdo Šmelingo suprojektuotų Rygos mokyklų. Miestui priklausantis vandentiekio bokštas vis dar laukia, kaip susiklostys jo tolesnis likimas.
Rygos Šv. Kryžiaus bažnyčia – Iš pradžių bažnyčią buvo planuota statyti šalia įmonės „Fēniks“, t. y. dabartinių VEF Kultūros rūmų apylinkėse, tačiau aplinkybės pasikeitė. Ir šio pastato nacionalinio romantizmo stiliumi autorius yra Vilhelmas Bokslafas.
RTU transporto ir mašinų statybos fakultetas – Čia anksčiau veikė įmonė „Linu un džutas manufaktūra“. Jos administracinis korpusas buvo įkurtas išilgai gatvės, o tarybiniais laikais pastate buvo įsikūrusi Jakobo Alksninio aukštoji karo inžinerijos mokykla. Spundė pasakoja, kad neretai galima pamatyti, kaip į kompleksą įvažiuoja automobiliai su Rusijos numeriais, tai reiškia, kad čia lankosi buvę studentai. Paėjėjus į kvartalo gilumą galima pamatyti vilą – vienintelę išlikusią „liudininkę“, kad dar iki įkuriant manufaktūrą šioje vietoje buvo planuota pastatyti vasarnamių rajoną.
Įkvepiantis suoliukas – brolių Irbyčių garbei pastatytas objektas, iš kurio atsiveria vaizdas į aviakonstruktoriaus Karlio ir dizainerio Adolfo Irbyčių namą.
Misionierių evangelikų liuteronų bažnyčia – Bendruomenė be pertraukos čia veikia jau nuo 1921 m., o savo maldos namus parapija pastatė septyneriais metais vėliau. Unikalius papuošimus ir neįprastą kiemą, įskaitant varpinę, dar tarybiniais laikais pradėjo statyti Uolgertis Mikelsuonis.
Savanorių gaisrininkų bendruomenės depas – Prieš kelerius metus jį atstatė, atsirado ir jo priestatas, o iš 1-os skersinės linijos pusės išliko jo originalūs bruožai, svarbiausia, aukštas bokštas, kuriame anksčiau buvo džiovinama žarna.
Čiekurkalno pirtis – Laikai keičiasi, tačiau viena iš seniausių Rygos pirčių vis dar siūlo savo paslaugas: keturias dienas per savaitę ji priima vyrus ir tik vieną dieną per savaitę (penktadieniais) moteris.
Kryžiaus kareivinės –Jas pastatė prieš pat Pirmąjį pasaulinį karą carinės Rusijos reikmėms, laikotarpiu tarp karų jos tapo pavaldžios Latvijos armijai. Dabar šioje uždaroje teritorijoje yra Jungtinis nacionalinių ginkluotųjų Latvijos pajėgų štabas.
TEC-1 – Čiekurkalne taip pat buvo pastatyta ir pirmoji Rygoje šiluminė elektrinė arba ТEC-1, papuošta plytų dekoru socialistinio romantizmo dvasia. Šis galingas pastatas kasdien pamažu griūva, nes jo savininkas „Latvenergo“ iki šiol taip ir nerado pritaikymo šiam plytų gigantui po to, kai šalia buvo pastatyta mažesnė pagal dydį šiluminė elektrinė
Čiekurkalno plėtros bendruomenės valdybos narys
Rygos centrinės bibliotekos Čiekurkalno filialo vadovė
DELFI žurnalistas
DELFI fotoredaktorius
Projektas sukurtas