Projektas sukurtas remiant „Live Riga“
Šv. Petro bažnyčios bokštas, kokį mes įpratę matyti, jau šeštas. Šį 123 m bokštą pastatė tik 1970 m. Šios bažnyčios likimas buvo audringas ir glaudžiai susijęs su visais aktualiais Rygai įvykiais. Tai buvo pagrindinis miesto kultinis statinys, 1522 m. čia vyko istorinė diskusija apie Liuterio idėjas, kur Andreasas Knopkė (Andreas Knöpke[n]) su pranciškonų vienuoliais diskutavo apie pagrindinius krikščionybės mokslo principus ir laimėjo žodžių dvikovą. Būtent todėl Ryga tapo vienu iš pirmų miestų, priėmusių liuteronybę. 2017 m. vasarį aikštę šalia Šv. Petro bažnyčios pervadino į Reformacijos aikštę, tai rodo lentelė šalia įėjimo į bažnyčią. Didėjant miesto gyventojų turtui ir bažnyčia įgijo prabangesnių ir įdomesnių interjero elementų. Taip pat, kaip ir Ryga, bažnyčia ne kartą kentėjo nuo gaisrų ir kitų bėdų, tačiau visada būdavo atstatoma ir tapo viena iš svarbiausių miesto įžymybių.
Šv. Petro bažnyčia ilgą laiką buvo pagrindinė miesto bažnyčia ir buvo skirta Rygos globėjui – šv. Petrui. Pirmą kartą ji buvo paminėta 1209 m. kronikose, ir jau tada ji buvo susijusi su ryškiu, tiesa, deja, nelinksmu latviams įvykiu. Būtent čia, bažnyčios kieme, žymus valdovas Ersikis Visvaldis perdavė savo valdžią vyskupui Albertui, tapdamas jo vasalu ir priimdamas krikščionybę.
Bažnyčia minima ir kalbant apie 1297 m. įvykius, kai įsiplieskė konfliktas tarp Rygos ir Livonijos ordino piliečių. Paskui iš bokšto su katapultomis apšaudė Ordino pilį, kuri tuo metu buvo Konventos kiemo vietoje. 1301 m. kronikoje minima apie tai, kad, ruošiantis kovai su Livonijos ordinu, bokštas buvo dar labiau sutvirtintas.
Išliko liudijimų apie tai, kad 1355 m. bokšte buvo sargybos postas. Iš jo ir vėliau buvo stebima, nes esant aiškiam orui iš ten buvo matoma teritorija iki pat jūros. O gaidys ant Šv. Petro bažnyčios bokšto visada pranešdavo rygiečiams apie vėjo kryptį ir orą.
Nuo XIII a. šioje vietoje buvo nedidelė akmeninė arba medinė bažnyčia. Tačiau papildomai nežinoma, kada ir kokiomis aplinkybėmis bažnyčios bokštas pirmą kartą griuvo. Šaltiniuose nurodyta, kad XV a. pr. Rostoko statybos meistras Johanas Rumešotelis pastatė naują didingą pastato altoriaus dalį. Darbas ne visada vyko sėkmingai ir truko beveik šimtmetį, tačiau būtent tuo metu bokštas tapo kur kas aukštesnis. Tik 1491 m. gotikos stiliaus bokštas buvo baigtas ir ant jo užkėlė gaidį (paauksuotas paukštis buvo ant smailės ir anksčiau). Mūsų dienomis ant smailės sumontuotas jau septintas gaidys.
Deja, bažnyčia buvo pastatyta ant smėlio, ne ant paties stabiliausio pastatui pagrindo. Bokštas išlaikė vos pusantro amžiaus. 1656 m. jis nukentėjo per caro Aleksiejaus karių bombardavimus. Tiesa, tada jis pakrypo, bet jam pavyko išsilaikyti. Jam nebuvo lemta tapti Pizos bokštu ir 1666 m. kovą jis sugriuvo, palaidodamas po savimi 8 žmones, įskaitant varpininką ir muzikantą.
1209
Šv. Petrui. Pirmą kartą ji buvo paminėta 1209 m. kronikose.
1491
Gotikos stiliaus bokštas buvo baigtas ir ant jo užkėlė gaidį (paauksuotas paukštis buvo ant smailės ir anksčiau). Mūsų dienomis ant smailės sumontuotas jau septintas gaidys. 1656 m. jis nukentėjo per caro Aleksiejaus karių bombardavimus.
1677
1677 m. gegužės 21 d. du padegėjai, kaip rašoma kronikose, Rygoje padegė keletą pastatų. Ugnies auka tapo ir Šv. Petro bažnyčios bokštas, kurį statė beveik 10 metų.
1690
Pagal Ruperto Bindenio projektą Šv. Petro bažnyčioje pastatyta pati aukščiausia pasaulyje medinė 110 m smailė.
1747
Petro Didžiojo įsakymu, kuris įsakė atstatyti bokštą tokį, koks jis buvo iki gaisro. Bokštą, kaip ir ankstesnį, pastatė be jokio vinies ir iš tokios pačios medžiagos – olandiško medžio
1970
Vadovaujant architektui Pėteriui Saulyčiui ir Gunarui Zirniui atkuria bažnyčios bokštą ir įrengia keltuvus bei peržiūros platformas.
1984
Jo vidines patalpas restauravo iki pat.
2000
Šv. Petro bažnyčios bokštas išgyveno ir teroro aktą – 2000 m. jame užsibarikadavo nacionalbolševikai, kurie grasinosi jį susprogdinti. Laimei, žmonės tada nenukentėjo, o nacionalbolševikai atsidūrė kalėjime.
1666
Jam nebuvo lemta tapti Pizos bokštu ir 1666 m. kovą jis sugriuvo, palaidodamas po savimi 8 žmones, įskaitant varpininką ir muzikantą.
1677
Kitais metais jį pradėjo atstatinėti, tačiau jau 1677 m. dar nebaigtą statyti bokštą vėl sunaikino gaisras.
1721
Deja, kaip minima kronikoje, šis bokštas išgyveno tik vieną kartą. 1721 m. gegužės 10 d. į jį trenkė žaibas. Nors jį gesino net pienu (tuo metu žmonės tikėjo, kad vėliau tai apsaugos nuo bėdų ir nelaimių), nors darbuose dalyvavo pats caras Petras I.
1941
Birželio įvykiai sujaudino miestą. Komunistai ir civiliai bėgo iš miesto kur akys mato. Taip jis aprašo momentą, kai apšaudymo metu būtent Šv. Petro dieną – birželio 29 d. – apšaudė bokštą
1944
Kai vokiečiai paliko miestą, o į Rygą grįžo Raudonoji armija, bažnyčia vėl degė. Paskui ant jos išliko jau mažiau istorinių elementų.
Kitais metais jį pradėjo atstatinėti, tačiau jau 1677 m. dar nebaigtą statyti bokštą vėl sunaikino gaisras. Būtent tuo metu bažnyčia įgijo prabangius marmurinius altorius, kurie buvo sunaikinti Antrojo pasaulinio karo metu. „1677 m. gegužės 21 d. du padegėjai, kaip rašoma kronikose, Rygoje padegė keletą pastatų. Ugnies auka tapo ir Šv. Petro bažnyčios bokštas, kurį statė beveik 10 metų. Tai buvo trečio bokšto pabaiga“, – įvykius aprašo Atis Freinatis knygoje „Dega Šv. Petro bažnyčia“, kur paskelbtas 1920 m. kalendoriaus tekstas.
Paminėtina, kad tarp tų, dėl kurių kaltės sudegė bažnyčia, įprastai minimi du jaunuoliai. Sugauti padegėjai pripažino savo kaltę. Tiesa, reikia turėti omenyje, kad jie buvo kankinami (tuo metu taip būdavo dažnai daroma) tol, kol prisipažino. Kitas bokštas, sukurtas pagal žymaus meistro Ruperto Bindenšu projektą, buvo pastatytas XVIII a. Ir tai buvo kažkas neregėto – medinis Šv. Petro bažnyčios bokštas tapo aukščiausia medine konstrukcija Europoje ir visame pasaulyje.
Deja, kaip minima kronikoje, šis bokštas išgyveno tik vieną kartą. 1721 m. gegužės 10 d. į jį trenkė žaibas (žinoma, per amžių žaibas trenkė čia mažiausiai šešis kartus). Nors jį gesino net pienu (tuo metu žmonės tikėjo, kad vėliau tai apsaugos nuo bėdų ir nelaimių), nors darbuose dalyvavo pats caras Petras I, kuris tuo metu gyveno Rygoje, bažnyčia kartu su bokštu, kuris sugriuvo pats savaime, sudegė per dvi valandas. Po šito gaisro išlikęs gaidys nukrito į degančią bažnyčią. Jis ir šiandien saugomas Šv. Petro bažnyčioje.
Penktas pagal chronologiją bokštas buvo pastatytas laikotarpiu nuo 1743 iki 1747 m. – Petro Didžiojo įsakymu, kuris įsakė atstatyti bokštą tokį, koks jis buvo iki gaisro. Bokštą, kaip ir ankstesnį, pastatė be jokio vinies ir iš tokios pačios medžiagos – olandiško medžio. Su šiuo bokštu, kuris išstovėjo iki Antrojo pasaulinio karo, susijusi dar viena žinoma legenda apie meistrą, kuriam pagal tradiciją iš karto po bokšto statybos reikėjo užlipti ant pačios bokšto smailės, atsisėsti ant gaidžio, išgerti šampano ir mesti į žemę taurę. Į kiek šukių suduš taurė – tiek metų ir stovės bokštas. Meistras Johanas Henrikas Viulbernas taip ir padarė, tačiau taurė nukrito į vežimą su šiaudais ir nesudužo, nulūžo tik kojelė. Bokštas išstovėjo beveik 200 metų. Tik 1925 m. kai vyko matavimai, specialistai konstatavo, kad jis šiek tiek pakrypo.
Per šiuos 200 metų – ypač XIX a. – bažnyčią daug kartų perstatinėjo, puošė altorių, atsirado vargonai ir varpai, buvo pastatyta šildymo sistema (ją 1858 m. atvežė iš Kopenhagos), taip pat žaibolaidžiai.
Tačiau paskui atėjo karas ir lemtingi bažnyčiai 1941 m. Daugelio tarybinių istorikų prisiminimuose rašoma, kad bokštą susprogdino vokiečiai, kurie užėmė Rygą po 1940 m., tačiau greičiausiai šie duomenys nėra tikslūs, o gaisras bažnyčioje kilo dėl chaotiškų tarybinių karių veiksmų. Gaisras sunaikino istorinę Rygos senamiesčio dalį.
Štai, pavyzdžiui, ką rašė 1942 m. Gorochovecko raudonųjų šaulių stovyklose, kariavusių Rygoje, 43-iosios latvių šaulių gvardijos divizijos istorikas ir istorinės komisijos atsakingasis sekretorius Janis Grinvaldis: „Vienas artilerijos dalinys (Raudonosios armijos) birželio 26–27 d. pasiekė Rygą. Tilto sargyba palaikė juos vokiečiais ir atidengė ugnį. Artileristai šaudė manydami, kad Rygoje jau vokiečiai. Jie pataikė į Šv. Petro bažnyčios bokštą. Prasidėjo gaisras. Vėliau artileristai persikėlė per Dauguvą į Bolderėją.“
Šią medžiagą savo istoriniuose prisiminimuose „Rotušės aikštė“ mini ir rašytojas Andris Kolbergis: „Šiandien, kai kiekvienas moksleivis kišenėje turi mobilųjį telefoną, to niekada neįvyktų. Tačiau tuo metu radijo ryšio tarp atskirų karinių dalinių, rotų ir pulkų greičiausiai visai nebuvo.“
1941 m. birželio įvykiai sujaudino miestą. Komunistai ir civiliai bėgo iš miesto kur akys mato. Kaip atsiminimų knygoje „Dega Šv. Petro bažnyčia“ rašo rašytojas Atis Freinatis, tuo metu gyvenęs name tiesiai priešais bažnyčią, gaisrininkų neleido į įvykio vietą, nes komunistai perėmė mašinas jau prie kanalo ir vertė vežti juos į Pskovo pusę.
A. Freinatis iš savo namo stebėjo, kaip dega senamiestis, taip pat su kaimynais bandė išsaugoti savo namą. Taip jis aprašo momentą, kai apšaudymo metu būtent Šv. Petro dieną – birželio 29 d. – apšaudė bokštą: „Vos aš spėjau pralįsti per kamino skylę, kai vėl pasigirdo šūviai, nutilę naktį. Drebėjo langų grotos, kieme skilinėjo plytelės.
1941 m. Šv. Petro bažnyčia ugnyje. Nuotr. iš archyvo
Mūsų namo žmonės vėl slėpėsi po laiptais. Kartą Vilis, užsilipęs ant laiptų, pradėjo kalbėti: „Gerieji žmonės! Šv. Petro bažnyčia dega. Turbūt bombos kliudė, virš bokšto kyla kamuoliai juodų dūmų.“
Po šios naujienos visas namas kaip ant sparnų išbėgo iš priedangos, mes užlipome aukštu ar dviem aukščiau, norėdami pamatyti tai savo akimis.
Aš įbėgau į savo kambarį. Langas ten išėjo ant stogo tiesiai priešais Šv. Petro bažnyčią. Ugnis ir juodi dūmai kilo kamuoliais apie laikrodį ir varpus, kurių didžiausias per savo ilgą gyvenimą tūkstančius kartų pranešė miestiečiams apie tai, kad Ryga dega, o mažasis iškilmingais momentais pranešdavo apie ypatingų dienų rytus ir vakarus. Tačiau jie tylėjo. Kaip kankiniai, o ugnis apėmė juos vis labiau. Laikrodis rodė dvyliktą valandą, o gaidys smailėje išdidžiai rodė vėjo kryptį. Persisvėrus per langą buvo galima pamatyti, kaip karštis sklinda stogais, nuo jo buvo galima sušilti, jei kažkam tą minutę reikėjo šilumos.“
Tie, kas tapo tų įvykių liudininkais, tvirtina, kad bokštas sugriuvo 15.10 val. Gaidys nuo smailės nukrito į vieną iš gatvelių, tačiau jį rado ir grąžino atgal į bažnyčią.
Po gaisro iš bažnyčios liko tik bauginantis skeletas, kurį atėję į Rygą vokiečiai apkalė lentomis, norėdami išsaugoti istorines detales. Bokšte įrengtame sargybos poste budėjo latvių legionieriai – Janis ir Elmaras. Tai savo knygoje prisimena rašytojas A. Freinatis. 1944 m., kai vokiečiai paliko miestą, o į Rygą grįžo Raudonoji armija, bažnyčia vėl degė. Paskui ant jos išliko jau mažiau istorinių elementų.
Apdegęs pastatas išliko ir, kaip pažymi istorikas ir Rygos statybos valdybos specialistas Gunaras Armanis, ten iš viso Rygos senamiesčio atnešdavo įvairių istorinių detalių, kurių išliko karo metu. Vėliau dalį iš jų pervežė į katedros Kryžių galeriją, dalį įmūrijo į pylimą šalia bažnyčios, tačiau didžioji dalis visiškai dingo.
1941 m. Sugriauta Šv. Petro bažnyčia. Atvirukas. Nuotr. iš Rygos istorijos ir laivininkystės muziejaus
Bokštą dar kartą atstatė 1970 m., o jo vidines patalpas restauravo iki pat 1984 m. vadovaujant architektui Pėteriui Saulyčiui ir Gunarui Zirniui. Šv. Petro bažnyčios restauracijos projekto autorius buvo Pėteris Saulytis, pagal tradiciją, jis per savo 60-ąjį gimtadienį ypatinga platforma užlipo ant gaidžio, išgėrė taurę šampano ir paleido ją kristi ant žemės. Stiklas sudužo į daugybę šukių.
Įėjus į bažnyčią, dešinėje pusėje, šalia altoriaus galima pamatyti išlikusią senos sienos dalį, kur viskas buvo atstatoma iš naujo. Į bokštą su apžvalgos aikštele kelia liftas, kuris jau buvo patobulintas, o prie įėjimo galima pažiūrėti vaizdo filmą apie bokšto istoriją. Bažnyčioje dažnai vyksta dvasinės muzikos koncertai. Tarp kitko, 1873 m., kai Latvijoje pirmą kartą vyko Dainų šventė, čia vyko dvasinės muzikos koncertas.
Iš istorinio bažnyčios paveldo beveik nieko neišliko, tačiau bažnyčia gavo dovanų daug reikšmingų interjero elementų. Rygos 800-metų jubiliejui bažnyčioje atsirado 16 m altorius, kuris yra kopija to altoriaus, kuris ten buvo iki karo. Tai Rygos Amatininkų vidurinės mokyklos dovana.
Iš Lenkijos dovanų buvo priimta žvakidė. Lėtai, tačiau kruopščiai vyksta istorinių epitafijų atkūrimas. Taip pat negalime nepaminėti ir to, kad artimiausiu metu bus atstatyta ir šv. Petro statula, kuri rimtai nukentėjo Antrojo pasaulinio karo metu. Greitai ji bus pastatyta virš įėjimo į bažnyčią.
Daugelis jau turbūt pamiršo, kad Šv. Petro bažnyčios bokštas išgyveno ir teroro aktą – 2000 m. jame užsibarikadavo nacionalbolševikai, kurie grasinosi jį susprogdinti. Laimei, žmonės tada nenukentėjo, o nacionalbolševikai atsidūrė kalėjime.
1521 m. Rygoje gyveno vienas iš žymiausių Renesanso epochos meistrų – Albrechtas Diureris, kurio vardas kartu su Leonardu da Vinčiu ir Mikelandželu minimas meno istorijos darbuose. Diureris nutapė paveikslą Šv. Petro bažnyčios altoriuje. Apie tai išliko tik pasakojimai, nes paveikslas gyvavo neilgai. 1524 m. Rygoje įvyko pogromai. Juos organizavo įaudrinti vyno ir alaus Juodagalviai po savo svarbiausios šventės – Užgavėnių. Neramumai peraugo į didelius pogromus, kurių metu neseniai pripažinti liuteronai, protestuodami prieš bažnyčios godumą, puolė į puošnias bažnyčias ir niokojo viską, kas jiems priminė apie katalikų pamaldų ritualus.
1522 m. Šv. Petro bažnyčioje įvyko žymioji diskusija apie Liuterio idėjas, po jos Rygoje prasidėjo Reformacija.
Tarp sunaikintų paveikslų buvo ir A. Diurerio darbų.
Visi 30 Šv. Petro bažnyčios altorių, skirtų šventiesiems, taip pat priklausiusių įvairioms korporacijoms, buvo sudaužyti, turtas išneštas ir sudegintas, o tai, kas nedegė, buvo išmesta į Dauguvą. Bažnytinį sidabrą, kurį naudojo bažnytinių ceremonijų metu, išvežė į Juodagalvių namą, kur panaudojo kaip stalo įrankius. Apie tai rašoma Aleksandro Fridricho Neilando knygoje.
Ši liuteronų neapykanta bažnyčios prabangai netruko ilgai, jau XVII a. pr. bažnyčios interjere vėl atsirado papuošimų.
Šv. Petro bažnyčioje buvo daug varpų, kiekvienas iš jų turėjo savo skambesį ir paskirtį.
Varpininkas skambindavo darbiniu bažnyčios varpu darbo dienos pradžioje ir pabaigoje, nes paprasti žmonės laikrodžio, žinoma, neturėjo. Antru varpu skambindavo kam nors mirus. Didžiojo maro metu (maro epidemija) jis be pertraukos skambėjo dvi savaites. Iki XVIII a. išleisto Rusijos imperatorienės įsako, draudžiančio laidoti bažnyčiose, čia buvo laidojami turtingi ir žymūs rygiečiai, o tie, kurių turtai to neleisdavo, ilsėjosi kapinėse bažnyčios kieme.
Vadinamasis ilgas varpas buvo skirtas tik bažnyčios reikmėms.
Taip pat buvo varpas, kuris pranešdavo miestiečiams apie gaisrus, o pagal varpo dūžių skaičių buvo galima nustatyti, kurioje miesto dalyje dega. Šalia Juodagalvių namo buvo ir gaisrinė.
Pirmojo pasaulinio karo metu sunkius varpus išvežė į Rusiją. „1915 m. buvo išleistas įsakas, pagal kurį keturi Šv. Petro bažnyčios varpai buvo evakuoti į Nižnij Novgorodą, kur ir liko“, – rašoma kronikose.
Paskui bokšte buvo pastatytas kitas varpas, tačiau Antrojo pasaulinio karo metu gaisras jį sunaikino.
Kalbant apie varpus negalima neprisiminti ir „Taikos“ varpo, kuris skambėdavo Rygoje vykusios chorų olimpiados metu.
Nuostabus pasakotojas, gerai išmanantis Rygos namų ir gatvių istoriją. Anksčiau – Paminklų apsaugos agentūros inspektorius.
Žurnalistas, ''Tūrisma Gids'' redaktorius.
Vaizdo žurnalistas, "DELFI TV".
Projektas sukurtas