Pirma Rygos pilis buvo maždaug ten, kur dabar yra Konvento kiemas. Ją sugriovė XII–XIII a. eilinio konflikto tarp rygiečių ir ordino metu, tačiau šioje kovoje vis dėlto laimėjo ordino riteriai, todėl miestiečiams teko statyti jiems naują pilį. 1330 m. birželio 15 d. ordino magistras Mečenoscevas Eberhardas von Monheimas padėjo akmenį į dabartinės pilies Dauguvos pakrantėje pamatus. Su pertraukėlėmis pilis buvo magistrų rezidencija iki XV a. pab., tačiau amžina kova tarp arkivyskupo, ordino ir miestiečių tęsėsi. 1484 m. magistrui ir pilies gynėjams po ilgos apsupties ir bado teko pasiduoti, ir jų priešininkai, valdomi neapykantos, išvogė ir sunaikino jo pilį. Po šių audringų įvykių iš pilies liko tik Šventosios Dvasios bokštas ir nedidelė išlikusi pastato dalis šalia jo. Paskui Livonijos ordino magistras Valteris von Pletenbergas, puikus politikas, galiausiai susitarė su miestiečiais ir vyskupu dėl taikos sutarties ir net padarė taip, kad miestas atstatytų jo pilį.

Manoma, kad Marijos (Ordino gynėjos) ir paties magistro Pletenbergo figūros yra virš šiaurinių vartų, kurie buvo užmūryti XX a. 5 dešimtmetyje. Horeljefai ten buvo pastatyti 1515 m. pilies statybų baigimo proga pagal Valterio von Pletenbergo planą. Dievo Motinos statulą pagamino Vokietijoje ir paskui atvežė į Rygą, o paties magistro horeljefą galėjo iškalti koks nors vietinis meistras.

bokštai

Pilies branduolys, pastatytas Pletenbergo laikais, nors ir ne kartą buvo perstatomas, gerai išliko ir iki mūsų dienų. Tais laikais Rygos pilis buvo keturkampė tvirtovė su bokštu kiekviename kampe. Pagrindiniai bokštai – Švininis ir Šventosios Dvasios buvo įstrižai vienas kitam, pastarajame buvo magistro butas ir brangenybių saugykla. Mažą bokštelį pavadino „Piperio“ bokštu, jame, ko gero, buvo sargas trimitininkas, o įstrižai buvo perstatant 1938 m. panaikinta varpinė. Už šiaurinių pilies sienų esančios nedidelės priekinės pilies dalies kontūrus dar šiandien galima pamatyti pirmame pilies kieme. Šiaurinėje sienoje yra ir pagrindinis įėjimas.

Riterių laikais akmenimis grįstas kiemas anksčiau buvo metru žemiau nei dabar, rašoma žodyne Latviešu konversācijas vārdnīcа. Iš pradžių pilyje buvo trys aukštai ir erdvūs rūsiai po jais. Pilies sienos buvo tvirtos, apie 3 m storio, o nuo miesto ją skyrė apsauginis griovys.

Su tuo laikotarpiu galima susieti ir vieną legendą. Senais laikais Rygos pilyje pasirodęs ženklas nuspėjo liūdną Livonijos ordino likimą. 1579 m., kai Lenkų karalius Steponas Batoras apgulė Polocką, į pilį atskrido gandras ir išvijo varną, kuris ten gyveno ilgus metus. Šis ženklas buvo paaiškintas kaip vokiečių valdymo pabaiga, į vokiečių vietą atėjo lenkai. Ženklų aiškintojas tada paaiškino – varnas įkūnija vokiečių dominavimo laikus, jį išvijęs gandras – tai lenkai, kurie Livonijoje užėmė vokiečių vietą, rašoma „Live Rīga“. 

Įdomu, kad dar XVII–XVIII a. paveiksluose matyti vadinamasis danskeris, arba specialus medinis statinys, kuris vedė iš pilies prie Dauguvos. Mūsų dienomis mes jį tiesiog pavadintume išviete.

XVI ir XVII a. pilį pradėjo perstatyti, tuo užsiėmė švedai. XVIII a. Rygą užėmė rusai, kurie taip pat ėmėsi remonto ir statybos, tačiau jų veiksmai nebuvo iki galo apgalvoti, todėl dirbdami sunaikino daug viduramžių laikų detalių, taip pat pasikeitė senovės pilies išvaizda.

Tuo metu (1785–1787 m.) pagal P. I. Boko projektą pastatė naują korpusą ir faktiškai padarė aikštę prieš jį. Pilies ir prie pastato prisišliejusias patalpas naudojo Vidžemės gubernijos valdybos reikmėms, o prieš pilį įrengė patalpas generalgubernatoriaus reprezentacinėms reikmėms. XIX a. pr. tarp pilies ir apsauginio griovio, kuris buvo iš Valdemara g. pusės, atsirado augalų.

Kai rusų armija sunaikino Napoleono pulkus, šiems istoriniams įvykiams atminti buvo pastatytas paminklas. Rygoje, kaip viename iš didelių miestų, netrukus po karo taip pat buvo nuspręsta pastatyti Pergalės koloną. Ją sukurti patikėjo žymiam Džakomui Antonino Dominykui Kvarnegui. Jis buvo italų architektas, persikraustęs į Peterburgą ir projektavęs daugelį visuomeninių pastatų. Tačiau ne viskas vyko sklandžiai. Darbus pradėjo dar 1814 m., tačiau pakeliui į Rygą kolona spėjo nuskęsti jūroje. Kol ją pristatė iki paskirties punkto, atėjo 1817 m.

Latvijai atgavus nepriklausomybę, pilį perdarė valstybės vadovui – prezidentui – kaip reprezentacines patalpas. Praėjusio amžiaus 3–4 dešimtmetyje ten buvo prezidento sekretoriatas, Lačplėsio karinio ordino dūma, Trijų žvaigždžių ordino, Viesturos ordino ir Pripažinimo kryžiaus kapitulos, Brolių kapinių komitetas, Invalidų paramos fondas ir kitos institucijos. Pietinė Rygos pilies dalis skirta Valstybės istorijos muziejui, Valstybiniam dailės muziejui ir Paminklų valdybai.

pilies aikštė

Pirmojo Latvijos prezidento ir žymaus valstybės veikėjo garbei 1928–1940 m. aikštė prieš Rygos pilį buvo pavadinta Janio Čiakstės vardu. Įdomu, kad 2013 m. Seimo deputatas Karlis Engelis pasiūlė Rygos Dūmai atkurti šį pavadinimą, tačiau šiam pasiūlymui nebuvo pritarta.

Nepriklausomybės laikais pilis įgavo daug nacionalinio romantizmo elementų ir fasade, ir interjere. Pavyzdžiui, Ambasadorių akreditavimo salė, kurią 3 dešimtmetyje sukūrė Ansis Cyrulis ir kurios interjeras įtrauktas į Latvijos kultūrinio kanono architektūros ir dizaino skyrių, taip pat gražūs kaltiniai įėjimo vartai su Latvijos herbu, 1939 m. (tarybiniais metais vietoj herbo vartus puošė žvaigždė). 

1938 m. vadovaujant Eiženui Laubei pilies ketvirtame aukšte buvo pastatyta Švenčių salė, Karlio Ulmanio darbo patalpos ir naujas bokštas – Trijų žvaigždžių bokštas. Ant Švenčių salės lubų tuo metu žinomi dailininkai pavaizdavo romantizuotus Latvijos istorijos paveikslus – Augustas Anusas pavaizdavo valdžiusį Ersikį Visvaldį, Voldemaras Vimba – Visvaldžio mūšį 1219 m., Otas Skulmė – latgaliečių pergalę prie Klangių, Ludorfas Libertas – hercogą Jokūbą, Janis Tilbergas – nacionalinio atgimimo dalyvius, Gedertas Eliasas – 1905 m. revoliuciją. Kitose patalpose galima rasti ir kitų meistrų darbų.

Atėjus tarybų valdžiai, 1940 m. valstybės vadovo rezidenciją ir valstybės simbolį – Rygos pilį – perdavė pionieriams, o Janio Čiakstės aikštę pervadino Pionierių aikšte. Vokiečių okupacijos metais ją vėl vadino Pilies aikšte. Daugelis dar pamena vaikiškų kojų trepsėjimą Pionierių rūmų koridoriuose ir salėse, kur vykdavo repeticijos ir užsiėmimai įvairiuose būreliuose ir saviveiklos kolektyvuose. Tada aikštėje pastatė Lėjos Davidovos-Medenės sukurtą gipsinį pionierės paminklą. Pilies sode, kažkada buvusiame Horno bastione, buvo skulptūrų paroda.

Vėliau prie pilies pastatė paminklą socialistui Pėteriui Stučkai, kurį daugelis juokdamiesi lygino su paminklu Stalinui, tik su kita galva. Jis dingo iš aikštės tik 1991 m., kai Latvija vėl atgavo nepriklausomybę. Netrukus po to šalia pilies vėl buvo pastatyta garbės sargyba, o aikštė, neskaitant kavinės ir gėlių klombų, kurias, vadovaujamos Ievos Buondarės, pastatė gražiausios ištekėjusios moterys, mūsų dienomis yra tuščia. Tik Kalėdoms prezidentas su žmona ir daugiavaikėmis šeimomis įžiebia čia ugnis ant šventinės eglės.

Visai neseniai (2013 m. birželio 20 d.), prieš pat Jonines, remonto metu Rygos pilyje kilo rimtas gaisras. Liepsna labai apgadino pastatą, todėl stogą ir patalpas teko atstatyti iš naujo. Pilies reikmėms taip pat buvo naudojamos Latvijos nacionalinio istorijos muziejaus, kuris dabar yra Brīvības bulvare, patalpos, tačiau žadama, kad 2019 m. jis galės grįžti į ankstesnes istorines patalpas.

2015 m. pab. buvo baigta trejus metus trukusi dalies Rygos pilies ir rytinio priestato restauracija. 2016 m. rugpjūčio 22 d. Latvijos prezidentas Raimondas Vėjuonis grįžo į atstatytą darbo vietą.

sopulingosios dievo motinos bažnyčia

Iš šalia Rygos pilies esačių namų negalima nepaminėti Sopulingosios Dievo Motinos (Mater doloresa) bažnyčios. Anksčiau jos vietoje buvo medinė bažnyčia, kurią išstūmė statydami aikštę, ir tik 1785 m. jos vietoje pastatė medinę bažnyčią su kupolo formos bokšteliu, kurį XIX a. vid. perstatė, ir ji liko tokia, kokią mes įpratę ją matyti dabar. Istorijos specialistas Aleksandras Fridrikas Neilandas savo Rygos kelionių vadove rašo, kad bažnyčios statybai tais laikais aukojo iš karto trys valdovai – Rusijos imperatorius, Lenkijos karalius ir Austrijos valdytojas. 1780 m. liuteroniškoje Rygoje buvo sustojęs Austrijos erchercogas Josifas II, naujos Habsburgų-Lotaringų dinastijos atstovas, kuris vyko pas imperatorienę Jekateriną. Čia jis ir pamatė nepastebimą katalikų bažnyčią. Jis išreiškė savo nuostabą ir nepasitenkinimą dėl prastos statinio kokybės ir vargingumo įforminant interjerą. Erchercogas dosniai paaukojo ir pakvietė sekti jo pavyzdžiu. Kilniam tikslui stambias sumas paaukojo Stanislavas Augustas Poniatovskis, paskutinis Lenkijos ir Lietuvos Sandraugos karalius, taip pat caraitis Pavelas Petrovičius, būsimas Rusijos imperatorius, imperatorės Jekaterinos Didžiosios sūnus.

Taip ir pastatė bažnyčią, o šalia atidarė mokyklą. Tarp kitko, kaip rašo aktorė Muditė Šneiderė savo knygoje apie režisierių, čia krikštijo Eduardą Smilgį, čia žiedus sumainė jo tėvai, ir būtent šią bažnyčią Rygos senamiestyje dažniausiai lankė žymus latvių teatro veikėjas, kai jis būdavo kūrybinėje kryžkelėje ir ieškodavo atsakymų.

Buvusi vienuolyno bažnyčia, globojama Marijos Magdalietės. Čia buvo ir katalikų bažnyčia, ir stačiatikių cerkvė, ir jėzuitų auklėjimo įstaiga. Rašytoja Astrida Beinarė parašė apie šį vienuolyną romaną „Rygos Dievo Motinos bažnyčia“, pagal kurį režisierius Aloizas Brenčas nufilmavo savo filmą „Ana“. Priešingoje aikštės pusėje buvo Rygos imperatoriškojo (carinio) licėjaus (po 1804 m. – Rygos gubernijos gimnazijos) pastatas, kurį statė 1785–1787 m. pagal architekto Matijo Šono projektą. Jame dabar yra Literatūros ir muzikos muziejus (dabar remontuojamas). Šalia įsikūręs istorinis viešbučio „Peterburg“ pastatas, pastatytas 1750 m. Kadangi pilyje šeimininkavo generalgubernatorius, jį dažnai lankė aukščiausi asmenys, todėl buvo svarbu, kad jie galėtų apsigyventi kažkur kuo arčiau. Būtent svarbiems svečiams – pasiuntiniams, karaliams ir dailininkams – priimti ir buvo skirtas viešbutis „Peterburg“. Įdomi istorija apie tai, kad kažkada čia gyveno Albanijos karalius. 1939 m. jis pabėgo į Rygą, nes jo gimtinę okupavo fašistai. Ir nors iš pradžių karaliui rezervavo viešbutį „Roma“, jis atsisakė jame apsigyventi, nes italai okupavo jo gimtinę. Taip ir gyveno karalius kurį laiką viešbutyje „Peterburg“, tiesiai priešais Rygos pilį.