Projektas sukurtas remiant „Live Riga“
Vaikštant po Rygos senamiestį gali pasirodyti, kad erdvi ir šviesi Lyvu (Līvu) aikštė yra ten nuo neatmenamų laikų. Iš tikrųjų ši aikštė senamiestyje atsirado visai neseniai: iki pat Antrojo pasaulinio karo čia, kaip ir kitose Rygos senamiesčio vietose, spaudėsi siauros gatvelės. Ir dar prieš kelis šimtus metų ši vieta buvo Rydzenės upės krantas, kur praplaukdavo valtelės ir laiveliai...
Lyvu aikštė (tarybiniais laikais vadinta skveru prie filharmonijos) susiformavo ХХ a. 6 dešimtmetyje. Ir tik 1974 m. meno architekto Karlio Barono dėka ji įgavo baigtinį vaizdą. Aikštė buvo planuota kaip laikina ir pagal planą ją buvo planuota užstatyti.
„Gatvės, siauri skersgatviai ir akligatviai, taip pat praeinami kiemai, kryžiavosi kaip šachtos ar kalnų labirintai. Kai kurios vietos šimtmečius nematė saulės šviesos.“ Vokiečių keliautojo Kolio 1841 m. aprašyta Ryga leidžia išsamiai įsivaizduoti XIX a. miesto gyvenimą: „Namukai glaudėsi vienas prie kito –Kaļķu, Mazā Ķēniņu, Zirgu ir kaimyninės jų gatvės kūrė būdingą viduramžių miestui persipynimą.“
Tarp kitų pastatų aikštėje yra pagrindinis miesto lombardas. Tačiau įsigilinus į istoriją akivaizdu, kad Meistaru g. buvo garsios Rydzenės upės krantas. Ši upė, kuri, kaip manoma, suteikė miestui vardą, kažkada buvo 50–70 m pločio (teritorija nuo Meistaru iki Vaļņu g.). Vėliau upę užpylė smėliu, į ją net mesdavo šiukšles, ir norėdami išplėsti miestą paslėpė po žeme. O vėliau ir visai apie ją pamiršo…
Lyvu aikštėje, toje vietoje, kur kažkada tekėjo Rydzenė, stovi gėlių klomba. Vasarą joje sodinamos mėlynos gėlės, simbolizuojančios bangas: architektė Ausma Skujinia pasiūlė taip įamžinti garsią upę.
Užėjus į namą Meistaru g., pavyzdžiui, į restoraną Steiku haoss, galima pamatyti pačių seniausių Rygos namų sienų plytų klojinį. Šiose patalpose praėjusio amžiaus 9 dešimtmetyje dirbo lenkų restauratoriai; jie atstatė senovinį klojinį, prie kurio lyg prie kregždžių lizdo upės uoloje pristatyta spalvotų namukų. Praeinant centriniu aikštės takeliu galima pastebėti po kojomis didelę paminklinę plytą: 2016 m. Rygos Dūma skyrė 3,5 tūkst. eurų atminimo ženklui šioje vietoje sukurti. Jis skirtas pirmiems kino seansams, kuriuos 1896 m. organizavo Girtis Burvis… Tais laikais aikštė buvo labai tankiai užstatyta. Čia buvo Kaļķu g. 11 namas, kuriame Rygos gyventojams buvo surengtas kino seansas iš karto po to, kai broliai Liumeriai pristatė savo kūdikį Paryžiui.
Eidami Lyvu aikšte nepamirškite pažiūrėti po kojomis! 1896 m. čia, Kaļķu g. 11, įvyko pirmas kino seansas. 2016 m. namo vietoje buvo pastatyta atminimo lentelė (autorius – Girtis Burvis).
Mažoji gildija sujungė amatininkus. 1863 m. seną gildijos pastatą nugriovė ir 1866 m. jo vietoje pagal I. D. Felsko projektą buvo pastatytas gotikinio stiliaus pastatas. Atkeipkite dėmesį į vitražus, sukurtus Vokietijoje. Gildijos sode pastatytas kolonos kapitelis iš Carnikavsko dvaro.
Didžioji gildija. Daugelis jos patalpų turėjo simbolinę reikšmę. Nuotakos kambaryje gildijos nariai leisdavo pirmas vestuvines naktis. Joje išliko 1633 m. pastatytas prabangus židinys su pamokomuoju užrašu: „Kalbėk ne tai, kas patinka žmonėms, o tai, kas gerina visų žmonių gyvenimą.“ Tarybiniais laikais čia buvo filharmonijos koncertų salė.
Klomba, kuri žymi Rydzenės upės vagą. Galbūt būtent Rydzenė suteikė vardą Latvijos sostinei. Iš pradžių buvo planuota pavaizduoti grindinio bangas, tačiau 2003 m. pagal Ausmos Skujinios projektą buvo nuspręsta sukurti klombą. Tarybinių laikų nuotraukose čia taip pat buvo klomba, tik su palme.
XX a. 9 dešimtmetyje lenkų restauratoriai atstatė daug senosios Rygos namų, tarp jų ir klasikinių namų Lyvu aikštėje. Šie namukai kaip kregždučių lizdai prilipdyti prie senosios miesto sienos. Užėjus į kavinę prie šių sienų galima prisiliesti ir šiandien.
Einant kiek toliau galima pamatyti vieną iš pačių neįprasčiausių modernizmo stiliaus pastatų Rygoje – Kačių namą. Jį suprojektavo Fridrikas Šefelis – vienas iš produktyviausių to meto architektų. Namas buvo taip buvo pavadintas todėl, kad ant stogo buvo sumontuotos dviejų juodų kačių figūros. Legenda sako, kad namo šeimininko – turtingo ir arogantiško latvių pirklio Plumės nepriėmė į prekybininkų sąjungą.
Iš pykčio vokiečių ponams jis 1909 m. pastatė savo namą lygiai priešais jų gildijos pastatą, ant namo stogo įrengė kačių figūras, pasukdamas jas uodegomis į kaimynus: katės ant bokštelių „prisėdo“ visiškai nedviprasmiškomis pozomis. Tarybiniais laikais šiame pastate buvo įsikūrusi Mokslų akademija; tuo metu kates nuo stogo nuėmė (nuotraukoje), tačiau namą toliau vadino Kačių namu.
Po kurio laiko kates ant stogo vis dėlto grąžino.
Priešais Kačių namą yra Didžiosios ir Mažosios gildijų pastatai. Abu žymius statinius kelis kartus perstatė ir net atkūrė iš naujo. Jie visada priklausė miestui, ir nuo pat pradžių buvo sugalvoti kaip vietos visuotiniams susirinkimams ir linksmoms puotoms. Priminsime, kad Mažoji gildija buvo amatininkų susivienijimas, o Didžioji gildija – respektabilių ir turtingų pirklių sąjunga (į ją priimdavo ir kitus pasiturinčius miestiečius, pavyzdžiui, juvelyrus ir aukštus valdininkus). Natūralu yra tai, kad tokiame mieste kaip Ryga, kur klestėjo prekyba, Didžioji gildija buvo kur kas įspūdingesnė ir turtingesnė nei Mažoji. Abiejų gildijų nariai dažniausiai buvo vokiečiai, tačiau kartais į jas priimdavo ir latvius. Tačiau XIX a. nacionalinė atranka tapo tendencinga, nes vokiečių elitas pasijuto nuskriaustas dėl rusų ir latvių komersantų antplūdžio.
Didžiojoje gildijoje yra viena labai įdomi patalpa – „Nuotakos apsuptis“, ji išliko tik iš dalies. Pagal legendą, po gildijos nario vestuvių, kai svečiai puotaudavo pas jį namuose, jauna pora čia leisdavo pirmą vestuvinę naktį. „Tokią naktį lovoje klodavo raudonas paklodes“, – rašo Aleksandras Fridrikas Neilandas savo knygoje apie Rygą.
1958 m. Didžiosios gildijos pastate atidarė Rygos filharmoniją, tačiau 1963 m ji sudegė. Тada architektas Modris Delzis suprojektavo požeminį įėjimą (kuris naudojamas ir šiandien) ir kitas patalpas, tokias, kokias mes esame įpratę matyti.
Kitoje gatvės pusėje yra Mažosios gildijos pastatas, pastatytas 1866 m. pagal pirmo Rygos architekto Johano Danielio Felsko projektą. Ypatingą vertę turi Vokietijoje pagamintas nuostabus vitražas ant gildijos pastato. Namo kampe stovi amatininkų globėjo Jono Krikštytojo skulptūra.
Abi gildijos veikė Rygoje iki 1939 m., tačiau jų saulėlydis prasidėjo jau XIX a. pab.
Dar viena linksma istorija susijusi su Kaļķu g. 20 namu. Daugelis prabėga šalia jo nepakeldami galvos. Tačiau patys pastabiausi matė, kad prie neseniai atrestauruoto namo 3 aukšto lango kabo pasaga: šiame name įsikūrusi vaistinė „Lauvas“, kurią atidarė 1691 m. leidus Švedijos karaliui.
Vaistinė jame buvo keletą šimtmečių ir priklausė šauniai mokslininkų giminei – karališkiesiems gydytojams. O dar šios šeimynos nariai pirmieji nustatė racionalius žemės ūkio tvarkymo principus Baltijos šalyse, aprašė Vidžemės gamtą. Senosios vaistinės garbei virš įėjimo durų yra bareljefas su liūto atvaizdu. Iš tikrųjų tai kopija: tikrasis bareljefas buvo pavogtas praėjusio amžiaus 9 dešimtmetyje. O apie pasagą pasakojama įdomių istorijų: pagal vieną versiją, kai Švedijos karalius Karolis XII jojo ant arklio po Rygą, pasaga nukrito nuo kanopos ir išmušė langą 3 aukšte. Kita istorija tvirtina, kad tai Petras I, kuris taip pat ne kartą lankėsi Rygoje ir buvo žinomas dėl savo įsiplieskiančio būdo, jojo visa jėga. Namo savininkas paauksavo pasagą ir pritvirtino ją ant sienos šalia legendinio lango, taip pat užsakė langus su paauksuotos pasagos vaizdais.
Paauksuotos pasagos vaizdai buvo šioje vietoje dar praėjusio amžiaus 3–4 dešimtmetyje.
Kino juostoje, nufilmuotoje 1929 m. Švedijos karaliaus vizito į Rygą proga (jis saugomas Stokholmo savivaldybės bibliotekoje), vaistinės „Lauvas“ namo lange matyti žymioji pasaga. Švedams, žinoma, patinka toks istorinis faktas – Karolis XII joja Rygoje.
Šalia šio namo Vagnera g. yra Pirmasis Rygos teatras. Jame ilgai kūrė visame pasaulyje žinomas kompozitorius Richardas Vagneris. Kaip rašo savo knygoje apie Rygą Andris Kolbergas, „būtent čia įvyko istorinis posūkis muzikoje, ir Vagneris tapo pirmuoju pasaulyje dirigentu, atsukusiu nugarą publikai“. Šiame teatre pasirodė nesuskaičiuojama daugybė to meto įžymybių – Ferencas Listas, Robertas Šumanas, Antonas Rubinšteinas, Hektoras Berliozas ir kt.; dabar šiame name yra Vagnerio salė.
Kitame gatvės gale stovi Rygos Michailo Čechovo rusų teatras. Jis buvo atidarytas 1883 m. spalio 2 d. Tai pats seniausias rusų dramos teatras už Rusijos ribų, įkurtas rusų komersantų bendruomenės „Avilys“; žymus architektas Reinoldas Georgas Šmelingas ant pastato fasado užkėlė avilių atvaizdus.
Kaip jau buvo minėta, Lyvu aikštė susidarė seno miesto, sugriauto bombardavimų 1941 m. birželį metu, griuvėsių vietoje. Buvo manoma, kad bėgant laikui skveras bus užstatytas.
Vadovaujant architektui Pavlui Seleckiui, XX a. 6 dešimtmetyje skverą patobulino. Centre pastatė apvalią klombą su įstrižais takeliais, o Kaļķu g. (tuo metu Lenina g.) pastatė atitvaras, kad pėstieji nebėgtų per kelią prieš mašinas – gatvėje vyko intensyvus transporto eismas. Prie Rygos rusų dramos teatro buvo troleibusų stotelė.
XX a. 9 dešimtmečio pabaigoje architektai Andris Kronbergas, Vladimiras Neilandas ir Edgaras Treimanis parengė didžiulį Kinematografininkų sąjungos centro projektą, kurį planavo pastatyti priešais teatrą (Kaļķu g.). Pastatą planuota pastatyti Kaļķu ir Meistaru g. sankryžoje. Skvero prie filharmonijos perstatymo projekte buvo numatyta įrengti vandens telkinius su tilteliais“, – rašo savo diplominiame projekte „Lyvu aikštės erdvės atgimimas“ Ojaras Šablovskis (mokslinis vadovas – Janis Krastynis). „Kinematografų centro projekto įgyvendinimas galėjo tapti puikiu atradimu Rygai ir suaktyvinti visuomeninę veiklą senamiestyje; Kinematografų centras būtų traukęs lankytojus kaip magnetas. Šiuolaikiniame kontekste, subjektyviai vertinant formalius ir meninius triukus, panaudotus projekte, galima sakyti, kad jie atrodo pabrėžtini ir svetimi senamiesčio istorinei aplinkai. Įgyvendinus projektą Rygos senamiestis prarastų būdingą jam senojo miesto atmosferą“, – apibendrina Šablovskis.
Kinematografininkų namo eskizas, „Latvijas arhitektūra“, 1989 m. Architektai: Andris Kronbergas, Vladimiras Neilandas ir Edgaras Treimanis
Neaišku, kas būtų buvę, jei Kinematografininkų centras būtų buvęs pastatytas. Atėjo XX a. paskutinis dešimtmetis ir ambicingas projektas liko tik popieriuje. Centro projektas buvo ne vienintelis Lyvu aikštės užstatymo planas, iki to panašūs pasiūlymai nesulaukdavo gyventojų pritarimo.
Sprendimas pervadinti skverą prie filharmonijos į Lyvu aikštę buvo priimtas 2000 m. vasario 29 d., nors visuomenė aktyviai tam prieštaravo. Tačiau pavadinimas prigijo ir ginčai dėl jo pamiršti. 2003 m. buvo atlikti aikštės perplanavimo ir įrengimo darbai Rydzenės upei atminti. Vidury aikštės įrengė plačią veją; daugelį metų iš eilės gruodį aikštėje atidaromas Kalėdų turgelis, vasarą čia vyksta pramoginiai renginiai ir veikia kavinės po atviru dangumi.
Nuostabus pasakotojas, gerai išmanantis Rygos namų ir gatvių istoriją. Anksčiau – Paminklų apsaugos agentūros inspektorius.
Žurnalistas, ''Tūrisma Gids'' redaktorius.
Vaizdo žurnalistas, "DELFI TV".
Projektas sukurtas