Projektas sukurtas remiant „Live Riga“
Šiandien pagrindinė miesto gatvė vadinama Brīvības, tačiau kiekviena valdžia bando ją pervadinti „pagal save“ – lentelėse atsirado XX a. diktatorių vardai, iki tol gatvė vadinta imperatoriaus Aleksandro I vardu, tam tikrą laiką net buvo vadinama Revoliucijos gatve, tiesa, neilgai. Kaip svarbiai transporto arterijai, Brīvības g. teko išgyventi ir daugelį įvairių įvykių – pradedant priemiesčių padegimais, įvairiomis procesijomis, įskaitant atsisveikinimą su pirmais kritusiais šauliais Brolių kapinėse ir baigiant eitynėmis Dainų šventės proga, Dailės teatro aktorių persikėlimu į naujas patalpas, paradais, taip pat armijos įvedimu ir pabėgimu. Ilgą laiką čia kursavo tramvajus, o iki to – pats šiuolaikiškiausias to meto transportas – omnibusas. Kiekvienas namukas Brīvības g. turi savo istoriją ir jie glaudžiai įsipina į šį „Rygos maršrutą“.
„Naktį į birželio 11 d. jie pradėjo žiaurų, beprotišką dalyką – padegė Rygos priemiestį. Miesto gyventojams nepranešė apie gubernatoriaus įsaką. Jis buvo išleistas netikėtai ir slaptai. Apie 10 val. vakaro kareiviams išdalijo 2000 „fakelų“ ir išsiuntė padeginėti pažymėtų sklypų. Po signalo (raketos) pradėjo padeginėti“, – Rygos kelionių vadove rašo Andris Kolberis, cituodamas anoniminį tų laikų pasakotoją.
Brīvības g. priklauso Vidžemės priemiesčiui, kurį 1812 m. laukdami Napoleono karių įsiveržimo brutaliai sudegino. Tais laikais išilgai Brīvības g. stovėjo mediniai namukai raudonų čerpių stogais, mielais prieangiais ir prižiūrėtais daržais. Tada ugnis Rygos priemiestyje sunaikino 702 namus, 35 visuomeninius pastatus ir 4 bažnyčias – tris dienas rūko virš miesto didžiuliai pelenai. Iki mūsų dienų iš to laiko išliko tik maždaug 25 mediniai namai, išgyvenę 1812 m. gaisrą.
Tačiau šis tragiškas ir visiškai nereikalingas įvykis turėjo ir teigiamų pasekmių – po to mieste pradėjo gerai ir ryžtingai planuoti naujus rajonus su tiesiomis gatvėmis ir naujais namais.
Pašto atvirukas. Stačiatikių Aleksandro Nevskio cerkvė, [190-].Zudusī Latvija nuotr.
Brīvības g. dinamiška ir triukšminga, tačiau, žengęs vos porą žingsnių, atsiduri už geltonos cerkvės slenksčio, kur visada tvyro tyla, o ore sklando smilkalų kvapas. Stačiatikių Aleksandro Nevskio cerkvė atrodo neįprastai tarp prisiglaudusių jugendo stiliaus namų, taip pat šalia tarybinio stiliaus palikimo statinių, kurie būdingi šiai Brīvības g. daliai. Tačiau ji atsirado čia dar gerokai prieš pasirodant dideliems kaimyniniams namams.
Po didelio gaisro, kurio metu sudegė ir stačiatikių šventykla, anksčiau buvusi netoli karo ligoninės, dabartinių Valdemāra ir Ģertrūdes g. kampe, buvo priimtas sprendimas statyti naują cerkvę. Statybas pradėjo dar 1820 m., o pašventino po penkerių metų. Ją statė, jei galima taip pasakyti, pagal tipinį projektą, kuris buvo būdingas Rusijai, tačiau Rygos sąlygoms jį pritaikė ir truputį paįvairino architektas Kristianas Fridrikas Breitkreicas, rašoma enciklopedijoje „Rygos sakralinės architektūros ir meno paveldas“.
Įdomu, kad ryški, apvali cerkvelė Brīvības ir Lāčplēša g. kampe iš tikrųjų pastatyta iš medžio, o sienos tinkuotos. Verta susipažinti su jos vidaus puošmenomis, kur saugomos vertingos ikonos. 1845 m. ten pastatė altorių, o 1847 m. buvo pašventinta nedidelė vidinė cerkvė, kuri veikia ir šiandien. Cerkvės atidarymui buvo užsakyta ir ypatinga ikona, vaizduojanti dangiškuosius cerkvės statytojų globėjus – šv. pranašą Michėją, šv. archangelą Mykolą ir šv. kankinį Povilą.
Milžiniška varpinė buvo pastatyta XVIII a. 7 dešimtmetyje. Kažkada šalia cerkvės buvo ir gražus sodas, kurį savo atsiminimuose aprašė rašytoja Ana Brigadierė. Jos brolio namas buvo kitoje Lāčplēša g. pusėje (tai dabar primena tarybiniais laikais atidengta atminimo lenta). Ji mėgo gėrėtis iš balkono gražiais želdynais šalia cerkvės. Paminėtina, kad cerkvė veikė ir tarybiniais laikais, tačiau ji gerai išliko, ir jau šiame amžiuje ją kruopščiai atstatė.
Galima rasti įdomių Andrejaus Johansono, kuris mėgo vaikštinėti Rygos gatvelėmis, prisiminimų apie šias apylinkes. „Sekant tarybiniais pavyzdžiais, 1941 m. pavasarį Rygoje buvo atidaryta daug maisto prekių parduotuvių, kurios dirbo ištisą parą ir be pertraukų, kur taip pat pardavinėjo ir alkoholinius gėrimus. Kažkokia iš šių parduotuvių buvo ir Brīvības g., netoli nuo žemos, tarsi suplotos Aleksandro Nevskio cerkvės. Užklydęs vidury nakties į šiltą namą, aš pastebėjau, kad ūsuotas vežikas paliko arklį ir vežimą prieš apšviestą parduotuvę, o po akimirkos grįžo su „niekšeliu“ rankose. Patogiai įsėdęs į savo ratus, jis užvertė galvą ir keliais pamatuotais gurkšniais ištuštino butelį neatitraukdamas jo nuo burnos. Niekuo neužkandęs, jis priglostė delnu ūsus, kirstelėjo arklį ir pasislėpė tamsoje“, – rašė A. Johansonas, emigravęs į Švediją.
Nuotrauka-atvirukas. Pastatas, kur gyveno kompozitorius R. Vagneris. XX a. pr. Zudusī Latvija nuotr. ir VRVM 168026
Brīvības g. reikia paminėti ir kaip žymaus kompozitoriaus Richardo Vagnerio gyvenamąją vietą. Rygoje jis gyveno 1838–1839 m. Iš pradžių jis buvo įsikūręs Rygos senamiestyje, tačiau pirmame aukšte po kompozitoriaus butu buvo užeiga ir rafinuotas muzikantas negalėjo ilgai iškęsti stiprių garsų ir stiprių kvapų, todėl persikraustė į dviejų aukštų medinį namą tuometinių Dzirnavu ir Brīvības g. kampe, už miesto pylimų. Beje, istorikai nustatė, kad šioje teritorijoje – net iki kino teatro „Splеndid Palace“ – buvo senos kapinės, kur laidojo maro aukas.
Įdomiais prisiminimais apie kompozitoriaus gyvenimą šiame Rygos name XIX a. pasidalijo K. F. Glazenapas: „Vyresnieji Peterburgo priemiesčio gyventojai, kurie kasdien praeidavo šalia šio namo, gerai pamena, kad geru oru matė jį, žiūrintį pro langą, su pižaminėmis kelnėmis, su pypke burnoje ir lyg su turkišku fesu. Jo rafinuotoje ir energingoje išvaizdoje atsispindėjo kažkoks blyškumas ir kančia.“
„Jis (Vagneris) gyveno antrame medinio pastato aukšte Brīvības ir Dzirnavu g. kampe, ir pasiliko ten iki 1839 m. vasaros, kai išvažiavo iš Rygos visam laikui. Dabar šį pastatą galima pamatyti tik nuotraukose, jį nugriovė, kai Ryga pradėjo virsti megapoliu, ir šiame sklype pastatė juodą banko pastatą. Tai buvo vienas iš barbariškų aktų, dėl kurių dingo daugelis kultūrinių ir istorinių Rygos paminklų. Šį faktą menkai kompensavo įvairiaspalvis stiklinis langas banko laiptinėje su portretu ir užrašu, kad čia gyveno „žymus kompozitorius Richardas Vagneris ir sukūrė savo pirmą operą „Riencis“, rašo Andrejus Johansonas knygoje „Visi Rygos namai skamba“. Šiandien šį vitražą, tiksliau, jo kopiją, taip pat galima apžiūrėti, o tarybiniais laikais jį privertė pakeisti į paprastą įvairiaspalvį stiklą.
Iki 5 dešimtmečio šiame name veikė kavinė-konditerija „A la Marquise“. Ji priklausė vienai karaimų šeimai. Ten visada vyravo tam tikra rytietiška nuotaika, o tarybiniais metais čia veikė žymi kavinė „Flora“. Rygos istorijos entuziasto Gunaro Armanio žodžiais, šio namo kiemas buvo aptvertas pačiais gražiausiais mieste kaltiniais metaliniais vartais. Juos nuėmė remontuoti, nes į juos įvažiavo ir juos sugadino kažkoks sunkvežimio vairuotojas. Remonto darbai užsitęsė ir vartai ilgai pragulėjo dirbtuvėse.
Permainų metais jų nepavogė tik dėl to, kad per grotas praaugo įspūdingas medis, o vagims, kurie išnešė daugumą kitų metalinių daiktų, atrodo, tingėjosi nupjauti medį, pasakoja G. Armanis. Vartai išliko iki mūsų dienų ir vis dar guli dirbtuvėse Olaine. „Kasmet skambinu ir klausiu, kaip vartai. Meistras man pažadėjo, kad kai šioje vietoje vėl pastatys namą, vartai grįš į savo vietą“, – pasakoja G. Armanis.
„Сьезжа“ – savotiškas architektoniniu požiūriu ir net unikalus Rygai pastatas – medinis rentinys su piliastrais ir akmeniniu interjeru, jame buvo įsikūrusi Peterburgo priemiesčio centrinė policijos valdyba. Dešinėje pusėje matyti turtingas namas su parduotuvėmis, pastatytas 1913–1914 m. Architektas G. von Tyzenhauzenas. Kilus gaisrui namas sudegė Antrojo pasaulinio karo metu, o griuvėsius vėliau nugriovė. 1935 m. Zudusī Latvija nuotr.
Maždaug tuo pačiu metu, kai R. Vagneris gyveno Rygoje, šalia Dailės teatro, kur dabar virš buvusios slėptuvės nuo bombų sėdi basas dailininkas Irbytė, buvo rudas medinis namukas, kurį vadino „съезжа“ (iš rusiško „съехаться“). Jo stogas buvo gerokai išsikišęs iš fasado ir rėmėsi į kolonas. XIX a. šis pastatas buvo statomas policijos reikmėms.
„Jis (Vagneris) gyveno antrame medinio pastato aukšte Brīvības ir Dzirnavu g. kampe, ir pasiliko ten iki 1839 m. vasaros, kai išvažiavo iš Rygos visam laikui. Dabar šį pastatą galima pamatyti tik nuotraukose, jį nugriovė, kai Ryga pradėjo virsti megapoliu, ir šiame sklype pastatė juodą banko pastatą. Tai buvo vienas iš barbariškų aktų, dėl kurių dingo daugelis kultūrinių ir istorinių Rygos paminklų. Šį faktą menkai kompensavo įvairiaspalvis stiklinis langas banko laiptinėje su portretu ir užrašu, kad čia gyveno „žymus kompozitorius Richardas Vagneris ir sukūrė savo pirmą operą „Riencis“, [A. Johansonas knygoje „Visi Rygos namai skamba“]
„Съезжа“ buvo pastatyta šalia Peterburgo vartų, kurie buvo vienas iš pagrindinių įėjimų į miestą sausuma. Anksčiau šiuos vartus vadino „Raunas“ vartais, jie buvo Ģertrūdes ir Brīvības g. kampe ir vedė į Gertrūdos priemiestį. Tačiau netrukus jis išsiplėtė ir vartus taip pat perkėlė. Čia XIX a. pr. suvažiuodavo daug vežimų iš Vidžemės, nes dabartinė Brīvības g. buvo pagrindinis sausumos kelias, vedantis į Rygą iš Rytų.
Latvių laikais šiame name buvo Rygos papildomos vaikų sveikatos priežiūros įstaiga, tačiau spaudoje pasigirdus priekaištų dėl to, kad savivaldybei reikėtų pasirūpinti visa, o ne papildoma vaikų sveikata, pavadinimą greitai pakeitė, rašo A. Johansonas. Tada ją pervadino į Rygos vaikų sveikatos apsaugos punktą, kuris priklausė miesto ligoninei. „Ši įstaiga sename pastate veikė iki 1938 m. Greitai šis istorinis namas neteko rūpestingo savininko, ir pastatas pasirodė visiems nereikalingas“, – rašo istorikas Andris Caunė knygoje „Rygos Vidžemės priemiestis prie 100 metų“.
Virš patalpų, kuriose kažkada buvo slėptuvė nuo bombų, pastatytas paminklas legendiniam dailininkui Irbytei (Voldemarui Irbei). „Delfi“ nuotr.
Vėliau čia buvo įrengta slėptuvė nuo bombų. Į grybus panašių ortakių ant kalvos galima pamatyti ir iki šiol. Šiuo metu ten yra šaudykla. O ant kalvos supiltame nedideliame Alpių kalnelyje įsikūrė rygiečių mėgstamas paminklas dailininkui Voldemarui Irbei. Jį pastatė 1999 m. Skulptoriaus Andrio Varpos darbą pavyko išlieti iš bronzos gavus Ritos Červenki-Virkavos aukų, rašo Ojaras Sparytis knygoje „Rygos paminklai ir dekoratyvinės skulptūros“. Amžininkų liudijimais, antskrydžių ir Rygos bombardavimų metu 1944 m., Irbytė, kaip jį daugelis meiliai vadino, buvo sužeistas ir mirė šalia Cēsu g.
Mūsų dienomis judėjimas Brīvības g. neabejotinai labai aktyvus, todėl sunku įsivaizduoti, kad dar XIX a. pr. čia buvo smėlio kelias, kuriuo važiavo vežimai.
Pirmas omnibusas pradėjo kursuoti Rygoje 1852 m. nuo „Dauguvos turgaus netoli nuo tilto“ iki plento pradžios „Sankt Peterburgo priemiestyje“, tačiau žmonės šiuos maršrutus labai greitai „patikslino“ – nuo Rotušės iki Didžiojo siurblio. Ta populiari vieta, kur ėmė vandenį, buvo Cēsu ir Brīvības g. kampe, dabar ten yra naujoji Šv. Gertrūdos bažnyčia. Tai buvo labai reikšmingas ir gerai žinomas punktas Rygoje. Maždaug po 30 m. omnibusą pakeitė arklinis tramvajus, o 1901 m. – elektrinis tramvajus. Tik tarybiniais laikais Brīvības g. pradėjo kursuoti troleibusas.
Kairėje pusėje pagal laikrodžio rodyklę: 1) vaizdas į Aleksandrovsko g. (dabar – Brīvības g.) šalia Revelio g. (dabar – Talinas g.). Arklinis tramvajus šalia „Didžiojo siurblio“ ir turgaus aikštės, kur vėliau buvo pastatyta nauja Šv. Gertrūdos bažnyčia. 1880 m. Nuotrauka iš Latvijos nacionalinio archyvo Kinofotodokumentų archyvo; 2) Nauja Šv. Gertrūdos bažnyčia baigus statybas. 1911. Priekyje matyti tramvajaus stotelė. Zudusī Latvija nuotr.; 3) Vietą, kurioje kažkada buvo pastatytas Didysis siurblys, dabar primena išgraviruota akmeninė plyta. Ji taip pat reiškia ir Rygos istorinio centro ribą. „Delfi“ nuotr.
Bažnyčia čia, tarsi gatvės viduryje, atsirado XX a. pr. Ją suprojektavo profesorius Vilhelmas von Striksas, o būsimos šventyklos akmuo padėtas 1903 m. Neabejotinai verta pamatyti bažnyčios altorių, kurį puošia Janio Rozentalio 1911 m. nutapytas paveikslas „Kristus laimina vaikus“. Jis laikomas vienu iš dailininko sakralinio meno šedevrų. O vargonai perkelti čia iš senosios Šv. Gertrūdos bažnyčios.
Šalia siurblio įsikūręs Aleksandrovsko turgus (nuo 1876 m.), tačiau pačioje XIX a. pab. jis persikėlė į Brīvības (tuo metu – Aleksandrovsko g.) ir Matisa g. kampą. XX a. pr. pagal Rygos architektūros žinovo, miesto architekto Reinholdo Šmelingo projektą pastatė pirmą Rygoje uždaro tipo prekybinį holą, kuriame planuota pardavinėti mėsą. Antras holas buvo skirtas prekybai kitais produktais. Vidžemės turgus buvo pirmas Rygoje, kur atsirado gerai įrengtų paviljonų. Bendros turgaus statybos išlaidos sudarė 235 000 rublių, rašoma Rygos centrinio turgaus interneto svetainėje.
Vidžemės turgaus paviljonas, 1964 m. Pastatytas XIX a. pab., oficialiai atidarytas 1902 m, kai pagal R. Šmelingo projektą buvo pastatyti du nauji prekybiniai paviljonai. Zudusī Latvija nuotr.
Priešais vietą, kur anksčiau buvo Sotniko kioskas (NUORODA į tekstą apie kioskus), o paskui pastatė paminklą Leninui, nugriovė visą kvartalą medinių namų, įskaitant mėgstamą Pieno restoraną (NUORODA į tekstą apie KAVINES), kurį perkėlė arčiau kanalo, ir pastatė viešbutį „Latvija“. Viešbučio statyba visiškai patvirtino stereotipus apie tarybinio laikotarpio statybą, pavyzdžiui, lifto šachta iš pradžių buvo padaryta labai siaura, todėl ją teko vėl perstatyti, tad buvo vėluojama atidaryti viešbutį. Vis dėlto 1979 m. viešbutį atidarė.
„Šį viešbutį numatė kaip vietą, kur neišvengiamai kirtosi kapitalizmo klaidos ir tarybinės dorybės, todėl didžiojoje restorano salėje pirmą kartą pokarinėje Rygoje leido pasilinksminimo programą dalyvaujant šokėjams“, – Rygos kelionių vadove rašo Andris Kolbergas. Šiame pastate buvo ir valiutos keitimo punktas, kurį, suprantama, sekė čekistai. Jų stebėjimo punktas buvo pastate, Konstantyno Pėkšėno suprojektuotame romantizmo dvasia, kampe priešais Dzirnavu g. Ten taip pat buvo stebėjimo kamera, kuria pastebėdavo spekuliantus valiuta, tačiau jai trukdė seni mediniai namukai priešingoje gatvės pusėje. Tarp kitko, viename iš jų kažkada gyveno žymus visame pasaulyje tango karalius – Oskaras Strokas. Žinoma, šiuos namukus nugriovė, kad sekėjams būtų geras vaizdas, tačiau dabar ši vieta ten iki šiol tuščia.
Lenina g. (dabar – Brīvības g.) ir Dzirnavu g. sankirta, 1960 m. Dešinėje pusėje priekyje dar matyti mediniai namukai, kurie vėliau bus nugriauti, kad čekistai galėtų stebėti valiutos keitimo punktą viešbutyje „Latvija“. K. Melbardžio nuotr. VRVM 131812
2001 m. viešbutis buvo rekonstruotas ir pavirto į „Reval Hotel Latvija“, o dabar 27 aukštų pastate įsikūręs „Radisson Blu Latvija Conference & Spa Hotel“. Eidami šalia viešbučio, atkreipkite dėmesį į iš senojo viešbučio išlikusį kinetinį objektą „Sakta“, kurio autorius buvo dailininkas Arturas Rinkis.
Štai dar vienas įdomus faktas – kitoje viešbučio pusėje, Brīvības ir Dzirnavu g. kampe, 4 dešimtmetyje buvo pastatytas pirmas Rygoje šviesoforas, pakabintas virš gatvės. Anksčiau mes jau rašėme, kad pats pirmas šviesoforas ant stovo atsirado Katedros aikštėje.
Gražus pastatas Brīvības ir Stabu g. kampe, pastatytas 1912 m. pagal architekto Aleksandro Vanago projektą, buvo planuotas kaip „pelningas namas su parduotuvėmis“. Jo suprojektuotų namų galima rasti visoje Rygoje, taip pat ir Brīvības g. Pats architektas taip pat gyveno šiame name Stabu ir Brīvības g. kampe, tačiau jo likimas buvo tragiškas – vanagą, apkaltinę kontrrevoliucine veikla, nužudė 1919 m., tuo trumpu laikotarpiu, kai į valdžią atėjo Peterio Stučkos vyriausybė.
Latvijos Respublikos laikais čia buvo Vidaus reikalų ministerija. Čia taip pat buvo ir Pasienio tarnybos brigados štabas su generolo Liudviko Bolšteino kabinetu. Nebegalėdamas žiūrėti į tai, kaip okupacinė valdžia griauna valstybę, kurią jis pats kūrė, šiame kabinete jis nusišovė. Dabar ten galima apžiūrėti ekspoziciją apie tą laikotarpį.
Baisi istorija prasidėjo 1940 m. Vienu iš pagrindų tarybų valdžiai tapo ypač represyvi struktūra, kurią žmonės vadino „ČėKa“ (Visos Rusijos ekstremalių situacijų komisija) – taip vėliau, nepaisant pasikeitusio struktūros pavadinimo, vadino pagrindinę represinę valstybės įstaigą. Į „Kampinį namą“, kuris taip buvo vadinamas pagal jo buvimo vietą, Valstybės saugumo komitetas (KGB) įsikėlė 1940 m. Čia, taip pat Amatu g. 4 rūsiuose, kvotė, moraliai gniuždė ir žudė nesuskaičiuojamą daugybę žmonių. Čekistų brutalumą rodo tas faktas, kad rūsiuose esančiose patalpose buvo tokios grindys ir sienos, kad nuo jų būtų lengviau nuplauti kraują.
Keistas kontrastas: Kampinio namo interjere išliko daug gražių elementų, kurie primena apie tuos laikus, kai pastatas dar nekėlė baimės ir nebuvo tapęs beviltiškumo simboliu. DELFI nuotr.
Šiandien ten įsikūręs Okupacijos muziejaus filialas – „Kampinis namas“, kuris pasakoja apie 50 metų trukusią baisią istoriją. Kartu su gidu galima apžiūrėti vidinio kalėjimo kameras, koridorius, rūsius ir kiemą. Čia taip pat galima ir virtualiai pakeliauti po namą.
Ant namo sienos iš Stabu g. pusės 2003 m. pastatė simbolinį atminimo ženklą „Juodą slenkstį“, sukurtą Glebo Pantelejevo. Jis pagamintas iš nerūdijančio plieno ir juodo granito ir yra netoli nuo transporto vartų, per kuriuos įprastai išveždavo represijos aukas, rašo O. Sparytis. Ant paminklo yra užrašas latvių ir anglų kalbomis: „Tarybinės okupacijos laikotarpiu Valstybės saugumo įstaiga (KGB) čia laikė, kankino, žudė ir moraliai naikino savo aukas. Kampinis namas. 1940–1941. 1944–1991.“ Užrašas lazeriais išgraviruotas ant lyg pusiau atvirų durų taip, kad raidės persišviečia. Lėšas atminimo objektui surinko su užsienio latvių pagalba ir per aukojimo telefonu akcijas.
Pastatas Brīvības g. 49/53, kurį daugelis žino kaip „Rīgas modes“, buvo pastatytas 8 dešimtmečio viduryje pagal Viktoro Rimšino projektą. Tam reikėjo nugriauti vertingus istorinius statinius, tarp kurių buvo ir namukas su žinomu viešbučiu „Frankfurt am Mein“, o jame pirmame aukšte buvo įsikūręs rygiečių pamėgtas restoranas „Alhambra“. Jame savo karjeros pradžioje pasirodė ir visame pasaulyje žymi dainininkė Zarah Leander.
8 dešimtmetyje naujame pastate „įsikūrė“ žymus siuvimo ir trikotažo gamybos susivienijimas „Rīgas modes“. Amžininkai pasakoja, kad madų pasirodymai dalyvaujant to meto žymioms estrados žvaigždėms būdavę toks populiarus renginys, kad legaliai įsigyti bilietus į juos praktiškai nebuvo įmanoma. Dabar rekonstruotame pastate veikia įvairūs biurai, Rygos savivaldybės Klientų aptarnavimo centras, taip pat Rygos centrinė biblioteka.
Namas „Rīgas modes“, 1980. Pastatas buvo pastatytas XX a. 8 dešimtmečio viduryje. Tam teko nugriauti daug istoriškai svarbių namų. Zudusī Latvija nuotr.
Kaip jau buvo minėta, iki Dailės teatro statybos ir legendinio persikėlimo iš Lāčplēša g. į patalpas Brīvības g., kvartale tarp Bruninieku ir Šarlotes g. buvo mediniai namukai. Legendinis režisierius Eduardas Smilga visą gyvenimą svajojo apie šiuolaikinį teatrą, o namą, kuriame daugelis jo idėjų buvo įgyvendintos, pastatė tik po jo mirties. Ant jo fasado matyti meno liepsna, įamžinta akmenyje. Projekto autorė buvo viena iš žymiausių savo laiko architekčių – Marta Stania, taip pat Imantas Jakobsonas ir Haraldas Kanderas.
Įdomu, kad iš pradžių pastatą planuota statyti Krišjāņa Barona g., kur anksčiau buvo Rygos sporto rūmai, tačiau vėliau teatrą nuspręsta statyti Brīvības g. 1976 m. įvyko iškilmingas teatro persikėlimas į naujas patalpas: visi aktoriai, lydimi žiūrovų, pėsčiomis keliavo į naują Dailės teatrą. 2006 m. prie namo pristatė priestatą rūbinei, dekoracijoms ir biurams, rašoma enciklopedijoje „Rygos gatvės“.
Dar vienas rygiečių labai mėgstamas teatras buvo kiek toliau. Kalbama apie Operetės teatrą arba apie operetę, šalia kurio (kurios) tarybiniais laikais stovėjo daugiau autobusų nei prie „didžiųjų“ teatrų. 1952 m. jį atidarė Johano Štrauso operete „Šikšnosparnis“. Anksčiau ten buvo teatro „Kazino“ patalpos, o dar anksčiau – teatras „Aquarium“, kurį taip pat vadino „Alcatrаz“. Operetė gyvavo 1963–1992 m. Paskui patalpas užėmė ir naktinis klubas, ir lošimo namai, o 2002 m. čia sudegė žymus tuo metu klubas „La Rocca“. Greitai, tiesa, patalpas atstatė, ir dabar ten vėl veikia naktinis klubas.
Nuostabus pasakotojas, gerai išmanantis Rygos namų ir gatvių istoriją. Anksčiau – Paminklų apsaugos agentūros inspektorius.
Žurnalistas, ''Tūrisma Gids'' redaktorius.
Vaizdo operatorius, DELFI TV.
Projektas sukurtas