Viskas prasidėjo nuo dvaro

Nuo XVII a. žinoma Hageno sodyba, nuo kurios kilo pavadinimas Agenskalnas, buvo Dauguvos krante. Feisbuko paskyros „Apie Agenskalną“ įkūrėjas, Agenskalno istorikas Ilguonis Lindė pasakoja, kad patikimas liudijimas apie tai, kad šioje vietoje buvo dvaras, datuojamas 1701 m. Kalbama apie Danielio Staverto paveikslą, kuriame priešais Rygos pilį matyti keli nedideli statiniai – Hageno dvaras, kuris tuo metu jau galėjo atitekti miesto ratos nario Hanso Henriko Berenso nuosavybei. Vėliau dvarą išpirko baltiškos kilmės vokietis Johanas Kristofas Švarcas ir jis pradėtas vadinti Švarcmuiža. Tačiau tarp žmonių jau prigijo pavadinimas „Hageno kalnas“ (namas buvo pačiame aukščiausiame Dauguvos kranto taške), o latviškai – Agenskalnas. Pavadinimą „Švarcsila“ dabar galima pamatyti Melnsila (vok. schwarz „juodas“) gatvės pavadinime. I. Lindės žodžiais, anksčiau ši gatvė nebuvo tokia tiesi, kaip dabar, o darė lanką aplink aukštą kopą ten, kur dabar stovi tarybiniais laikais pastatyti raudoni daugiaaukščiai. Tuo laiku buvo įprasta tiesti kelius aplink kopas, kad arkliams nereikėtų tempti sunkumų aukštyn, būtent todėl Zadvinjos gatvės buvo tokios chaotiškos.

Kadangi XIX a. pab. – XX a. pr. šioje vietoje gyveno daugiausia vokiečiai, kopose tarp dabartinių Kristapa ir Agenskalna g. buvo šaulių bendruomenės šaudykla, o aplink kalną buvo įrengta pirmos rogučių trasos pirmtakė, kurioje vyrai po keturis leidosi savotiška „boba“ – „močiutės“ rogutėmis. Vėliau ši vieta tapo viena iš mėgstamiausių miestiečių žiemos sporto vietų.

Švarcmuižos dvaro pastatas ilgą laiką buvo apleistas, nes po neatsakingos priežiūros tarybiniais laikais taip ir nepavyko rasti kažko, kas galėtų vėl sutvarkyti namą, tačiau visai neseniai jį įsigijo nauji savininkai, ir per trumpą laiką renovuotas pastatas tapo vienu iš rajono perlų, lygiai taip, kaip netrukus iki to restauravo Benenso dvaro arklides, kurios yra už Latvijos banko pinigų saugyklos – seniausio šio rajono pastato.

Valstiečių, gavusių laisvę, gyvenvietė

XVII–XVIII a. ši teritorija buvo mažai apgyvendinta. Žodyne rašoma, kad 1788 m. Agenskalne buvo 112 namų. Šią teritoriją daugiausia sudarė smėlio kopos be medžių, kur buvo kelios gyvenvietės žmonių, ėjusių pagalbines pareigas uoste, o toliau prasidėjo pušynas. Pagalbinėms pareigoms galima priskirti, pavyzdžiui, žvejus, krovikus, valtininkus, nešikus, inkarų specialistus, taip pat kitus. Šiuos darbus daugiausia atliko latviai, pabėgę iš dvarų valstiečiai – įsakymas skelbė: „miesto oras“ jau po dvejų metų išlaisvindavo žmogų iš baudžiavos įsipareigojimų.

Jie gyveno gyvenvietėje, kairiajame Dauguvos krante, priešais dabartinį uostą, tačiau pastačius pontoninį tiltą (NUORODA į tekstą apie tiltus ir Dauguvos pakrantę) keliančiųjų nebereikėjo. Tada mažos gyvenvietės pamažu pradėjo gesti. I. Lindė žino istoriją apie vaiduoklius, išlikusią iš tų senų laikų. Vieną kartą prie vieno keltininko priėjo turtingai apsirengęs ponas ir paprašė perkelti jį į kitą krantą. Po to įspėjo, kad keliantysis lauktų jo krante ir jokiu būdu neitų iš paskos. Keltininkas, žinoma, nepaklausė ir nuėjo įkandin iki Švarcmuižos dvaro, kur per plyšį pamatė, kaip neįprastos būtybės daro kažką keista – šoka. Išsigandęs jis parbėgo atgal. Kai ponas paklausė, ar jį sekė keltininkas, jis viską neigė, ir ponas pripylė jam pilnas kišenes aukso. Keltininkas jau įsisvajojo, kaip turtingai pradės gyventi, tačiau kitą rytą kišenėse buvo tik kiškio spiros.

Vasarą žydėjo ir žaliavo

Kad ir kaip pakryptų reikalai, bet XIX a. rygiečiai pradėjo naują madą – vasarą jiems patikdavo išvažiuoti iš miesto. Nes Švarcmuižos turtą pamažu pardavinėjo dalimis, čia pradėjo klestėti vasaros dvarų ir vasarnamių rajonas su prabangiais, neįprastais namais tarp įskiepytų sodų. XIX–XX a. šiame rajone buvo galima pamatyti tokių pačių prabangių namų, kaip ir Mežaparke (Kaizermeže), kuris tuo metu tik buvo pradėtas apželdinti. Čia taip pat atsirado poilsio ir pramogų vietos. Norintieji pailsėti šeštadieniais ėjo prie „Jeruzalės“ (Maras tvenkinio), kuri buvo skirta turtingesniems žmonėms, ir į „Alton“, kuris buvo skirtas tiems, kieno piniginė plonesnė, rašoma žodyne.

Jau daugiau kaip 150 metų čia įsikūrę gražūs parkai buvo taip populiarūs, kad rygiečiai atvažiuodavo čia pramogauti iš miesto centro. Jau XVIII a. šalia Berenso dvaro kopų šlaite, dabartinės Daugavgrīvas g. vietoje, buvo Filosofų alėja su kanalų ir salelių sistema, su namukais ir idiliniu paveikslu, kurią Švietimo amžiuje įrengė jaunasis Berensas. Jis mokėsi Getingeno universitete ir susidraugavo su žymiausiais vokiečių filosofais.

Tai, žinoma, buvo privati nuosavybė ir įeiti pašaliniams asmenims ten buvo draudžiama. Pirmas viešas parkas buvo ten, kur dabar yra NATO strateginės komunikacijos centras, netoli Darzinia muzikos mokyklos. Tai buvo labai populiari poilsio vieta su dviem kavinėmis, teatru po atviru dangumi ir kitomis pramogomis – pirma vieta, apšviesta elektros, kurią gamina generatoriai. Deja, su tuo susijusi viena liūdna istorija: elektrikas, kuris pirmas rodė šį įrenginį, kažką padarė neteisingai ir elektra jį nutrenkė, pasakoja I. Lindė.

Kadangi vasarnamiai didžiavosi dideliais sodais ir visi stengėsi padaryti savo sodą gražesnį, pamažu iš Mežparkui arba Jūrmalai būdingo pušyno Agenskalne nieko neliko. Tarybiniais metais daug kas užaugo ir buvo palikta savieigai. Agenskalnui būdingi lapuočiai, saulėtas ir minkštas paveikslas, o pavasarį atrodo, kad čia nėra sodo arba kiemelio, kuriame nežydėtų alyvos. Būtent šis metas – alyvų, kaštonų ir rododendrų žydėjimo metas – geriausiai tinka norint susipažinti su „Agenu“. Alyvų žydėjimu Agenskalne savo darbuose gėrisi ir Andrėjis Upytis, ir Ojaras Vacietis.

Rygos „Atėnai“

3 dešimtmečio pradžioje, pačiame Agenskalno krašte, prie Maras tvenkinio, nugriovė vieną iš seniausių Rygos pastatų, kuris buvo paminėtas XIII a. įrašuose ir kurį savo romanuose aprašė Rutku Tėvas, – Maras malūną (apie jį nufilmavo žiūrovams patikusį Aleksandro Laimanio filmą „Velnio tarnai ant Velnio malūno“ Rutku Tėvo pasakojimo motyvais). Dėl to atsilaisvino nemažas žemės sklypas ežero krante ir jis buvo perduotas statyboms. Šiuo metu tapo madingas funkcionalizmo arba bauhauso stilius ir būtent čia 1927 m. buvo pastatytas vienas iš pirmų šio stiliaus projektų Rygoje (Maza Nometniu g. 6). Tai įvyko tuo pačiu metu, kai būsimieji funkcionalizmo korifėjai pradėjo įgyvendinti savo žymiuosius projektus ir kitose šalyse. Vėliau Agenskalne atsirado ir keletas kitų reikšmingų šio stiliaus darbų.

Agenskalno dalis, kuri ribojasi su Torniakalniu, kai kuriose 4 dešimtmečio knygose vadinama Rygos „Atėnais“, nes čia pradėjo keltis vis daugiau dailininkų, rašytojų ir poetų. Rutku Tėvas gyveno buvusiame Šrederio name, kur anksčiau veikė viešbutis „Jeruzalė“ – kaip jau buvo minėta, labai populiari Rygos bohemos pramogų vieta, kur, kaip pasakojama miesto legendose, atvažiuodavo linksmintis ne vienam vakarui, o visai savaitei. Šiame rajone taip pat gyveno poetas – romanistas Janis Akurateris, kurį laiką taip pat gyveno Janis Rainis ir Aspazija, vėliau Ojaras Vacietis su savo žmona – žurnaliste ir poete Liudmila Azarova, taip pat kiti.

Pirma budistinė šventykla

Antra įdomi vieta, kurią įžymybės rinkosi gyventi, buvo Baložu g. Pavyzdžiui, ten, kur dabar yra Pardauguvos teismo pastatas, 3 dešimtmetyje, grįžę iš tremties, kurį laiką gražiame kambaryje trečiame aukšte gyveno Janis Rainis ir Aspazija. Šiame name gyveno pirmas olimpinių žaidynių prizininkas latvis Haraldas Blausas. 4 dešimtmečio pirmojoje pusėje Baložu g. 4 gyveno finansų ministras Evaldis Rimbeniekis, nuo 1953 m. Baložu g. 10 – latvių rašytojas ir kompozitorius Margeris Zarinis. Jis gavo gyvenamąją vietą švedų stiliaus name, pastatytame architekto Alberto Gizikės olandų pirkliui Finui van Dratui, po karo namas liko blogos būklės, nes rusų kareiviai dideliame kambaryje įrengė kalvę. Baložu g. 17 name 4 dešimtmečio pirmoje pusėje gyveno lenkų kilmės dailininkas Konstantinas Rončevskis. Gegužės 22 d. ant namo atidengė atminimo lentą, liudijančią, kad čia gyveno ir Ispanijos rašytojas ir diplomatas Anchelis Ganivetas Garsija. Baložu g. 12 namas, kur dabar yra viešbutis ir smuklelė „Dekainis“, – paskutinis „gyvas“ medinis namas Rygoje, pirmo latvių kilmės architekto Janio Frydriho Baumanio autorystė.

Paminėtina, būtent Baložu g. 8 buvo įsikūrusi pirma Baltijos šalyse budistų šventykla. Ją su dideliu užmoju įkūrė Karlis Tenisonis, kuris gimė pasienyje su Estija, mokėsi Sankt Peterburge, apvažiavo pusę pasaulio ir pakliuvęs į Tibetą ir Nepalą tapo budistu. Tuo metu jį labai įvertino Dalai Lama – davė jam daug lėšų Sankt Peterburge pirmai budistų šventyklai atidaryti. Tenisonis taip ir padarė, tačiau prasidėjus revoliucijai bolševikai labai kreivai žiūrėjo į šio tikėjimo atstovus, todėl gelbėdamas savo gyvybę jis grįžo į Rygą ir pradėjo išpažinti savo tikėjimą čia. 1922 m. mediniame namukе Baložu g. K. Tenisonis taip pat įrengė šventyklą. Tačiau latviai nepriėmė budizmo rimtai ir po kurio laiko K. Tenisonis kartu su savo sekėju Fridriku Lustigu vėl išvyko – iš pradžių į Paryžių, vėliau į Aziją, kur Nepale praleido visą savo gyvenimą, buvo labai gerbiamas žmogus, o vėliau jį palaidojo vienoje iš pagrindinių budistų šventyklų.

Turgus formuoja centrą

Dabar Agenskalno centru priimta laikyti turgaus apylinkes, tačiau taip nutiko tik nuo XX a. 3 dešimtmečio. Iki to turgus buvo kavinės „Sētas krogs“ kieme, kur dabar Tirgus g., vėliau turgų perkėlė į Kalnciema ir Setas g. kampą. 1898 m. sausio 1 d. turgų atidarė naujoje vietoje – plačioje aikštėje tarp Nometnu, Zelu ir Bāriņu g.

Kai Dūma nusprendė, kad prekyba po atviru dangumi visiškai neatitinka sanitarinių normų, buvo nuspręsta statyti tikrą turgaus paviljoną. Jo projektą parengė Rygos architektas Reinholdas Šmelingas. Jis taip pat buvo kitų statinių iš raudonų plytų šiame rajone autorius, pavyzdžiui, kai kurių mokyklų. Agenskalno turgaus pastatui būdingas racionalus XX a. pr. jugendo stilius.

Paviljonas pradėtas statyti 1911 m., tačiau jam, kaip ir daugeliui kitų didelių projektų, sutrukdė karas, todėl paviljoną atidarė tik 1925 m. Tarybiniais laikais prie turgaus prisidėjo papildomas vaisių paviljonas, o 2018 m. sausio 1 d. Rygos Dūma nusprendė uždaryti turgų rekonstrukcijai. Daržovių paviljonas buvo demontuotas, o istoriniame paviljone tęsiami rekonstrukcijos darbai. Neseniai buvo priimtas sprendimas perduoti turgaus nuomos teises įmonei, kuri prižiūri Kalnciemo kvartalą. Sutartis sudaryta 30 metų. Joje numatyta, kad nuomininkas turi pritraukti investuotoją iki 2021 m. pab. atstatyti turgų, kad jis galėtų toliau veikti. Kalnciemo kvartalo atstovai papasakojo, kad pasistengs grąžinti Agenskalno turgaus prekės ženklą ir šlovę.

Režisieriaus svajonių namas

Charizmatiškas latvių teatro režisierius ir „Dailes“ teatro įkūrėjas Eduardas Smilgis buvo nepaprasta ir didi asmenybė. Jo namas, kuriame dabar veikia Teatro muziejus, apipintas legendomis ir yra vienas iš įdomiausių Rygoje.

Pastatas iš pat pradžių traukė į save dėmesį, juk jo savininkas buvo režisierius su kūrybiniu polėkiu ir inžineriniu išsilavinimu, galintis suplanuoti sau tinkamą namą su daugybe teatro elementų. Režisieriaus bendraminčių atmintyje išliko prisiminimų apie tai, kad E. Smilgis per vieną akimirką galėjo apžavėti stebuklingu pasakojimu ir Rytų paveikslais iš „1001 nakties“ arba vaidingais Norvegijos kalnais su Peru Giuntu – šis stebuklingas pasaulis matomas ir jo name. Ten yra ir miniatiūrinė senojo „Dailes“ teatro scena, ir paslaptingas meistro kabinetas, ir sodo fontanas, ir įėjimas, primenantis įėjimą į pilį. Dabar name „gyvena“ Latvijos kultūros akademijos ir „Dirty Deal Teatro“ Eduardo Smilgio muziejus.

Eduardo Smilgio gatvė savo dabartinį pavadinimą gavo tik 1966 m. po žymaus aktoriaus ir režisieriaus mirties, o iki tol beveik 101 metus ji vadinosi Dartas g., o dar anksčiau – Dorotejas g. (žmonės ją vadino „Dorotejevka“). Čia gimęs ir gyvenęs pats E. Smilgis visą gyvenimą savo gimtąją vietą vadino tik „Hagenskalnu“.

VEF „gimė“ Agenskalne

Vietoje, kurioje dabar yra solidus Latvijos nacionalinio archyvo pastatas, anksčiau buvo masonų lygos įkūrėjo Tomo Cukerbergo sodyba – gražus šveicariško stiliaus namas. Jame buvo įsikūrusi viena iš vertingiausių to meto bibliotekų, o savininkui bankrutavus ją išpardavė aukcione ir prieš Pirmąjį pasaulinį karą čia pastatė miesto lombardą.

Lombardas veikė čia vos kelerius metus, o paskui kurį laiką buvo tuščias, nes nežinia kur dingo šeimininkai. Tačiau įdomu, kad namas, ant kurio fasado matyti vienas iš rečiausių Rygos herbų, laikomas dviejų carinių erelių, gali būti laikomas garsios VEF gamyklos pirmtaku, nes iš pradžių čia veikė radijo ir telegrafo remonto dirbtuvės, kurios vėliau buvo perkeltos į gamyklos „Oreol“ teritoriją, dabar žinomos kaip VEF.

Naftos bokštas televizijos reikmėms

Įspūdingas bokštas Linarda Laicena g. kieme atsirado 1955 m. Ilguonis Lindė pasakoja, kad per šiuos ilgus metus, nors ir buvo industrinės išvaizdos, jis įsišaknijo gyventojų sąmonėje ir laikomas vienu iš apylinkių simbolių.

Kai buvo priimtas sprendimas dėl to, kad ir Rygoje turi atsirasti televizija, 1953 m. iš Estijos bendruomenės pastato iškėlė Jelgavos teatrą, kuriame, tarp kitko, pradėjo savo karjerą Vera Singajevskaja, taip pat kurį laiką vaidino Elza Radzinė. Ten įkūrė studiją, redakcijas, grimo kambarius ir įrengė technines patalpas, o televizijos transliacijos anteną gavo iš amerikiečių, pasakoja I. Lindė, kuris pats čia pradėjo darbinę veiklą.

Tačiau verta dėmesio ir istorija, susijusi su televizijos bokštu, kuris Rygoje atsirado po pusės metų. Šis bokštas, atgabentas iš naftos platformos Kaspijos jūroje, buvo skirtas naftai pumpuoti. Jis buvo 110 m aukščio ir išsiskyrė specifiniu industriniu dizainu, kurį pabrėžė platformos su tuščiais tarpais, žurnale „Apie Agenskalną“ rašo I. Lindė. Televizijos bokštas ir televizija veikė čia iki 9 dešimtmečio, kai Zuikių saloje (Zaķiusala) pastatė naują TV kompleksą.

Paaukštino nenugriautą vandentiekio bokštą

Iš bet kurio Agenskalno kampelio tiksliai galima pamatyti dar vieną – seną vandentiekio – bokštą. Jį pradėjo statyti 1910 m. pagal Vilhelmo Bokslafo projektą. Tuo metu jis buvo kur kas žemesnis, tačiau vandeniu galėjo aprūpinti visus apylinkių namus iki pačių aukščiausių, pastatytų Kalnciema g. 1937 m. jau buvo aišku, kad bokštas negali aprūpinti aukštų pastatų vandeniu. Nugriauti ar statyti iš naujo? V. Bokslafas nenorėjo taip pasielgti ir kreipėsi patarimo į statybos verslininką Liudviką Neiburgą. Dviese jie parengė sprendimą, pagal kurį pokštą pakėlė netrikdydami jo darbo. Tai buvo visame pasaulyje unikalus atvejis.