Projektas sukurtas remiant „Live Riga“
Šiandien Zasulauko (Zasulauks) ribos praktiškai dingusios, rajonas pasiklydęs tarp Agenskalno ir Šampėterio, tačiau Rygos istorijos tyrinėtojas ir savo rajono patriotas Vladimiras Eichenbaumas aptiko, kad vietinės gatvės, statiniai ir medžiai yra pasirengę daug ką papasakoti apie tai, kaip senais laikais gyventa Zasulaukе. Pastabiam žiūrovui atsivers ne tik stotis ir prarastas vietinės manufaktūros verslas, bet ir nebus sunku įsivaizduoti peterburgiečius ir vietinius vokiečius, kurie kažkada čia eidavo pasivaikščioti kaip po Šveicarijos kurortą.
Daugelis Rygos stočių – prašmatnūs, tačiau nedideli mediniai pastatai, kurių dalis neišliko iki mūsų dienų. O štai Zasulauko stotis, kuri yra taip toli nuo miesto centro ir net nuo judraus Agenskalno turgaus, – tai didžiulis akmeninis statinys. O ir iki jos čia buvo dviejų aukštų medinis pastatas. Statinių dydis šiandien paaiškinamas jau sunkiai nuspėjama stoties reikšme – tarptautine. Iš čia traukiniai vykdavo ne tik į kitus Rusijos regionus, tačiau ir į Vakarus.
„Norint būti visiškai korektiškam, tai Zasulauko stotis – visai ne stotis, o „stoties rūmai“ (rus. „vokzal“). Ir šios sąvokos turi esminį skirtumą, – tvirtina istorikas V. Eichenbaumas. – Stotis – tai viso labo vieta, kur parduodami bilietai, yra laukimo salė ir galbūt nedidelis bufetas. Stoties rūmuose būtinai būdavo restoranas, o esant tarptautinių maršrutų – dar ir tarptautinių salių. Didelėse stotyse, kokia buvo ir Zasulauko, caro šeimai buvo skirti ypatingi poilsio kambariai, kur galėdavo apsistoti ir kiti žymių šeimų atstovai, buvo ir atskiras mamos ir vaiko kambarys.“
Stotis, pastatyta mūrininko Krišjanio Kergalvio, buvo atidaryta 1912 m. Šią stotį buvo planuota padaryti rūšiavimo stotimi, tačiau planai pasikeitė ir vagonus pradėjo rūšiuoti kitame Dauguvos krante. zudusilatvija.lv nuotr.
Latvijos teritorijoje vadinamosios caro patalpos, išskyrus Rygą, buvo tik Lielupėje, Ventspilyje ir Daugpilyje. Pastarosios buvo sugriautos per Antrąjį pasaulinį karą. Zasulauko stoties patalpose taip pat buvo pašto skyrius ir kitos pagalbinės patalpos, susijusios su traukinio laukiančių keleivių aptarnavimu. Tai paaiškinama tuo, kad traukiniai tuo metu buvo gana primityvūs: galutinėse stotyse juos reikėdavo keisti, papildyti vandens atsargas ir sutvarkyti. Todėl reikėjo patalpų, kur žmonės galėtų praleisti laiką, pasivaikščioti ir pasilinksminti, kol laukdavo į kitą stotį važiuosiančio traukinio.
Viena iš legendų apie žodžio „vokzal“ kilmę pasakoja, kad jis kilo iš galutinės stoties Anglijoje prižiūrėtojos pavardės (Voks). Žemėlapiuose vokiečių kalba jos pavadinimas skambėjo kaip „Voux Halle Gebaude“. Pagal kitą legendą, pavadinimas kilo iš Londono rajono, vadinamo Foksholu, žymaus pasivaikščiojimų sodais. XIX a. pirmojoje pusėje Maskvoje jų pavydžiu sukūrė Stoties rūmų sodus. Jie padėjo žodžiui ateiti į rusų kalbą. Zasulaukas taip pat įrėmintas daugeliu medžių ir alėjų.
Pirmas stoties „Zasenhof“, arba „Zasulauks“, pastatas buvo medinis. Jį pastatė XIX a. 8 dešimtmečio pradžioje. zudusilatvija.lv nuotr.
Eichenbaumo nuomone, priežasties, kodėl Zasulauko stotį buvo nuspręsta padaryti tarptautine, reikia ieškoti Jūrmaloje, o tiksliau – Asariuose. Ten augino braškes, o Zasulauko stotis tapo visų rusiškų braškių perkrovimo stotimi. Iš Jūrmalos braškes vežė ten, nes Asariuose, nors ir buvo pastatyti specialūs sandėliai, tačiau joms neužteko vietos, o šalia Zasulauko stoties sandėlių patalpų tuo metu buvo kur kas daugiau. „Čia taip pat rūšiavo, nes braškės gedo, ir kas rytą uogų partija išvykdavo į Peterburgą, Maskvą ir kitus miestus. Tik įsivaizduokite, koks čia buvo šurmulys. Anksti ryte iš lysvių nuskintos uogos jau po pietų išvykdavo iš Zasulauko“, – aprašo istorikas buvusio Rusijos imperijos braškių epicentro atmosferą.
Tikėtasi, kad stotis iš esmės išsiplės. Net buvo planų pastatyti čia rūšiavimo vietą, tačiau juos sugriovė Pirmasis pasaulinis karas.
Žinoma, per tokią didelę stotį vykdavo ne tik žmonės, būdavo gabenamos braškės. Ji buvo netoli geležinkelio, todėl buvo galima plėtoti didelius gamybinius kompleksus. Vienas iš stambiausių buvo fabrikas „Motor“. Jį išgarsino du darbuotojai – išradėjas Fridrikas Canderis ir pirmasis Rusijos imperijoje lėktuvo variklio konstruktorius Teodoras Kalepas.
Gamykla „Motor“ savo klestėjimo metais, prieš Pirmąjį pasaulinį karą. Gamyklos angaruose gamino pirmuosius Rusijos imperijoje aviacinius variklius ir net lėktuvus. zudusilatvija.lv nuotr.
Kaip pažymi Eichenbaumas, iš dalies išlikęs manufaktūros pastatas – unikalus architektūros paminklas.
„Ten išliko tų laikų grindinys. Valdytojo namukas pastaraisiais metais dažnai dega. Ten stovinčios kareivinės darbininkams pastatytos pagal anglų pavyzdį. Ir didžiulės fabriko patalpos išilgai Šampētera g., primenančios anglišką fabriką. Artimiausiu metu planuojama nugriauti arčiausiai „Rail Baltica“ kelio esantį korpusą, kur anuo laiku lokomotyvas galėdavo įstumti vagonus, kad po stogu būtų kraunami audiniai, nebijant drėgmės“, – pasakoja V. Eichenbaumas.
Angliškas stilius neišlaikytas tik vadinamajame Canderio name. Pats išradėjas ten gyveno vos dvejus trejus metus. O apskritai šis pastatas su trimis butais (du turėjo prabangias verandas) buvo skirtas manufaktūros direktoriui.
Istorikas pasakoja apie tai, apie ką tarybiniais laikais buvo linkę nutylėti: Rusijos imperijos laikais, taip pat kaip ir Anglijoje, fabrikas teikė savo darbininkams socialines paslaugas. Gyvenamosiose patalpose darbininkams buvo skirta ambulatorija, vaikų darželis ir lopšelis, kur prižiūrėjo mažus darbininkų vaikus. Buvo čia ir klubų, ir poilsio patalpų. Tokia praktika nebuvo tada kažkas ypatingo, nes fabrikuose socialinis aprūpinimas buvo privalomas.
Platus langai darbuotojų gyvenamieji kareivinės vieno pastato pabaigoje tai rodo, kad čia, greičiausiai, buvo greitoji medicina, kur dirbo gydytojas.
Netoli darbuotojų namų yra Candera namas ar manufaktūra direktorius namo sodas. Gamyklose dirbo keli direktoriai ir čia gyveno kiti specialistai.
Daugiau nei 100 metų nedidelis kvartalas darbuotojų yra išsaugotas grindinio akmuo. Tuo dedamas sankryžose patalpintas sklandžiau kilimėlis juostelės, kad pėstieji nestumble.
Vienas iš gyvenamųjų pastatų pridedamas veranda. Eihenbaumas nurodo, kad šio pastato pabaigoje buvo darželis.
Ši nuostata Rygoje pasikeitė tik nuo 1911 m., kai socialines funkcijas perėmė miestas. Tarybinei propagandai buvo nemalonus pats faktas, kad darbininkams leido statyti vasarnamius Jūrmaloje ir kitose vietose, kur vasarą buvo galima pailsėti, pažymi V. Eichenbaumas.
Šampėterio ir Zasulauko riba Šampētera g. XX a. pab. zudusilatvija.lv nuotr.
V. Eichenbaumo nuomone, Zasulauko pavadinimas idealiai tinka šiai vietai. Iš pradžių ji skambėjo kaip Zasenhofas („Zasenhof“), arba Zaseno dvaras. Ilgą laiką gamybiniai statiniai buvo statomi tik palei geležinkelį, o plačios teritorijos aplink liko laukais. Geležinkelį į Buolderėją čia nutiesę tik 1873 m., o 1877 m. – į Tukumą. Nepaisant to, kad iki šiol išlikę fabriko korpusai rodo aktyvią veiklą šiose vietose, aplink buvo gana nedaug gamykloms tipiškų medinių darbininkų kareivinių. V. Eichenbaumas paaiškina tai tuo, kad fabriko darbininkai mieliau gyvendavo kituose Rygos rajonuose ir keliaudavo į darbą traukiniu arba net laiveliais, jeigu jie gyvendavo kitame Dauguvos krante.
Pavyzdinis Doros Jirgensonės ūkis Volguntes g. pradžioje, netoli Zasulauko stoties. XX a. pr. Rygos istorijos ir laivininkystės muziejaus nuotr.
To meto peizažą galima šiek tiek pajausti iš atskirų gatvių pavadinimų, pavyzdžiui, Pelkės gatvė buvo nutiesta pelkėtoje vietoje, Sodo gatvės pavadinimas rodo, kad šioje vietovėje buvo vystoma sodininkystė, todėl ji buvo statoma kaip damba. Joje iki šiol išliko tvenkinių ir ištisus metus yra drėgnų provėžų. Kai kuriose vietose tvenkinius kasė specialiai dėl drenažo, taip pat girnoms. Šalia Kuldīgas, Kandavas ir Darba g. galima pamatyti nedidelių iškilimų, suteikiančių kelio dangai reljefą.
Tai buvo dėkinga teritorija pasivaikščiojimams ir poilsiui. Tuo pasinaudojo sodybos, esančios dabartinių Georga ir Kuldīgas g. sankirtoje, savininkai. Jie pastatė didžiulį priestatą prie jau esančio pastato ir 1869 m. atidarė ten balneologijos kurortą, panašų į tą, kuris XVIII a. atsirado Kemeriuose. Dauguma šio kurorto lankytojų buvo vietiniai vokiečiai, tačiau nemažai poilsiautojų atvažiuodavo ir iš Peterburgo, ir Maskvos. „Tai buvo aukšto rango valdininkai, kurie vis dėlto negalėjo sau leisti kurortų Vokietijoje, Austro-Vengrijoje arba Šveicarijoje“, – pasakoja V. Eichenbaumas.
Kurortas plėtėsi tiek, kad daugelis pastatų Darba, Kuldīgas, Margrietas ir kitų gatvių apylinkėse buvo statomi kaip pensionai – ten buvo nuomojami kambariai norintiems vonios procedūrų Zasulauke, pasakoja V. Eichenbaumas.
Vienas iš gražiausių Zasulauko namų yra buvusio Zaso dvaro šiaurės rytuose, Dārza g. 3. „Delfi“ nuotr.
„Apsidairę aplink čia nepamatysite mažų butukų, beveik nėra gyvenamųjų namų darbininkams, jeigu kažkokių išimčių ir yra Dārza ir Slokas g., tai kiti namai yra pastatyti vienu stiliumi. Žemės ir sodybos kompleksas dabartinio Botanikos sodo teritorijoje priklausė von Vermanui. Kiekviename dvare buvo savos griežtai aptartos taisyklės – pagal sąlygas čia buvo galima statyti šveicariško stiliaus pastatus“, – paaiškina istorikas.
Aiškias rajono ribas galima matyti Candera ir Zasulauka g., kur dar yra šveicariškų namų, tačiau jau kaimyninėje gatvėje į Šampėterio pusę tokių nebėra. Priešais Zasulauko stotį, einant link Kalnciemo tilto, išliko sienos riba – ąžuolų eilė, atskirianti Zasulauką nuo Kruzės dvaro žemių.
„Filosofija čia buvo tokia: vokiečiai ir rusai, kurie važiuodavo į kurortą, jis turėjo asocijuotis su Šveicarija ir Bavarija“, – pasakoja V. Eichenbaumas. Todėl balneologinė įstaiga Georga ir Kuldīgas g. kampe sąmoningai buvo statoma kaip ryškus šveicariško stiliaus pavyzdys – su medžio drožiniais, nuolaidžiais stogais ir didžiule vieta plakatui, kuriame buvo parašyta, kad tai medicinos daktaro Šnaiderio kurortas.
Pati Kuldīgas g. buvo klojama kaip platus žalias bulvaras, kad juo galėtų neskubėdami pasivaikščioti poilsiautojai, juk kurortas – tai ne tik vonios procedūros, bet ir oro vonios. Botanikos sodas taip pat buvo atviro tipo parkas, skirtas pasivaikščiojimams. Netoli esančiame Dzegužkalne buvo rengiami koncertai ir puotos, kur atvykdavo ir kurortininkai. Koncertai vykdavo ir kurorto parke, toje vietoje, kur dabar yra privati mokykla ir tarybiniais metais pastatyti daugiaaukščiai.
Gyvenimas viename iš Zasulauko dvarų – Štidės name, XIX a. zudusilatvija.lv nuotr.
Pamažu kurorto apylinkėse savo pensionus pradėjo statyti turtingi rusų valdininkai ir vokiečių verslininkai. „Aš skaičiau, kad Margrietas ir Valentīna g. kampe savo pensionus pasistatė kažkokie slapti patarėjai. Dārzu g. pradžioje yra vienas iš pačių prašmatniausių pastatų, pastatytų XIX a. 6 dešimtmetyje šveicarišku stiliumi, prieš kurį anksčiau buvo privažiavimo ratas.
1912 m. Tapešu g. tris pensionų pastatus atstatė latviai: du – Baluodis ir vieną – Gailis. Ant šių namų fasadų gerai matomos vietos užrašui, kad tai – pensionatai. Nuomojamuose trijų ir daugiau kambarių butuose sumanūs žmonės galėjo apsigyventi su visa šeima, tarnais arba guvernantėmis“, – paaiškina istorikas.
Namai su atskirais butais buvo skirti ne tik pasiturinčiai publikai. Pensionatuose šeimininkavusios vienišos damos siūlydavo svečiams ir kambarius, ir valgį. „To meto skelbimuose rašė: „Apstatyti kambariai su stalu“, – pasakoja istorikas.
Eichenbaumo tyrimas parodė, kad kurortas veikė iki Pirmojo pasaulinio karo. Vėliau, Žemės reformos laikais, didelės užstatymo aikštės buvo padalytos į smulkias. Tarp šveicariško stiliaus medinių namukų 3–4 dešimtmetyje pastatė funkcionalizmo stiliaus dvarų eilę.
Rajonas išliko vokiškas ir 1939 m. nacistinei Vokietijai pasišaukus savo tautiečius į gimtinę Zasulaukas ištuštėjo. „Čia gyvenę žmonės man pasakojo, kad 1939 m. pajuto, kad tai daugiau ne Ryga – vokiečių kalbos nebebuvo girdėti ir rajonas liko visai be žmonių. Liko tik šiek tiek latvių ir visiški senoliai, kurie nebepajėgė išvažiuoti.“
Istorikas ir medinių namų renovacijos centro „Koka Rīga“ vadovas
„Delfi“ žurnalistas
Vaizdo operatorius, “DELFI TV".
Projektas sukurtas