Mežciemas (Mežciems) – vienas iš naujų Rygos mikrorajonų, turintis kiek daugiau nei 15 000 gyventojų. Naujo rajono atskaitos tašku priimta laikyti 8 dešimtmetį, kai čia prasidėjo daugiaaukščių gyvenamųjų namų komplekso statyba. Tačiau jis atsirado ne tuščioje vietoje, o papildė čia jau esančią gyvenamųjų namų gyvenvietę, kuri išaugo praėjusio amžiaus pradžioje tarp Gailežerio ir dabartinės Šmerļa g. ir buvo laikoma poilsio ir vasarnamių statybos rajonu. Šiame pasakojime mes jums siūlome daugiau sužinoti apie Mežciemą, apie jo atsiradimo istoriją ir apie istorijos liudininkus, pasiklydusius tarp tarybiniais laikais pastatytų pastatų.

Rygos istorijos: Mežciemas

Vaizdas nuo nebaigtų statyti gimdymo namų stogo. Kairėje: Rytų klinikinė universitetinė ligoninė, LOC, Mežciemas I, Gailežeris ir buvęs Silaciemas. Ikars / Shutterstock.com nuotr.

Pirmieji buvo Bikerniekai

Žiūrint į rajoną iš paukščio skrydžio, galima pastebėti, kad Mežciemas šiek tiek skiriasi nuo likusios Rygos – tarp jo ir kitų rajonų nusidriekė Bikernieko miškas ir Šmerlio miškas. Čia, nuošaliau nuo sostinės centro, per amžius buvo įsikūrusios žemės ūkio naudmenos. „Tamsaus miško ir mūsų didelio ežero šešėlyje, Juglos ežero ir Kišežerio pakraštyje suplūkę darbavosi žvejai, bitininkai ir žemdirbiai-kelmų rovėjai. Juos vadino „biķernieki“, rašė apie šio rajono gyventojus laikraštyje „Svētdienas Rīts“ 1926 m.

1766 m. atidarytą Bikerų bažnyčią praėjus 60 metų po uždarymo suniokojo, vėliau joje įrengė sandėlį, jachtų remonto dirbtuves ir galiausiai kombinatas „Māksla“ įkūrė ten vitražo dirbtuves. Prieš kelerius metus restauruota bažnyčia minėjo savo 250 metų jubiliejų. Zudusī Latvija nuotr.

Galima įsivaizduoti, kaip per amžius čia driekėsi didžiulės teritorijos, o bėgant laikui susidarė ūkeliai su žemės ūkio naudmenomis. Daugelis iš jų labai smarkiai nukentėjo Didžiojo Šiaurės karo metu, dar nemažai jų buvo visiškai sunaikinti maro epidemijos 1709 m. metu. Dviejų buvusių dvarų vietoje, kurių gyventojus pasiglemžė Juodoji mirtis – dabartinėje Biķernieku g., priešais Bikerų bažnyčią – XVIII a. pr. pastatė Kaulų sodybą, arba Frankų dvarą. Dvaro savininkai keitėsi daug kartų, taip tęsėsi iki tol, kol ji tapo Aleksandro Bušo nuosavybe, praneša „Valdības Vēstnesis“ 1933 m.

Šalia miško masyvo kitoje pusėje, maždaug ten, kur dabar yra Latvijos onkologijos centro ir Rygos Rytų klinikinės universitetinės ligoninės pastatai, 4 dešimtmetyje buvo įsikūrusi Gailio sodyba, priklausiusi Aleksandro Bušo broliui – Eduardui. Tačiau ir šio dvaro likimas pasirodė besąs sunkus – „Putniniu“ sodyba įėjo į ūkio sudėtį XVIII a. pirmojoje pusėje. Savo pavadinimą ji ir šalia buvęs Putninių ežeras pakeitė vėliau, kai dvarą įsigijo dvarininkas Hanas (vok. Hahn, liet. „gaidys“). Didžiulis šilas, kuris driekėsi nuo Juodojo ežero šiaurėje iki Biķernieku g. pietuose, ilgą laiką buvo vadinamas Gailio sodybos mišku.

Mūsų dienomis iš abiejų sodybų išliko tik atskirų liudijimų. Daugelis Kaulų sodybos statinių yra prastos būklės ir anksčiau buvo perstatomi, šimtmečių sandūroje kažką griovė, o vienas pastatas iš skaldytų riedulių jau atstatytas ir iki šiol jį galima apžiūrėti Biķernieku g. 126. Paskutiniai Gailio sodybos komplekso statiniai dingo pradėjus statyti vadinamąją Gailežerio ligoninę. Tačiau tarp ligoninės komplekso pastatų vis dar galima pamatyti daug šimtaamžių medžių, kurie gali būti dalis dvaruose dingusių želdinių, rašo istorijos entuziastas Gatis Pavilis portale „Ambermarks“.

Frankų, arba Kaulų, dvaro sodo šiltnamiai, 1938. Pašto atvirukas. Zudusī Latvija nuotr.

Poilsiautojų oazė šalia Gailežerio

Mūsų dienomis Mežciemo teritorijoje į šiaurės rytus nuo Gailežerio yra dar vienas dvaras – Burchardo sodyba. Kelių tinklas, taip pat omnibusai, garlaiviai ir tramvajai leido rygiečiams ne tik patekti į pamėgtą vasarotojų rajoną Kišežerio pakrantėje, tačiau ir mėgautis švariu oru Babytėje, Bišumuižoje ir Kengaragyje. Greitai prie jų prisidėjo ir Burchardo sodyba, šalia kurios buvo Gailežerio, Linežerio, Dambjažerio ežerai ir Velnio ežeras (Velnežeris). Bent jau dalis ankstesnio žemės sklypo jau amžiaus viduryje buvo padalyta į dešimtis mažesnių sklypų ir parduota žalumos trokštantiems rygiečiams. Apie tai, kad čia iki 3 dešimtmečio buvo pastatyta daugelis gyvenamųjų namų, rašoma ir laikraštyje „Policijas Vēstnesis“ 1924 m. Jame buvo pranešama, kad 9 metų dvaro gyventojas Buchardas Arvydas Šitas sąmoningai padegė namus, priklausiusius kaimynui Edmundui Getneriui. Namas sudegė iki pamatų, o sukelta žala įkainota 4800 latų.

Žiemos sportas Bikerniekų miško mokykloje, 1929 m. Nuotr. iš Latvijos kinofotodokumentų archyvo ir Latvijos nacionalinio archyvo.

XX a. pab. Rygos krašto Dūma nusprendė padalyti dar nepadalytus žemės sklypus ir juos išnuomoti „vasarnamiams ir nedideliems namams statyti“. 1934 m. buvusią 38 ha ploto dvaro teritoriją įtraukė į Rygos sudėtį. Netrukus po to žmonės Burchardziemo vietelę pervadino į Silaciemą, o gatves, atsiradusias tarp žemės sklypų, pavadino taip: Malienas, Burchardmuižas, Gailumuižas, Līduma ir Celmu. Taip pat atsirado Gailio alėja, o Šmerlio kelią pradėjo vadinti gatve.

„[Bikernieko] miške ir už jo yra mažų, gražių ežerėlių. Ten, šalia smėlio kalnų ir senų, aukštų pušų guli Linežeris. Karštomis vasaros dienomis prie jo suvažiuoja gamtos mėgėjai. Už miško iškyla Silaciemas – gamtos mėgėjų pamėgta poilsio vieta. Silacieme vis dar išliko Burchardo dvaro statinių. Silaciemas iš trijų pusių apsuptas mažų, vaizdingų ežerų. Į šiaurę yra Dambjos ežeras – nedidelis ežeras su gražiais krantais ir vandens lelijomis. Iš vienos pusės prie ežero prisiglaudęs miškas ir aukšti krūmai, iš kitos pusės – laukai ir pievos. Rytuose yra Velnežeris – jis šiek tiek didesnis už pirmą ežerą. Velnežerį supa laukai ir tik iš vienos pusės prie pakrantės prieina miškas. Velnežeryje yra labai gerų vietų maudytis. Pietuose yra Aniuežerio ežeras (turimas omenyje Gailežeris, arba Hano ežeras, – red. pastaba) – burchardiečių pasididžiavimas. Aniuežeris – pats didžiausias ir gražiausias iš visų ežerų gyvenvietėje. Iš vienos pusės ten yra laukai ir pievos, iš kitos – miškai ir beržynai su senais gražiais berželiais.“

Likus metams iki to, kai į Latviją įžengė Raudonosios armijos kariai, Silacieme nuolat gyveno apie 300, o vasarą – iki 800 žmonių. Augantis gyvenvietės gyventojų skaičius privertė Rygos vadovybę priimti naujas higienos taisykles, siekiant pagerinti gyvenimo sąlygas.

„Zemitano rajono gyventojams vienintelė galimybė išsimaudyti bus Linežeryje, Silaciemo gyventojams – Velnio, Gailių ir Dambjos ežeruose. Dėl atitinkamų taisyklių trūkumo šiuose ežeruose dabar maudo arklius, skalbia drabužius ir t. t.“, – rašo apie to meto problemas laikraštis „Rīts“. Netrukus po to Linežeryje ir Gailežeryje uždraudė maudyti arklius ir skalbti drabužius, o arkliukai galėjo atsigaivinti tik Dambjapurvo ir Velnio ežeruose (Velnežeryje).

Tamsaus miško ir mūsų didelio ežero šešėlyje, Juglos ežero ir Kišežerio pakraštyje suplūkę darbavosi žvejai, bitininkai
ir žemdirbiai-kelmų rovėjai. Juos vadino „biķernieki“.
"Svētdienas Rīts" 1926 m.

Frank (Kaulas) dvaras

Biķernieku gatvė 126 yra matoma Rekonstruotas Frank's Mansion pagalbininkas. Čia šalia prastos būklės stovėjo kitas Dvarai, bet aplink 2002 jie nugriauti.

Gaidys dvaras

Tarp Rygos Rytų klinikinės universitetinės ligoninės ir Latvijos onkologijos centras pastatai Yra keli dideli ąžuolai, kuris galėtų būti "Gaidys dvaro" žalumos dalis.

Burhardo dvaras

Burhardo dvaras tarnaujantis namas Mezciema gatvėje 12. Atkurta pakeliant stogą, kā arī laika gaitā tika izstrādāts, izmantojot ķieģeļu pagarinājumu skaitu.

Banditų ir savižudžių miškai

Apaugęs pušimis Bikerniekų miškas, taip pat Šmerlio ir Gailmuižos miškai, traukę rygiečių dėmesį savo švariu oru, taip pat gana dažnai buvo minimi ir policijos suvestinėse. Supažindinsime jus tik su keliais pavyzdžiais:

• Namelyje šalia Bikernieko miško slėpėsi žinomas komunistas su padirbtu pasu ir komunistine literatūra. Apie tai 1927 m. lapkritį rašė laikraštyje „Strādnieku avīze“.

• Dėl skolų Bikernieko miške pasikorė 47 metų prekeivis Julijus Damidas, kuriam priklauso maisto prekių parduotuvė Jāņa Asara g. Apie tai 1931 m. rašoma leidinyje „Latvis“.

• Janimas Dreivinis, vedamas pavydo, prieš kelias dienas pakvietė į mišką savo buvusią žmoną Teklę ir ragino ją nusiskandinti, tačiau kai to nepavyko padaryti, pasiūlė jai nusišauti, ko ji taip pat nenorėjo daryti. Jis iššovė pats, tačiau pataikė į krūtinę, o jam pačiam susidoroti su gyvenimu nepavyko, todėl jis nusprendė kreiptis pagalbos, rašoma 1934 m. leidinyje „Pēdējā Brīdī“.

• Vėlai vakare slidininkai Bikernieko miške rado be sąmonės gulinčią 18-metę Heleną Spirną, kurios rankų venos buvo supjaustytos. Apie tai rašoma 1933 m. leidinyje „Pēdējā Brīdī“.

• Julijus Rusinas, sutikęs Brīvības g. savo pažįstamą, pakvietė jį į Bikernieko mišką, kur, pagrasinęs kišeniniu peiliu, pradėjo reikalauti pinigų. Šis pinigų neturėjo. Auka, žinodama, kad Rusinas – žinomas mušeika, atidavė jam laikrodį, papirosus ir kitus smulkius daiktus, kuriuos rado savo kišenėje, rašo 1937 m. savo puslapiuose „Brīvā zeme“.

Bikerniekų miškas keičiantis politinei valdžiai tapo sąskaitų suvedinėjimo su priešininkais ir kitomis nepatogiomis asmenybėmis vieta. Pavyzdžiui, 1919 m. kovą bolševikai nužudė čia apie 60 žmonių. Patys tragiškiausi ir kruviniausi buvo nacistinės okupacijos metai, kai miške buvo nužudyta ir masiškai palaidota apie 35 000 žmonių.

Janimas Dreivinis, vedamas pavydo, prieš kelias dienas pakvietė
į mišką savo buvusią žmoną Teklę ir ragino ją nusiskandinti, tačiau kai
to nepavyko padaryti, pasiūlė jai nusišauti, ko ji taip pat nenorėjo daryti. 1934 m. leidinyje "Pēdējā Brīdī".

Mežciemą pastatė kopūstų lauke

 Laikai keitėsi, nepakitęs liko tik rygiečių noras ištrūkti iš miesto sienų, todėl Silaciemo žaluma vis dar nesiliovė vilioti miestiečių pas save. Pavyzdžiui, laikraštyje „Darbs“ 1940 m. rugsėjį prieš Baltijos šalių futbolo turnyrą buvo pranešama, kad didžioji dalis žaidėjų atvyko į Rygos Jūrmalą, tačiau reporteriai nerado tarp jų gynėjo Laukso. „Šiuo metu Lauksas savo „ūkyje“ šalia Burchardciemo nuiminėja svogūnus, todėl užtruko“, – rašė laikraštyje.

Privačių namų gyvenvietė toliau augo ir dar per kelis dešimtmečius. 8 dešimtmečio pradžioje miesto vadovybė nusprendė plėtoti naują daugiaaukščių gyvenamųjų namų rajoną. Tam miesto planuotojų kolektyvas nužiūrėjo žemės ūkio naudmenų žemes, buvusias Gailio dvaro vietoje – kitoje Gailežerio pusėje ir iki Biķernieku g., ir 1971 m. jau buvo parengtas mikrorajono „Mežciemas I“ statybos detalusis planas.

Naujas gyvenamasis Mežciemo masyvas 1986 ir 1978 m. Sergejaus Danilovo (Rygos istorijos ir laivininkystės muziejus) ir Leono Baluodžio (LVKFFDA) nuotr.

1975 m., atsižvelgdama į miesto planuotojų nurodymus, architektų komanda pradėjo rengti užstatymo projektą. „Ten iki to visiškai nieko nebuvo, ten buvo tik didžiulis kopūstų laukas“, – portalui „Delfi“ pasakojo vienas iš šio mikrorajono pastatų statytojų Andris Kronbergas. Tada lygiagrečiai prasidėjo ir didžiulio ligoninės komplekso statyba, ten jau beveik 10 metų veikė Bikernieko sporto bazė su motociklų trasa.

„Motociklų trasa padėjo vystytis visiems kitiems motociklų reikalams. Jau vėliau, 1986 m., čia pradėjo statyti mašinų muziejų. Viktoras Kulbergas buvo susidomėjęs senomis mašinomis. Jis įsigijo pirmą unikalų egzempliorių „Auto Union“ ir pradėjo kurti muziejų. Pastatą užsakė iš Viktoro Valgumo, kuris pastatė mums žinomą pastatą su rolsroiso „priekiu“. Kai Latvijoje buvo atkurta nepriklausomybė, toje zonoje pradėjo statyti įvairias automobilių parduotuves. Neseniai muziejų perėmė Eismo saugumo direkcija, ir mūsų biuras padėjo pastatyti šalia naują administracinį pastatą, taip pat perstatyti patį muziejų. Dabar ten viskas taip labai interaktyvu ir, mano akimis, tai ta vieta, kur žmonės turėtų važiuoti ir visa tai pamatyti“, – mano architektų biuro „Arhis“ įkūrėjas Kronbergas.

TSRS mototransporto profesionalų varžybos Bikerniekų trasoje. Antras varžybų etapas. 1969 m. vasario 19 d. Vladimiro Nikolajevo (LVKFFDA) nuotr.

Architektai kūrė projektus mąstydami apie du aspektus, kurie išskirtų šį rajoną iš kitų to meto statinių. Pirmiausia jų tikslas buvo atskirti pėsčiuosius nuo automobilių transporto, centrinę mikrorajono dalį fiziškai padarė aukštesnę ir ji nebuvo numatyta tam, kad ten įvažiuotų automobiliai. Tai buvo sugalvota siekiant sukurti žalią pėsčiųjų gatvę, prie kurios būtų prisiglaudusios ne tik gyvenamųjų namų laiptinės, bet ir mokyklos stadionas ir vaikų darželių kiemai, aiškina Kronbergas. Antra, viršutiniuose 602-os serijos standartinių namų aukštuose buvo numatyta įkurti meno dirbtuves, kad šiuose namuose gyventų inteligentija, o rajono bendruomenė būtų šiek tiek kitokia.

Kad geri ketinimai nebuvo įgyvendinti dėl dviejų priežasčių:
dėl to, kad buvo gana neaukšta statybos kokybė ir kad nesuprato,
kam reikalinga tokia žalia zona.

Abiejų pėsčiųjų gatvių galuose buvo numatyta pastatyti visuomeninius centrus. Pietinėje pusėje jis būtų labai mažas, o šiaurinėje šalia Gailežerio architektai planavo didelio centro, kuriame būtų teikiamos plataus spektro paslaugos, statybą. Kronbergas net skundėsi, kad geri ketinimai nebuvo įgyvendinti dėl dviejų priežasčių: dėl to, kad buvo gana neaukšta statybos kokybė ir kad nesuprato, kam reikalinga tokia žalia zona. Šiuo momentu tarp gyvenamojo komplekso, pastatyto 9 dešimtmetyje, galima rasti tik įsivaizdavimą apie tos architektų komandos planus.

Mežciemo užstatymo projekto eskizai ir maketai. Nuotr. iš Andrio Kronbergo archyvo

Beveik tuo pačiu metu, kai buvo statomas Mežciemas I be ypatingos koncepcijos tarp jau esančių Silaciemo statinių pradėtos statyti ir „dėžutės“. Galbūt būtent tuo momentu ir dingo didžioji dalis Burchardo sodybos statinių. Istorijos entuziastė Liga Landsberga tinklaraštyje „Mano vietos“ net spėjo, kad Mežciema g. 23 iki šiol galima matyti perstatytą dvaro tarnaitės namą.