Projektas sukurtas remiant „Live Riga“
Žiūrint į Rygos centrą iš Pardauguvos, senamiesčio panoramoje išsiskiria trys aukšti, smailūs bokštai: Šv. Petro bažnyčia, Rygos katedra arba Šv. Marijos bažnyčia ir Šv. Jokūbo bažnyčia, kuri anksčiau buvo žinoma kaip vienas iš Rygos „ženklų“: išorėje, po mažu stogu buvo šv. Blažiejaus varpas. Permainų vėjai ne juokais „papurtė“ šią šventovę – čia priemiestyje buvo ir katalikų bažnyčia, ir jėzuitų vienuolynas, ir liuteronų bažnyčia, ir grūdų saugykla Napoleono laikais, tačiau paskui ji vėl grįžo į katalikų rankas ir tapo vyskupo katedra. Tarybiniais laikais čia taip pat ne viskas buvo gerai. Tad štai kokia trečio pagal dydį Rygos bokšto ir bažnyčios istorija.
Šv. Jokūbo katedra buvo pastatyta XIII a., turbūt po istorinio kuršių užpuolimo Rygoje (1210 m.) 1215–1225 m. Tuo metu bažnyčia dar buvo už miesto ribų, tačiau greitai viskas pasikeitė ir Ryga išsiplėtė ir iki šios vietos. Iš pradžių, kaip ir kitos miesto bažnyčios, ji buvo paprastas statinys, architektai apibūdina ją kaip tipišką kaimo bažnyčią, kuri per šimtmečius ne kartą buvo plečiama ir perstatoma. Tik XIV a. bažnyčioje atsirado bokštas ir buvo pakelta jos centrinė dalis. Ir šiandien Šv. Jokūbo bažnyčia išlieka gana nedidelė – vos 50 m ilgio, tačiau jos smailus bokštas siekia 86 m aukštį, smailę puošia Rygai būdingas gaidelis, o ne kryžius, kaip tai priimta daugelyje katalikų bažnyčių visame pasaulyje.
Nuotr. iš www.jekabakatedrale.lv
Kaip jau buvo minėta, Šv. Jokūbo bažnyčią statė kaip katalikų šventovę. Tokia ji buvo 300 metų. Tačiau kai rygiečiams įgriso miesto rata ir kunigai, korupcija ir kiti pažeidimai, čia, kaip ir Šv. Petro bažnyčioje, pradėjo skambėti pamokslai, kurie reiškė Reformacijos pradžią, ir ši bažnyčia tapo pirma Rygos latvių liuteronų bažnyčia, kur 1523–1582 m. rinkdavosi latvių bendruomenė. Čia taip pat vykę pogromai ir kalendoriniai neramumai gerokai suniokojo bažnyčią. Po Lenkijos karaliaus Stepono Batoro, kuriam buvo pavaldi Ryga, vizito bažnyčią perdavė vienuoliams jėzuitams, o latvių bendruomenei teko persikraustyti į Šv. Jono bažnyčią.
1621 m. po švedų ir lenkų karo Ryga tapo pavaldi švedams. Tai reiškė Šv. Jokūbo bažnyčios permainas – ją atidavė liuteronams.
Į bažnyčios altorių ir fasadą karo laikotarpiui atminti įmūryti geležiniai ir akmeniniai sviediniai, apie bažnyčios atstatymą žurnale "Latvijos statyba" rašo Argita Lusė. Brigitos koplyčia tuo metu tapo švedų (suomių) įgulos bažnyčia. Vėliau ją perdarė į licėjų. Šalia seno ūkinio pastato sienos netoli bažnyčios dabar galima pamatyti dvi senas akmenines lenteles. Vienoje rašoma, kad čia 1675 m. Švedijos karalius Karlas XII nusprendė įkurti mokyklą. Ją pavadino karaliaus garbei – Karlo licėjumi. Antra lentelė – pagarbos duoklė kitam valdytojui – Petrui I, kuris nusprendė atkurti čia mokyklą: "Imperatoriškasis Petro Didžiojo ir (jo) Augusto įpėdinių maloningai patvirtintas licėjus pašventintas 1733 m."
Paminėtina, kad čia ilgai dirbo vienas iš žymių rygiečių, išgarsinęs Rygą ir Latviją, – Johanas Kristofas Brocė. Jam mes turime būti dėkingi už tai, kad žinome, kaip Vidžemė atrodė XVIII a. Vėliau licėjus perkeltas į Pilies aikštę
Koliažas iš Zudusīlatvija.lv/Shutterstock
Šiaurės karo metu (1709–1710 m.) bažnyčia stipriai nukentėjo. Kai ji perėjo Rusijos caro globon, prireikė atstatyti jos stogą ir sienas. Šį remontą galima laikyti pirmu restauravimo darbu Šv. Jokūbo bažnyčioje, žurnale „Statybos inžinierius“ tęsia Pėteris Uzkalnis. 1756 m. prie pagrindinio bažnyčios pastato buvo pristatyta aštri aštuoniakampė piramidės formos smailė, ji rėmėsi į baroko pagrindą, paskui atsirado vario danga, o vėliau, po kelių dešimtmečių, buvo pristatytas naujas centrinis portalas.
Paminėtinas ir dar vienas istorinis faktas – 1736 m. rugsėjį Šv. Jokūbo bažnyčioje pamokslavo broliškos bendruomenės, arba hernhuterių, judėjimas, kurį reikia vertinti kaip vieną iš latvių dvasinio ir politinio judėjimo užgimimo požymių. Jį įkūrė grafas Nikolajus von Cincendorfas. Jo vadovaujamas judėjimas vystėsi būtent Vidžemėje, tačiau tik beveik po šimto metų (1820 m.) čia, Šv. Jokūbo bažnyčioje, buvo paskelbtas baudžiavos atšaukimas Vidžemės gubernijos valstiečiams.
Johanas Kristoferis Brocė kūrė savo paveikslą, pavadintą "Rygos vadinamųjų vienuolyno apylinkių eskizai, 1871 m.", žvelgdamas per namo Jekaba g. 10 viršutinių aukštų langus. Zudusī Latvija nuotr.
Kaip ir visose viduramžių bažnyčiose, Šv. Jokūbo katedroje taip pat buvo senosios laidojimo vietos, tačiau atliekant vėlesnius restauravimo darbus vertingi antkapių paminklai buvo įmūryti į bažnyčios sienas, kur jas galima pamatyti ir šiandien. Senų antkapių dabar nematyti, tačiau jie yra po plytomis tiesiai prie įėjimo į bažnyčią.
Seniausia – apsidinė – Šv. Jokūbo bažnyčios dalis – XX a. pr. Pašto atvirukas
Įdomiausias ir tragiškiausias bažnyčiai buvo laikotarpis, kai prie Rygos 1812 m. artėjo Napoleono Bonaparto kariai. Tuo laiku Pardauguvoje padeginėjo medinius namus, o Rygos bažnyčias vertė sandėliais ir saugyklomis. Šv. Jokūbo bažnyčioje saugojo maišus su miltais ir kitus produktus. Tačiau Napoleonas aplenkė Rygą ir jos nesugriovė, taigi, visi naikinimo veiksmai pasirodė besą beprasmiai.
Iki Pirmojo pasaulinio karo bažnyčioje šeimininkavo liuteronai – švedų, vokiečių ir estų bendruomenės.
Paminėtina, kad dabar net sunku įsivaizduoti, jog balkonai bažnyčioje atsirado tik XIX a. pagal Kristofo Bergmanio projektą. Tada buvo pakabintas ir altoriaus paveikslas „Kristaus išaukštinimas“, kurio autorius buvo Aleksandras Geibelis ir kurį galima pamatyti senose nuotraukose. Buvo ir baroko altorius. Kai kurių jo fragmentų galima rasti Latvijos nacionaliniame istorijos muziejuje. Senų vargonų skulptūrinių elementų išliko dar nuo XVIII a., o nauji vargonai buvo pagaminti XX a. pr., rašoma knygoje „Sakralinės architektūros ir meno paveldas Rygoje“. Įdomu, kad kažkada angelai ir būgnininkai šalia vargonų judėjo.
Nuotr. iš www.jekabakatedrale.lv
XIX a. paskutinį dešimtmetį Šv. Jokūbo katedra išgyveno didelio masto restauravimo darbus, kuriems vadovavo Karlis Neiburgeris ir vėliau – Vilhelmas Boksfalas. Šių darbų metu aptikta istorinė tapyba ir bažnyčios lubos, kurias šiandien kiekvienas gali apžiūrėti koplyčioje iš karto kairėje durų pusėje. Tarybiniais laikais taip pat buvo pagaminti ir vitražai ant bažnyčios pietinės sienos ir zakristijoje. Juos pagamino iš dažyto stiklo, neseniai jie buvo atkurti, kai buvo atliekami restauravimo darbai.
Šv. Jokūbo bažnyčios vestibiulis. 1930 m. Roberto Johansono nuotr. VRVM 120176/2
1923 m. pagal susitarimą su Vatikanu nauja Latvijos vyriausybė perdavė šventovę Romos katalikų bažnyčiai. Nuo tų laikų ji yra pagrindinė bažnyčia šios konfesijos tikintiesiems Latvijoje. Paminėtina, kad viskas vyko toli gražu netaikiai ir ne be ginčų, net vyko referendumas, kad bažnyčios neperduotų tikintiesiems, tačiau, nors dauguma balsavusiųjų pasisakė prieš šią iniciatyvą, trūko kvorumo, ir liuteronams teko palikti bažnyčią.
Šv. Jokūbo bažnyčios diakonas Gunaras Konstantinovas, kuris tarnauja šioje bažnyčioje jau 30 metų, pasakoja, kad atėjus tarybų valdžiai buvo sunku, tačiau tarnystės bažnyčioje nesibaigė. Kunigus dažnai iškviesdavo į „Kampinį namą“, bandė įbauginti arba palenkti dirbti čekistams, kad bažnyčios tarnai atskleistų jiems tikinčiųjų patikėtas paslaptis. Tačiau tai jiems nepavyko. Jeigu eitume iki Jėzaus širdies altoriaus, mūsų dienomis šalia jo kabo vyskupo Boleslavo Sloskano paveikslas. Vyskupo likimas buvo labai sudėtingas. Jis tarnavo Rusijoje, tačiau 1927 m. buvo nuteistas už šnipinėjimą ir ilgam išsiųstas į Sibiro lagerius, kur išbuvo iki 1933 m., kol jį iškeitė į Latvijoje sulaikytą tarybų valdžios šnipą. Tada B. Sloskanas grįžo į Rygą.
Pats diakonas prisimena laikus, kai 9 dešimtmečio pradžioje bažnyčioje nebuvo leidžiama laikyti pamaldų, o bažnyčioje dirbo daug jaunų kunigų, kurie aiškindavo įeinantiems į bažnyčią tikėjimo tiesas ir dalydavo medalionėlius su Dievo Motinos atvaizdu.
„Pagal išdalytų medalionų skaičių mes žinojome, kad per metus asmeniškai pakalbėjome su tūkstančiu žmonių, jie ateidavo vėliau ir prisimindavo, kaip čia lankėsi“. G. Konstantinovas taip pat prisimena, kad net buvo laikai, kai po Rygą vedžiojo oficialias turistų grupes ir šalia bažnyčios durų gidai sakydavo, kad geriau ten neįeiti, kad nebūtų trukdoma, o iš tikrųjų tai buvo daroma tam, kad kunigai negalėtų pasakoti žmonėms apie tikėjimą. Kartais grupės vis dėlto užeidavo ir galų gale likdavo čia kuriam laikui.
Ir barikadų laikais Šv. Jokūbo bažnyčios durys buvo atviros, čia buvo galima pavalgyti, pailsėti, pakalbėti. „Prisimenu vieną labai jaudinantį to meto momentą. Atėjo tėvas su sūnumi. Sūnus pasakė, kad prireikus jis būtų pasirengęs mirti dėl Latvijos“, – apie emocingą pokalbį pasakoja diakonas.
Dabar šalia bažnyčios, priešais Saeimos pastatą, Jokūbo g. pastatytas paminklas 1991 m. barikadoms atminti. Nedidelės piramidės autorius – Sandro Čaidzė. Ši atmintina vieta buvo atidaryta 2007 m. sausio 20 d.
Visai neseniai, 2017 m., buvo baigta atstatyti bažnyčios altoriaus dalis ir zakristija. Įdomus faktas, apie kurį žurnale „Statybos inžinierius“ mini restauratorė Anetė Grava. Ji pasakojo, kad restauruojant ant daugelio senų plytų buvo rasta įspaustų ženklų – širdelių, raktelių, gyvūno letena. Tikėtina, kad tai viduramžių plytų gamintojų skiriamieji ženklai.
Istoriškai bažnyčios altoriaus dalis buvo kubo formos, o šiandien gerai žinomas stogas buvo pastatytas tik XIX a. paskutiniame dešimtmetyje. Nuo to laiko išliko ir vitražai trijuose rytinio fasado languose. Vitražo kompozicijos pagrindas – sakralinis motyvas: vynmedis, kuris kartu su besivyniojančiais lapais ir kabančiomis kekėmis tradiciškai simbolizuoja šv. Komuniją.
Bažnyčios sieną puošia memorialinė lenta, skirta kunigui, publicistui ir žymiam Latvijos nacionalinio išsilaisvinimo judėjimo ir Latgalos susivienijimo politiniam veikėjui Franciui Trasunui.
Gatvė prieš bažnyčios duris atitverta gražiais stulpeliais, kurių istoriniai papuošimai ir grandinės neseniai buvo atstatyti, nes tie, kurie buvo tarybiniais laikais, nuėjo į užmarštį.
Iš karto šalia įėjimo į bažnyčią iš abiejų pusių matyti grakštūs mediniai istoriniai Juodagalvių brolijos suoliukai.
„Šv. Jokūbo katedros darbus mes pradėjome prieš trejus metus. Parengėme visos likusios bažnyčios restauracijos projektą. Pirmiausia buvo įgyvendinta idėja atstatyti altoriaus dalį ir zakristijos fasadą, taip pat restauruoti vitražus, duris ir langus“, – žurnalui „Latvijos statyba“ 2017 m. lapkritį pasakojo Architektų tyrėjų grupės architektas Arturas Lapinis. Jis taip pat papasakojo apie restauravimo darbų metu pietinėje altoriaus fasado dalyje rastą mažą užmūrytą langelį, pro kurį buvo galima pažiūrėti į bažnyčią iš gatvės. „Šiuo langeliu naudojosi tie nusidėjėliai, kuriems dėl kažkokių priežasčių buvo draudžiama įeiti į bažnyčią. Analogiškų langelių, vadinamųjų agioskopų, rasta ir kitose bažnyčiose“, – rašo Lapinis.
Užrašas lotynų kalba virš durų į bažnyčią skelbia: „Giedu amžinojo ir gailestingojo Viešpaties garbei.“
Ant bažnyčios stogo įrengtas vėjarodis – šv. Jokūbas, kuris laiko rankose žemės matuoklio kampą
Ankstesnis bažnyčia įėjimas dabar uždarytas, bet jo formą sienoje vis dar galima suprasti.
Daugelyje bažnyčios vietų gyvenę balandžiai padarė jai daug žalos. Paminėtina, kad dar ir dabar kylant siaurais sraigtiniais laiptais į seną bokštą vis dar galima pamatyti paukščių. Diakonas juokiasi, kad tai buvo tikros balandžių kapinės ir galbūt kažkuris iš paukščių apsigyveno bokšte ir suteikė Dievo palaimą dar viduramžiais. Šiuo metu bokštą atstato. Šį svarbų statinį planuojama išvalyti ir sutvarkyti. Dabar į bokštą lankytojų neleidžia, nes jis yra labai apverktinos būklės, tačiau visas jo istorinis žavesys iki šiol išliko, todėl jis turi daug galimybių tapti unikaliu Rygos senamiesčio objektu, pavyzdžiui, kaip Šv. Olafo bažnyčia Taline, kur kasdien eina turistų grupės.
Šv. Jokūbo bažnyčios bokšto išorėje po nedideliu stogeliu yra jau minėtas šv. Blažiejaus varpas. Livonijos ordinui nugalėjus rusų caro karius šalia Pskovo, 1509 m. Šv. Petro bažnyčiai Olandijos mieste Kampene išliejo varpą, kurį puošė užrašas: „Vadinkite mane šventu Blažiejumi: kai į mane skamba, eikite pas šventąjį Petrą, kad ten džiaugtųsi besiilsinčios sielos.“ O antras užrašas po atitinkamų karo įvykių buvo toks: „Dieve, apsaugok mus nuo rusų, maro ir potvynių. Amen.“ Tačiau šis varpas nepasiekė Šv. Petro bažnyčios. Kadangi senas Šv. Jokūbo bažnyčios varpas buvo sunaikintas 1482 m., neramumų ir susidūrimų tarp miestiečių ir Ordino riterių metu naują varpą atidavė Jokūbo bažnyčiai.
Jis žinomas kaip „vargšų nusidėjėlių varpas“. Tuo metu jis atliko ir tuo metu reikalingą funkciją – kviesti miestiečius į Rotušės aikštę, žiūrėti, kaip budelis vykdo nuosprendį ir nukerta galvas. Legenda apie varpą skelbia, kad jis skambėdavo kiekvieną kartą, kai po juo praeidavo neištikima žmona. „Dažnas skambėjimas taip erzino rygiečius, kad jie net prašė paimti varpą. Paminėtina, kad miesto ratos taisyklėse rašoma: „Ką rasi pas svetimą žmoną, tam kirsk galvą“, – rašo Rygos kelionių vadove Andris Kolbergas, paaiškindamas legendos atsiradimo priežastį.
Tačiau visa tai tik legendos – iš tikrųjų, bažnyčia per Pirmąjį pasaulinį karą neteko keturių savo varpų, kai iš Rygos į Rusiją išvežė labai daug metalinių daiktų. Varpai taip niekada ir negrįžo į Rygą. Tik 2001 m. Rygos jubiliejui, jei galima taip pasakyti, naują varpą „išgiedojo“ choras „Tēvzeme“ – rengė labdaros koncertus kartu su kitais chorais, norėdamas surinkti reikiamų lėšų. Dabartinis varpas išlietas „Liepājas metalurgs“ gamykloje. Jis du kartus sunkesnis už ankstesnį. Deja, jis iki šiol neskamba, sako diakonas, nes jo liežuvėlis buvo nelabai gerai pritvirtintas ir nukrito, tik, laimei, krisdamas iš aukštai nieko neužmušė. Diakonas taip pat pasakoja, kad bažnyčia ketina vėl grąžinti varpui gyvenimą – sujungti su senu bokšto laikrodiniu mechanizmu. Tada jis muštų valandas ir senai legendai apie neištikimas žmonas nebūtų pagrindo.
Dabar bažnyčios bokšte esantys trys varpai veikia automatiškai.
Įdomus pastatas stūkso priešais bažnyčią. Tai senas seserų cisterionių vienuolyno bažnyčios pastatas (XIII a. seserims buvo skirta dalis bažnyčios kiemo), kuris buvo pastatytas lyvių vado anūkės Magdalenos lėšomis, todėl buvo pavadintas globėjos Marijos Magdalenos garbei. Valdant Petrui I bažnyčią perdavė stačiatikiams. Jie įrengė joje Dievo žmogaus Aleksiejaus cerkvę, ten palaidoti du generalgubernatoriai. Ši cerkvė, kaip ir Šv. Jokūbo katedra, 1923 m. buvo perduota katalikams. Senas licėjaus pastatas šiandien priklauso liuteronams.
Čia kampe priešais Šv. Jokūbo bažnyčią yra dar vienas namukas. Tai katalikų bažnyčios arkivyskupijos kurija, kurioje gyveno vienintelis TSRS kardinolas monsinjoras Janis Vaivadas.
Nuotr. iš www.jekabakatedrale.lv
XX a. 4 dešimtmetyje bažnyčioje buvo įrengti du altoriai. Vienas, skirtas Agluonos Dievo Motinai (todėl čia matyti Agluonos bazilikos paveikslo kopija), kairėje pusėje ir dešinėje pusėje – Jėzaus širdies altorius. Bažnyčios palėpėje 1922 m. buvo rastas įspūdingas XIV a. kryžius (1,86 m pločio, 2,87 m aukščio) su Kristaus skulptūra. Dabar jis saugomas Latvijos nacionaliniame istorijos muziejuje, tačiau kažkada jis buvo bažnyčios triumfo arkoje tarp presbiterijos ir bendruomenės patalpų. „Galbūt reikės kažko imtis, kad kryžius grįžtų į savo istorinę vietą“, – mano diakonas.
Dešinėje altoriaus pusėje matomas gražus vyskupo krėslas, kurio prireikia per pamaldas. Bažnyčioje taip pat galima apžiūrėti ir senas kėdes.
Čia reikia paminėti dar vieną svarbų įvykį – 1993 m. Šv. Jokūbo katedroje viešėjo Romos katalikų bažnyčios galva – Romos popiežius Jonas Paulius II, o šiais metais suplanuotas dabartinio pontifiko vizitas.
Bažnyčioje reguliariai vyksta pamaldos ir įvairūs renginiai. Svarbiausi įvykiai, žinoma, yra šv. Kalėdos ir šv. Velykos. Nedidelėje koplyčioje, kairėje nuo įėjimo, galima apžiūrėti paveikslą su Jėzaus ėdžiomis (šv. Kalėdoms) ir paveikslą, skirtą šv. Velykoms.
Didįjį penktadienį po pamaldų katedroje visada galima apžiūrėti paveikslą su Kristaus kapu. Nuotr. iš www.jekabakatedrale.lv
Nuostabus pasakotojas, gerai išmanantis Rygos namų ir gatvių istoriją. Anksčiau – Paminklų apsaugos agentūros inspektorius.
Žurnalistas, ''Tūrisma Gids'' redaktorius.
Vaizdo žurnalistas, "DELFI TV".
Projektas sukurtas