Projektas sukurtas remiant „Live Riga“
Agenskalnas – ypatinga vieta, nes tai pirmas Rygos rajonas, kurį turtingi miesto gyventojai pasirinko kaip savo vasaros rezidenciją.
Čia išliko tokių medinės architektūros pavyzdžių, kokių nebepamatysite Rygos centre. Kalnciema g. susiformavo iš namų, pastatytų nuo XIX a. 8 dešimtmečio iki XX a. pr. Architektas Pėteris Blumas pavadino ją „vienos epochos kolekcija“. Pasivaikščiosime Kalnciema g., susipažinsime su unikaliais jos istoriniais statiniais, taip pat pabandysime sužinoti apie ją iš amžininkų prisiminimų ir pasakojimų.
XVIII a. dabartinės Kalnciema g. pradžioje buvusios Hageno sodybos vietoje atsirado gyvenvietė. Pardauguvoje įsikūrė daugelis amatininkų ir neturtingų gyventojų sluoksnių atstovų. Tuo metu gyventi kitame Dauguvos krante buvo kur kas erdviau nei suspaustoje tarp akmeninių sienų Rygoje. Šioje vietoje šalia perkėlos per Dauguvą gyvenvietės, sprendžiant iš žemėlapių, prasidėjo trys keliai: į Bulį, Daugavgryvą ir Kuršą. Jau XVIII a. pab. Kuršo kelias buvo minimas kaip Kalnciema g.
Agenskalno rajonas (arba Hageno sodybos apylinkės) išgyveno statybų bumą, tačiau 1812 m., laukiant Napoleono įsiveržimo, daugelis medinių namų priemiestyje buvo sudeginti. Veržlios statybos buvo atnaujintos tik XIX a. 3 dešimtmetyje, todėl greitai apylinkėse šalia perkėlos per Dauguvą iškilo naujas visuomeninio gyvenimo centras. Kalnciema g. pradžioje buvo turgaus aikštė, užeiga, policijos skyrius, vaistinė ir miestiečių pamėgtas vasaros sodas.
Kalnciema g. pradžioje XIX a. pab. buvo Agenskalno parkas. Prieš tai čia buvo privatus sodas, kurį sukūrė miesto gydytojas Konradas von Radeckis.
Kai sodas atiteko Johanui Georgui Ebertui, jis nusipirko prie jo prisiglaudusią nuosavybę, išplėtė sodą ir padarė jį viešų pasilinksminimų vieta. Parke buvo pastatytas didžiulis medinis pastatas, kuriame buvo atidarytas restoranas, taip pat jame įrengta šaudykla ir kėglinė. Po 10 metų (1897 m.) Johanas Georgas Ebertas išnuomojo parką kartu su visais statiniais Vilhelmui Rikhofui ir jo dėka parkas iki Pirmojo pasaulinio karo tapo populiaria ir pamėgta poilsio ir pramogų vieta.
Vasaros teatras iš Kalnciema ir Kaktu g. kampo. XIX a. pab. – XX a. pr. Nuotr. iš zudusilatvija.lv
Parke buvo įsikūręs vasaros teatras. Jame vykdavo pasirodymai, buvo statomos komedijos ir operetės. Visa tai, suprantama, buvo vokiečių kalba. Teatro salėje ir balkone tilpo 600 žiūrovų. Teatro lankytojai galėjo vaikščioti po parką nemokamai, visiems kitiems už įėjimą reikėjo mokėti. Iš pradžių mokestis buvo 10, vėliau – 15 kapeikų. Savo knygoje „Rīga laikmetu griežos 1901–1918“ Andris Caunė pažymi, kad parkas sėkmingai veikė iki Pirmojo pasaulinio karo. Per karą mediniai pastatai labai nukentėjo ir vėliau pramogų parko nebeatstatinėjo.
XIX a. pab. Slokas g. buvo Rygos riba, vėliau Kalnciemo kelias vedė į Švarcmuižos mišką. Dėl ankštumo Rygos centre daugelis pasiturinčių šeimų rinkosi Agenskalne, kaip savo vasaros rezidencijų vietoje. Viena iš šių sodybų buvo Kalnciema g.
Buvusi Hartmano sodyba, taip pat vadinama Kloto dvaru (jos savininko vardu, apylinkės teismo nario Burchardo Kloto, kuris gyveno ten XX a. 3 dešimtmetyje – 4 dešimtmečio pradžioje, o iki 4 dešimtmečio pabaigos savininkė buvo Ida Klot), o dar anksčiau ji vadinta Krono sodyba. Nuo XIX a. 3 dešimtmečio namas priklausė Fengerių šeimai, kurių dukra ištekėjo už Didžiosios Gildijos nario Vilhelmo Hartmano.
Sodybos pastatas su mansarda buvo pastatytas XVIII a. pab. Remonto metu 1960 m. pastatas prarado ankstesnį architektūrinį patrauklumą, tačiau netukus buvo pakartotinai restauruotas. Šalia sodybos iš dalies išliko parkas, kuris tęsėsi abiejose vėliau atsiradusios Kapseļu g. pusėse. Taip pat XIX a. pr. šalia sodybos pastato buvo pastatyta vadinamoji šokių salė su veranda, papuošta kolonomis.
XX a. 3–4 dešimtmetyje sodyboje gyveno Paulas von der Ostenas-Sakenas (v. der Osten-Sacken). Hartmano sodyba yra Kalnciema g. 28, dabar ten esančioje parduotuvėje „Gandrs“ prekiaujama sporto ir aktyvaus poilsio prekėmis. Sodybos kieme įrengta zona aktyviam poilsiui. Senoje sodybos salėje neretai vyksta renginiai turistams, taip pat vakarai.
Iš toli atskiriamas namas Kalnciema g. 40 — akcinės bendrovės „lux“ fabriko pastatai. Nuotr. iš zudusilatvija.lv
Žinoma, Agenskalna ir Kalnciema g. sieja su viskuo, kas gražu, senoviška ir kilnu. Tačiau visada kažkur kiemuose, tamsiose gatvelėse vykdavo įvykiai, apie kuriuos nepriimta rašyti istorinėse knygose. Tačiau mes vis dėlto galime sužinoti nors kai kurias istorijas. Rašytojas satyrikas Andrejus Skailis prisiminimuose apie savo vaikystę rašo:
„Vienas iš piktadarių, piktas ir ūsuotas geležinkelininkas, kuris gyveno nedideliame namuke, esančiame pačioje Kalnciema g. pradžioje, savo darželyje iškrovė mėšlą. Netrukus po to naktį jis atidarė langą ir pradėjo garsiai šaukti: „Štiš, niekšai, štiš!“ Po valandos jis jau pradėjo lieti vandenį, o paskui pradėjo šaudyti. Ten netoliese buvo policijos skyrius, todėl šaudymą labai greitai išgirdo – iš ūsoriaus atėmė ginklą ir surašė protokolą, nes mieste šaudyti buvo draudžiama. Mažai kas susigaudo, kad šaudoma buvo į paprasčiausius sliekus. Berniūkščiai, kurie žvejojo Zundos kanale, ieškojo sliekų, o ten, ūsuoto geležinkelininko sodelyje, buvo išverstas mėšlas. Kaip žinoma, mėšle visada daug puikių sliekų, tačiau jis buvo privačios nuosavybės teritorijoje, todėl berniūkščiams teko prašyti geležinkelininko leidimo truputį pasirausti mėšle. Tačiau jo atsakymas buvo trumpas ir įžūlus: „Negalima! Lauk!“
Andrejs Skailins – „Toreiz blusas lēca augstāk“
elektrai Latvijoje prireikė daugiau lempučių. Iš pradžių šiame pastate veikė Švedijos akcinės bendrovės „Lux“ filialas. Karo metu gamyklinę įrangą evakavo, vėliau gamyklos patalpose buvo atidarytas pirmas Latvijos plokštelių gamybos fabrikas.
Žymus Latvijos knygų leidėjas ir gramofono plokštelių fabriko „Bellacord Electro“ įkūrėjas Helmaras Rydzytis savo prisiminimuose rašo: „Aš jau buvau užsikrėtęs gramofono plokštelėmis. Mano fantazijose iš fabriko kaminų Rygos fone jau virto dūmai. Ką aš galėjau padaryti? Aš nupirkau visą ten buvusį fabriką... Prasidėjo įtemptas darbas. Fabriką demontavo Berlyne ir visą įrangą pervežė į Rygą, kur Kalnciema g. 40 vėl iš naujo surinko. Mano fabrike buvo galima gaminti viską, kas būtina gramofono plokštelėms“. Plokštelės, išleistos Rydzyčio fabrike, skambėdavo ir puotose, ir svečių kambariuose visoje Latvijoje.
Tarybiniais laikais fabrikas „Bellacord Electro“ atiteko valstybei. Taip atsirado Rygos plokštelių fabrikas, vėliau – „Ligo“, o paskui – „Melodija“, kurią daugelis iš mūsų žino. Visiškai nesvarbu, kaip vadinosi fabrikas, tačiau jo ištakų reikia ieškoti Kalnciema g. 40 – fabrike „Bellacord Electro“, be kurio neįmanoma įsivaizduoti Latvijos tarpukario laikotarpio. Nuo savo veiklos pradžios ir iki 5 dešimtmečio fabrike išleista daugiau kaip 1100 pavadinimų plokštelių.
Tačiau fabrike gamino ne tik labai populiarias plokšteles.
„...Dabar mes pradedame gaminti Latvijoje sidabrinius, spindinčius papuošimus. Fabrike „Bellacord Electro“ buvo speciali galvaninė įranga, tačiau ji nebuvo naudojama visa galia, nes naujus įrašus tekdavo daryti ne kiekvieną dieną... Iš užsienio mes atvežėme pigią, gana storą varinę vielą. VEF fabrike ją ištempdavo į labai ploną. Mano fabrike specialia mašina šią vielą „suplodavo“. Galvaninėse voniose ši viela buvo padengiama plonu sidabro sluoksniu. Tai buvo vadinamieji „angelo plaukai“, kurie į rinką patekdavo vokuose. Iš šių „angelo plaukų“ specialia įranga gamino girliandas, žvaigždes, kankorėžius ir kitus sidabrinius papuošimus. Tai buvo sezoninė prekė. Rugpjūtį į fabriką atvažiuodavo darbininkai, kurie iki pat Kalėdų gamindavo šiuos papuošimus. Ir prieššventinėmis dienomis šie eglučių papuošimai atsirasdavo ant parduotuvių prekystalių. Daugiausia jų užsakydavo Armijos ekonominė parduotuvė (šiandien – PC galerija „Centr“).
Helmaras Rudzytis — „Manas dzīves dēkas“
Nuo 2001 m. visas savo jėgas ir gebėjimus išlaikyti užstatymą Kalnciema ir Melnsila g. sankryžoje deda du broliai – Karlis ir Martinas Dambergai. Kalnciema g. kvartalo ansamblį sudaro septyni restauruoti pastatai, kurių viduryje yra kruopščiai suplanuotas sodas su estrada. Tarybiniais laikais daugumoje šių namų buvo komunaliniai butai, kurie, be abejo, stipriai nukentėjo, nes žmonės naudojo gyvenamąjį būstą savaip: „Viskas priklauso visiems, tačiau niekas už nieką neatsako.“ Kvartale geriausiai išliko ir pirmiausia buvo restauruotas šis restorano pastatas. Architektė Lienė Griezytė papasakojo, kad nuostabioje mėlynoje verandoje vienas gyventojas įrengė garažą savo žiguliams. O kitame (rudame) pastate anksčiau buvo žaidimų salė, o langai buvo užkalti lentomis.
Karlio Dambergo žodžiais tariant, kiekvienas pastatas šiame kvartale buvo atstatomas savaip. Prieš pradėdami restauruoti, specialistai atliko didžiulį tiriamąjį istorinės medžiagos darbą.
Dabar Kalnciemo kvartale įsikūrę biurai, kurių savininkai kiekvienas dirba savo sferoje, ir visi septyni pastatai yra visuomeniniai. Kiekvienas iš šių namų taip pat nevienodai išlikęs, pavyzdžiui, kai kuriuose namuose minimaliai išliko istorinis interjeras. Restauruodami senus namus su ypatinga pagarba, specialistai visada visų pirma mąstė apie tai, kaip padaryti šias patalpas šiuolaikines, patogias ir naudojamas.
Martinas Dambergas nuvedė mus į ekskursiją po patį pirmą iš restauruotų pastatų – namą su restoranu. Ankstesni savininkai jį labai saugojo, todėl ir ant pastato fasado, ir interjere išliko daug originalių detalių. Prieš karą ten gyveno daktaras su savo šeima, kuriems dėl laimingo atsitiktinumo tarybiniais laikais pavyko išvengti tremties, pasakoja Dambergas.
Pirmais etapais statybos procesas kartais buvo fragmentiškas – ne visada iš pat pradžių namas atrodė būtent taip, koks jis išliko iki mūsų dienų. Iš šalies neįmanoma įžiūrėti to, kas visiškai aiškiai matyti statybos proceso metu, – kai kurios pastato detalės atsirado skirtingu laiku, nes šeimyninį būstą papildydavo priestatais. Tačiau Martinas laimingas, kad šių pastatų komplekse pavyko išsaugoti slaptą vidinių Pardauguvos kiemų žavesį. Nors daug ką teko demontuoti, vis dėlto daugelis augalų iš seno sodo ir toliau žydi, o rudenį džiugina savo turtais.
Paradoksalu, tačiau galbūt už tą faktą, kad šie pastatai išliko iki mūsų dienų, reikia dėkoti lėtai plėtrai ir inertiškumui tarybiniais laikais.
Viso pokalbio metu kiekvienas ekspertas pašnekovas pažymėjo, kad kvartalo sėkmės paslaptis yra sėkmingai suplanuotas architektūros ir funkcionalumo požiūriu kiemelis, kuris lengvai transformuojamas į platformą įvairiems renginiams pravesti. Ar tai būtų valstiečių turgus arba koncertas, arba kinas po atviru dangumi – viskam čia atsiras vietos.
Viena iš paskutinių naujovių renginių sąraše Kalnciema g. kvartale – festivalis „Street food“, kuriame kiekvienas norintysis gali paragauti patiekalų, pagamintų tiesiai jo akyse. Ruošdami patiekalus, kurie sujungia viso pasaulio skonius ir kulinarines tradicijas, Rygos restoranų virėjai gali patikrinti save ir parodyti savo gebėjimus neįprastoje aplinkoje.
Kalnciemo kvartalo savininkas
Žurnalistė
Vaizdo operatorius, “DELFI TV".
Kalnciemo kvartalo savininkas
Architektė
Kultūros renginių kuratorė
Projektas sukurtas