Rygos tvirtovė-citadelė, kur buvo laikomi kariškiai, buvo uždaras pasaulis, į kurį negalėjo pakliūti paprastas žmogus. Šiuos įtvirtinimus nugriovė tik XIX a. pab., beveik 20 metų vėliau negu miesto pylimą. Todėl nuo XIX a. pab. čia buvo gana tuščia teritorija, o buvusios citadelės vietoje pastatė bausmių namą, kuris vėliau tapo miesto kalėjimu ir kuriame anksčiau buvo ir Rainis. Prie kanalo pradėjo sodinti žalius sodinukus, sukūrė Šaulių sodą, kuriame pasodino lapuočių. Reikia priminti, kad iš pradžių kanalą ketino pritaikyti ir transporto eismui, todėl jį pagilino, o Jokūbo aikštėje ketino iškasti dirbtinį baseiną ir jame įrengti uostą.

Maždaug ten, kur dabar yra teatras, sukūrė statybinių medžiagų aikštę, tačiau grandiozinės idėjos taip ir neįgyvendino, rašoma Vitos Bangos straipsnyje, paskelbtame knygoje „Latvijos nacionalinis teatras“ („Latvijas Nacionālais teātris“). Taip kanalo krantinę atidavė apsodinti, o jos aplinka – vokiečių landšafto architekto Georgo Kufalto nuopelnas. Jam vadovaujant pasodino pačią ilgiausią Rygoje ąžuolų alėją, kuri štai jau daugiau kaip 100 metų veda šalia Nacionalinio teatro ir kur artimiausiu metu planuojama sukurti Šimtmečio alėją, sukėlusią karštas bendruomenės diskusijas.

Čia 1896 m. vadinamojoje Paukščių pievoje įvyko ir latvių etnografinė paroda. Po jos liko platus smėlėtas laukas, kuriame ir buvo nuspręsta pastatyti Antrąjį miesto, arba Rusų, teatrą.

Pirmasis miesto, arba Vokiečių, teatras, prieš 40 metų iki to buvo pastatytas ir perstatytas – šiandien jis žinomas kaip Latvijos nacionalinė opera.

To meto miesto vadovybei kilo idėja pagal kitų Europos miestų pavyzdį sukurti Rygoje Teatro bulvarą. Trečiąjį, arba Latvių, teatrą ketino pastatyti maždaug ten, kur dabar yra „Kino Citadele“ ir „Stockmann“. Tačiau Pirmasis pasaulinis karas sugriovė šiuos planus.

1897 m. projektų konkurse laimėjo latvių kilmės architekto Augusto Reinbergo idėja, kurią, tiesa, truputį pakeitė, nes pradiniuose eskizuose matyti, kad ant ištaigingo pastato buvo numatyta padaryti bokštus, savo knygoje „Latvijos nacionalinis teatras“ rašo meno istorikė Vita Banga. Statybos darbai pradėti 1889 m., juos atliko vienas iš pačių sumaniausių to meto latvių statybos verslininkų – Krišjanis Kergalvis ir jo komanda. Jų meistriškumas atsiskleidė ant pastato paradinio fasado, kur dekorui ir puošimui buvo naudojamos geriausios plytos ir kur matyti sudėtingesnis klojinys, kuriam reikėjo idealių profesionalių įgūdžių.

Tačiau vos pradėjus darbus paaiškėjo, kad pats didžiausias galvos skausmas statybininkams yra smėlis. Tiesa, greitai buvo rastas sprendimas – į pastato pamatus įkasė pusantro tūkstančio ąžuolinių polių. „Todėl mūsų teatras taip, kaip Venecija arba rūmai Amsterdame, pastatytas ant polių. Teatrą pastatė per dvejus metus tokį, koks jis stovi ir dabar, – su visais papuošimais ir titanais. 1901 m. teatras buvo baigtas, tai rodo ir skaičius virš scenos portalo, – pasakoja teatro literatūros konsultantė Rūta Melnacė. – Jį atidarė praėjus metams po statybos pabaigos, nes pagal normatyvus pastatas turėjo pastovėti, kad išaiškėtų galimos statybos klaidos. Jį atidarė 1901 m. rugsėjo 14 d. pastatymu „Snieguolė“ (А. Ostrovskis). Teatrą tuo metu nuomojo žinomas verslininkas Konstantinas Nezlobinas (tikrasis vardas – Konstantinas Alabjevas). Latvių teatras tada neturėjo daug pinigų, kad nuomotųsi šį teatrą. Mes vis dar esame Rygos Dūmos nuomininkai.“ Teatre tada vaidino labai gera rusų trupė, kuri dirbo ten iki Pirmojo pasaulinio karo.

Prabangus ir šiuolaikinis

Kol statė pastatą, teritorija buvo aptverta tvora – ne tik dėl saugumo, bet ir dėl to, kad paslėptų jį nuo smalsių akių. A. Reinbergas sugalvojo pastatyti vieną iš pačių grandioziškiausių Rygos pastatų, kuris tapo vienu iš miesto stebuklų. Apdailą atliko ir dekoravo žymūs meistrai, ypač reikia paminėti „Otto un Wassil“, taip pat Augusto Folco darbus. Ypač meistriškai buvo sukurti susimąstę atlantai, laikantys pagrindinį teatro įėjimą, o pakėlus akis į viršų ant drenažo vamzdžio galima pamatyti vieną iš retų Rygos drakonų. Ant eklektiško fasado matoma ir jugendo stiliui būdingų grakščių linijų, taip pat klasicizmui būdingų motyvų, pavyzdžiui, masyvių vazų balkonuose. Vienas iš būdingiausių šio pastato bruožų yra ir didelis Rygos herbas, kurį karūnuoja teatro kaukė ir lyra, tačiau retai kas pakelia akis į ovalius fasadus, kuriuose matyti dideli meno genijų – Gėtės, Puškino, Šilerio, Šekspyro, Gogolio ir Moljero – portretai. Geriausiai jie matomi tuo metu, kai ant medžių dar nėra lapų.

Buvo išspręsta ir transporto problema – tarp teatro ir Kufalto sukurtos ąžuolų alėjos nutiesė gatvelę. Žiūrovų patogumui 1905 m. plečiant Basteja bulvarą (dabar – Z. A. Meirovica bulvaras) iki Rygos rusų teatro nutiesė elektrinio tramvajaus liniją.

Vestibiulyje buvo ir dvi patalpos su kasomis, viena iš kurių buvo skirta ir susisiekti, nes ten buvo telefono aparatas, taip pat budėjo policininkas. Vestibiulis buvo baltos ir pilkos spalvų su auksiniais papuošimais.

„Yra toks posakis: „Teatras prasideda nuo rūbinės.“ Tiesiogine ir perkeltine prasmėmis. Šiuo kartu kalbėsime apie pačią tiesiausią reikšmę – rūbinės pakabas balkonuose. Jos stovi ten jau nuo teatro atidarymo 1902 m.“, – pasakoja R. Melnacė. „Tais laikais buvo labai įdomiai numeruojama. Žmogus ateidavo į teatrą, užlipdavo į pirmą balkoną, pažiūrėdavo į bilietą, kuriame nurodyta jo vieta, ir palikdavo paltą ant pakabos su atitinkamu numeriu. Čia niekada nebuvo rūbininkų arba rūbinės numerėlių. Į teatro pasirodymus eidavo solidi publika ir niekam nereikėjo kažko atimti iš kito.

1975 m. mūsų teatre keliaudamas iš Leningrado ir Maskvos viešėjo teatras „American Conservatory Theater“ iš San Francisko su dekoracijomis dviem pasirodymams. Kai jie pamatė šias pakabas, tai iš karto užsidegė idėja jas nusipirkti. Kadangi jų furgonuose buvo labai daug dekoracijų, jie būtų galėję ramiai jas ten sutalpinti. Nė vienas šuo nebūtų sulojęs, o teatras būtų uždirbęs dolerių. Tačiau, kaip matome, jos vis dar stovi čia. Apačioje salėje yra aukštas stalas ir rūbininkai, kurie duoda numerėlius – ten eilės ir stumdymasis, o čia iki šiol kiekvienas užeina ir pasiima savo daiktus. Antrame balkone taip pat yra tokios pačios pakabos.“ Reikia paminėti, kad 2002 m. restauruojant teatrą istorinė numeravimo tvarka buvo prarasta.

Aukso tiek pat daug, kiek ledų

Nacionalinis teatras su fojė ir senų meistrų pagamintais laiptais, vedančiais į prabangią, panašią į rūmų Baltąją salę, yra vienas iš pačių ištaigingiausių pastatų Rygoje. Grakščios linijos, papuošimai, „netikri“ langai, laurų lapai, laikrodžiai ir kiti už vienas kitą gražesni elementai sukuria prabangos įspūdį. Teatras buvo žaliai pilkas su baltu, o išskirtos vietos – auksinės. Abiejose salėse galima perskaityti pagyras menui lotynų kalba: „Ars liberat“ („Menas yra laisvė“) ir „Ars unitat“ („Menas jungia“). Atliekant auksavimo darbus, kaip pasakoja R. Melnacė, Baltojoje salėje buvo panaudota tiek aukso, kiek tilptų ledų porcijoje, o Didžiojoje salėje paauksavimo darbams iš viso reikėjo apie 400 gramų aukso.

Iš pradžių sceną apšvietė 289 baltos, taip pat 180 raudonų ir žalių lempučių. Taip pat buvo ir dvi „kampinės“ lempos efektams kurti.

Didžiojoje salėje esančioje arkoje dar ir šiandien galima matyti liūtą, kuris saugo Rygos vartus – tai nuoroda į ant pastato fasado pakabintą herbą ir faktą, kad tai miesto teatras. Įdomu, kad iš pradžių teatre, kurio specializacija buvo dramos kūriniai, nedidelės operetės ir operos, iš viso buvo aštuoni dažnai naudojami dekoracijų komplektai, kurie vaizdavo mišką žiemą ir vasarą, salę baroko stiliumi, vaizdą į kalnus, gatvės peizažą, kalėjimą, taip pat turtuolio ir vargšo kambarius ir įprastą kambarį.

Paaiškėjus, kad aktoriams ir žiūrovams trūksta vietos, prieš Pirmąjį pasaulinį karą buvo pastatytas priestatas, kuriame saugotos ir gamintos dekoracijos. Dar ir dabar vaikštant po užkulisius visur galima matyti seno pastato bruožų, sienų fragmentų ir kitų „atgarsių“.

Latviškos sūpuoklės

Tai viena iš nedaugelio Rygos vietų, kur nereikia daug burti, norint įsivaizduoti to XX a. pr. gyvenimo su turtinga ir inteligentiška publika paveikslą, damas, kurios pakildavo čia prilaikydamos sijonus, elegantiškus ponus su cilindrais, kalbančius apie svarbius sandorius, taip, ir apie lemtingą lapkričio 18-ąją, kai būtent čia buvo paskelbta valstybės nepriklausomybė. Teisybės dėlei reikia pasakyti, kad paskutinis paveikslas greičiausiai tik įvaizdis, nes per Latvijos gimtadienį čia buvo sąmyšis.

Kaip papasakojo R. Melnacė, Pirmojo pasaulinio karo metu darbas čia nesustojo, teatras turėjo daug nuomininkų, įskaitant operos trupę. „Žinote, teatras yra teatras, kai aktoriai repetuoja, net jeigu įvyks žemės drebėjimas, niekas nesustos. Buvo patvirtinta Latvijos Tautos Taryba, kuri lapkričio 17 d. nusprendė, kad atėjo ta akimirka, kai būtina paskelbti nepriklausomybę. Reikėjo vietos, kur būtų galima tai padaryti. Ir buvo tokie variantai – arba Rygos pilis, arba Antrasis miesto teatras. Pilyje buvo mažiau patalpų, todėl kad nebūtų „patys pučiame, patys degame“ ir nepriklausomybės nepaskelbtume tarpusavyje, nuspręsta pasirinkti šį teatrą. Tačiau lapkričio 18-ąją iki pirmos valandos dienos čia vyko vienos trupės repeticija. Ir jie iš tikrųjų visą šį laiką repetavo. Tik vėliau buvo galima sumontuoti sceną, nuo kurios ketvirtą valandą ruoštasi skelbti nepriklausomybę. Naujienos sklido labai greitai, ir pusę ketvirtos jau pradėjo leisti žmones – geriausią visuomenės dalį, studentus ir kt. Tačiau yra liudijimų, kad net tuo metu, kai žmonės jau ėjo į salę, scenoje nešiojo laurų medžius, o kažkas bandė pritvirtinti Latvijos vėliavos spalvų užuolaidas. Žymioje Rydzenieko nuotraukoje (fotografas Vilis Rydzeniekas) matyti, kad kairėje pusėje užuolaidos truputį nuleistos. Tačiau lygiai ketvirtą susirinko latvių politikai ir nuo šios scenos paskelbė Latvijos nepriklausomybę“, – pasakoja R. Melnacė.

Šį svarbiausią įvykį liudija dvi lentelės ant fasado. Viena yra Kronvalda bulvaro ir K. Valdemāra g. kampe, kur keturiomis kalbomis parašyta, kad čia buvo paskelbta Latvija, o antrą originaliai atidengė šalia teatro durų dalyvaujant Karliui Ulmaniui, tačiau tarybiniais laikais ją, žinoma, nukabino. Kiek sumažinta kopija su tiksliu tekstu dabar puošia namo sienas iš kanalo pusės.

Į latvių teatrus įsilaužė komunistai

Paskelbus Latvijos nepriklausomybę, įvykiai pradėjo rutuliotis labai greitai. Vokiečių karius pakeitė komunistinė Pėterio Stučkos vyriausybė ir būtent tada Antrąjį miesto teatrą perdavė latvių trupei – buvo sukurtas Pirmasis darbo teatras. Tuo metu teatrui vadovavo latvių rašytojas Andrėjis Upytis, kuris pasirašė dekretą dėl teatro perdavimo latvių aktoriams. Daugelis Rygos aktorių iki to laiko grįžo į Rygą. Įdomu, kad nuo tų laikų išliko šio teatro atidarymo nuotrauka, tiesa, tai vyko kitoje vietoje. Vasario 23-iąją Darbo teatrą atidarė dabartinėje operečių scenoje, nes ten yra trys balkonai, kuriuose gali tilpti daugiau žmonių. Paskui visi darbai vėl persikėlė čia. Vėliau atėjo ypač sunki ir chaotiška vasara ir ruduo, kai Ryga išgyveno ir raudonąjį terorą, ir išsilaisvinimo kovas, ir nugalėjo Bermonto-Avalovo karius. Lapkričio 30 d. buvo atidengta Latvijos nacionalinio teatro uždanga.

„Prie pavadinimo „lopšio“ buvo vienas iš nuostabių latvių rašytojų – Janis Akurateris, kuris nužiūrėjo nacionalinio teatro idėją Osle, Norvegijoje“, – pasakoja R. Melnacė.

Daugelis teatralų gerai žino aktorių portretų galeriją. Ši tradicija prasidėjo XX a. 3 dešimtmetyje nuo bareljefo, skirto Rudolfui Blaumaniui už pjesę „Sūnus paklydėlis“ („Pazudušais dēl“), – premjeroje Krustinio vaidmenį atliko Pėteris Uozuolinis, kuris jau tada buvo sėkmingas verslininkas, padovanojęs šį darbą teatrui. Jį įmūrijo šalia įėjimo į Didžiąją salę.

„Po karo visi buvo neturtingi, teatras taip pat, tačiau kai 4 dešimtmetyje jau atsirado šiek tiek kapitalo, Blaumanio bareljefo simetrijai išlaikyti užsakė antrą – žymios aktorės Bertos Rūmniecės portretą. Jos portretą gamino skulptorius Teodoras Zalkalnis. Ji buvo labai įdomi asmenybė – atėjo į teatrą būdama jauna mergina, tačiau niekada nevaidino jaunų merginų. Ji visą laiką vaidino tetas, seneles, todėl ją priimta vadinti taip pat ir latviško teatro mamyte“, – pasakoja R. Melnacė. Vėliau tokius bareljefus darė žymių aktorių jubiliejams. Pats naujausias iš jų – legendinio aktoriaus ir režisieriaus Alfrėdo Jaunušano portretas.

Pats populiariausias pasirodymas

Kai į Rygą įžygiavo sovietų kariai, teatre nukabino seną iškabą. „Pavadino Latvijos TSR dramos teatru. Kai po metų atėjo vokiečiai, jie šią iškabą nuplėšė ir iškabino naują: „Rygos dramos teatras“.

Rusai vėl grįžo 1944 m. ir paliko savo. Su šiuo pavadinimu, tik palaipsniui pridėdami garbės vardus, išgyveno iki 1988 m. lapkričio 17 d. Atėjus Atgimimui visi atsisakė tarybinių pavadinimų ir mums grąžino ankstesnį Latvijos nacionalinio teatro pavadinimą. Paskui surinko visus kūrybinius susivienijimus ir nusprendė 1988 m. lapkričio 18 d. šioje scenoje paminėti Latvijos nepriklausomybės 70-metį. Tai buvo pasakiškas koncertas! Kvietimus stengėsi parašyti visų tautybių, gyvenančių Latvijoje, kalbomis“, – prisimena R. Melnacė, ir priduria, kad problemų nekėlė žydų kalba, bet sunkiausia buvo rasti tą, kuris galėtų parašyti kvietimą romų kalba: „Klestėk, mano respublika!“ Taip vadinosi tas koncertas.“ Tada dar nebuvo arbatinių žvakių, tačiau žmonės atsinešdavo žvakes stiklainiuose, sukurdami šviesos kelią šalia mūsų teatro! Ir visas teatras buvo papuoštas mūsų puikių dailininkų, kurie nuo 1944 m. buvo tremtyje, paveikslais.“

Tačiau atrodo, kad kiekvienam Latvijos gyventojui šis teatras susijęs su beržų kvapu ir Blaumanio „Siuvėjų dienomis Silmačiuose“. Buvo gana drąsu, kad būtent LTSR dramos teatro vyriausiasis režisierius Alfrėdas Amtmanis-Briedytis 1955 m. sausio 14 d. pastatė šį spektaklio variantą, kuris vėliau dešimtmečius traukė pilnas sales žiūrovų ir kasmet prieš Jonines baigdavo eilinį teatro sezoną. Dabar kurį laiką pastatymus režisuoja Indras Ruoga.

Raudų siena

Teatrai turi vieną slaptą ir žiūrovo akiai nematomą dalį. Ji yra lyg kita karalystė ir prasideda iš karto už uždangos. Nacionaliniame teatre tokia taip pat yra ir ji saugo nemažai istorijų. Pavyzdžiui, šalia scenos yra fojė, kurioje gali pailsėti ir aktorės, ir aktoriai. Ten pat galima įsikūnyti ir persirengti, nes vykstant pasirodymui neįmanoma greitai pribėgti iki antrame aukšte esančio grimo kambario. Čia pat šalia aktorių fojė yra ir vadinamoji raudų siena, arba lenta, kur pritvirtinti vaidmenų sąrašai, bet kas gali matyti, kas vaidins naujuose pastatymuose, o kam vaidmens taip ir neteko.

„Su pagrindinių vaidmenų atlikėjais režisierius bendrauja iš anksto, todėl tam tikra laisvė vis dėlto yra. Tarybiniais laikais, jeigu čia buvo patvirtintas sąrašas, tai reikėjo vaidinti, atsisakyti nebuvo galima. Dabar aktoriai gali šiek tiek rinktis. Pavasarį visi einame čia su viltimis, net jei ir žinome, kad vaidmenų nebus, tačiau su viltimi, kad galbūt kažkas pasikeis. Ir, žinodamas, kad bus vaidmuo, tiksliai nežinai, koks“, – pasakoja R. Melnacė.

Šalia aktorių įėjimo yra lenta, kurioje dešimtmečiais buvo nurodomi darbuotojų vardai, ir bet kas, atėjęs į darbą, pasižymėdavo, kad kiti tai matytų.

Ypatingas pasaulis yra ir aktorių grimo kambariai. Juose išgyvenamas ir džiaugsmas, ir ašaros. Nacionaliniame teatre egzistuoja neoficialus teatro krikštatėvių paprotys. Todėl norisi paminėti 9 grimo kambarį, kur pasirodymams ruošėsi tokie meistrai kaip Karlis Sebris, Alfrėdas Jaunušanis, Janis Kubilis, Gunaras Cilinskis ir kt. Kad jaunoji karta žinotų savo pirmtakus, šalia grimo kambario sienos galima pamatyti tokį „šeimos medį“, nurodantį visus čia buvusius. Iš karto šalia įėjimo matyti ir kėdė, primenanti sostą. Ją 90-ojo jubiliejaus proga padovanojo nepamirštamam Karliui Sebriui, kuris perdavė ją kaip palikimą savo teatro krikštasūniui Marciui Manakovui.

Nauji laikai, nauji papročiai

Praėjus 100 metų po statybų – 2002 m. – teatro trupė paliko namus Kronvalda bulvare, vietoj jų ten atvyko darbininkai, kurie dvejus metus remontavo, renovavo ir perstatinėjo pastatą, taip pat statė trijų aukštų priestatą, kuriame vėliau įsikūrė Naujoji ir Aktorių salės. Tuo metu teatro trupė neturėjo savo „namų“, todėl pasirodymus rengė ir VEF Kultūros rūmuose, ir Dailės teatro Mažojoje salėje, ir „Alfredo namuose“ Asītes g. 2004 m. teatrą suremontavo ir įrengė iš naujo, o prieš Jonines ir atidarė su Maros Zalytės „Poema apie sceną“ („Skroderdienu noskaņās“).

Kaip portalui „Delfi“ papasakojo Rygos Dūmos atstovai, kovo 19 d. Rygos Dūmos Miesto turto komiteto posėdyje buvo patvirtintas valstybei priklausančios nuosavybės Kronvalda g. 2В bulvare arba teniso korto už Latvijos nacionalinio teatro perėmimo Rygos miesto savivaldybės nuosavybėn sutarties projektas su perspektyva išplėsti Latvijos nacionalinio teatro patalpas. Šioje vietoje taip pat planuojama pastatyti šiuolaikinį priestatą.