Projektas sukurtas remiant „Live Riga“
Kaip bet kuris save gerbiantis turtingas ir įtakingas viduramžių miestas, Ryga jau nuo XIII a. buvo apsaugota galinga gynybine sistema – Rydzenės upe, apsauginiu grioviu, pylimais ir tvirtovės sienomis, kai kuriose vietose 9 m storio, taip pat įvairaus dydžio ir paskirties bokštais. Jų buvo 30. Šiandien visu savo grožiu kyla tik vienas iš jų, mums žinomas kaip Parako bokštas. 1978 m. čia šalia buvo pastatytas Ramerso bokštas, tačiau yra ir kitų Rygos bokštų, kurie dabar įmūryti į kitus pastatus – į Rygos pilį, į Arsenalą, į Architektų sąjungos namus. Mes pasakosime daugiausia apie Parako bokštą, iš kurio buvo šaudoma, kuriame buvo rengiamos puotos ir kuris įvairiai figūravo karo istorijoje.
Pirmą kartą seniausias Rygos bokštas buvo paminėtas 1330 m. dokumente, kuriame miestas patvirtina savo pavaldumą Livonijos ordinui ir laikinai perduoda jam Smėlio bokštą, taip pat Šventosios dvasios bokštą su šalia esančiais fortais. Tuo metu išilgai bokšto ėjo Smėlio kelias (dabar – Smilšu g.), kuris buvo viena iš pagrindinių miesto transporto arterijų, būtent todėl tais laikais ir vadino Smėlio (Smilšu) bokštu. Kelias, kaip pasakoja istorija, buvo taip užverstas smėliu, kad vežimėliai ir vežimai klimpdavo jame iki pat stebulių, todėl ir švedų laikais, o vėliau ir cariniais, buvo laikomasi taisyklės: kiekvienas įvažiuojantysis į Rygą turi atsivežti su savimi po vieną akmenį gatvėms grįsti.
XV–XVI a. sandūroje, pagal tai, kaip pasikeitė šaunamieji ginklai ir artilerija, buvo nuspręsta perstatyti ir seną bokštą, padarant jį tokį, kad iš jo būtų patogiau apšaudyti priešininką. Viena iš istorijų sako, kad pavadinimą „Parako bokštas“ pastatas gavo dėl dūmų nuo šaunamųjų ginklų parako. Tačiau bokšte buvo saugomi ginklai ir šaudmenys, kurie leidžia atsirasti ir kitai šio bokšto pavadinimo versijai. Tačiau, pavyzdžiui, Andris Kolbergas savo knygoje apie Rygą abejoja antra versija, nes sandėlis, kur saugomi ginklai ir šaudmenys, tai strategiškai svarbus objektas, kas visada yra karinė paslaptis, kurią reikia laikyti paslaptyje, o ne visiems pasakoti ir dar pritvirtinti iškabą.
Šalia Parako bokšto buvo pagrindiniai miesto vartai ir ypatingas įtvirtinimas – cvingeris, arba siauras apribotas bokšto sienų gynybinis įėjimas, kuriuo reikėdavo eiti norint pasiekti pagrindinius vartus. Jis nebuvo tiesiai priešais vartus, o buvo šiek tiek kairiau, kad per cvingerį patrankų sviediniai iš karto nepakliūtų į vartus. Rygoje buvo keturi prie vartų vedantys cvingeriai.
Foto: Shutterstock
Rygai labai reikėjo gynybinės sistemos, nes, kaip parodė istoriniai įvykiai, miestą itin reguliariai nuolat norėjo užkariauti. XVII a. Rygą ne kartą bandė užimti švedai ir Parako bokštui vėl teko įrodinėti savo ištvermę. Kai 1621 m. Švedijos karalius Gustavas II Adolfas Vaza užėmė Rygą, būtent šio bokšto šturmui švedai metė pačias didžiausias pajėgas, nes tai buvo pagrindinė įtvirtinimų dalis. Deja, bokštą sugriovė. Šie įvykiai pavaizduoti ir Aleksandro Leimanio filme „Velnio tarnai“, kurio mūšio scenos buvo filmuotos Lenkijoje.
Rygos gynybiniai bokštai. Viduryje – Smėlio bokštas, išilgai kurio tekėjo Rydzenė. XIV a. Rygos plano fragmentas, sukurtas Vilhelmo Neimanio.
Maždaug 1650 m., valdant Švedijos karalienei Kristinai, bokštą atstatė, pritaikę jo rūsius patrankoms saugoti, tačiau karinis amatas nuolat tobulėjo, ir bėgant laikui bokštas daugiau nebegalėjo atlikti apsauginės funkcijos. Karlis Vangas savo Rygos kelionių vadove (1935 m.) mini, kad Parako bokšto rūsyje buvo „baisus kalėjimas“. Išilgai bokšto ir tvirtovės sienos (dabartine Kalēju g.) tuo metu tekėjo Rydzenės upė, o kitoje pusėje – nuo Parako bokšto iki dabartinės Anglikonų bažnyčios – buvo iškastas 18 m pločio ir 9 m gylio apsauginis griovys, per kurį buvo permesti pakabinamieji tiltukai. Tiesa, nežinoma, ar bokštas tuo metu buvo apvalus, ar keturkampis, nes iš tų laikų neišliko jokių atvaizdų. Dabartinio Parako bokšto penkiuose aukštuose yra 11 šaudymo angų – jos buvo skirtos 11 patrankų.
Paminėtina, kad iki XIX a. pab. Parako bokštas atrodė visai ne taip, kaip esame jį įpratę matyti, nes iš išorinės pusės jis turėjo akliną sieną.
Įdomiai aprašytos kai kurios bokšto detalės V. Buormanio enciklopedijoje „Ryga“. Pavyzdžiui, Parako bokšte tarp penkto ir šešto aukštų pastatė specialią „bombų gaudyklę“, arba ypatingą perdangą, kur trimis eilėmis sudėjo beveik vieno metro storio ąžuolines ir pušines sijas. Deja, kai 1892 m. bokštą perstatinėjo, šią perdangą nugriovė ir ji neišliko iki mūsų dienų.
Vaizdas į Rygą iš miesto kanalo krantinės zonos pusės. Tolumoje – Šv. Jokūbo bažnyčia ir Parako bokštas. Ryga, 1990 m., LNA LVKFFDA f., 64936N
Sviediniai, kuriuos galime matyti ant bokšto sienos ir šiandien, tai ne herojiškos kovos liudijimai, o tik mūrininkų sugalvotas elementas, kuris yra nuoroda į buvusius įvykius. Andris Kolbergas rašo, kad ant bokšto jie atsirado tik XIX a.
Kai XIX a. vid. miestui nebereikėjo apsauginių pylimų ir sienos, juos nugriovė, o Parako bokštą nusprendė išsaugoti kaip įdomų istorinį liudijimą. Tačiau jis neturėjo tiesioginio panaudojimo, todėl kurį laiką jis buvo tuščias ir tapo balandžių namais.
1890 m. į Rygos Dūmą kreipėsi vokiečių studentų korporacija „Rubonia“ (Dauguvos pavadinimas lotynų kalba), prašydama perduoti jai bokštą, nes korporacijos nariams atsisakė vėl nuomoti patalpas Morbergo namo rūsyje Teātra bulvare. Rygos miesto vadovas Liudvikas Kerkovijus sutiko perduoti bokštą su sąlyga, kad „Rubonia“ jį suremontuos ir išsaugos kaip istorinį liudijimą. Taip Parako bokštą atidavė korporacijos nariams dvidešimčiai metų už simbolinį nuomos mokestį – vieną rublį per metus. Studentai jį kruopščiai išvalė, o surinktas balandžių išmatas, kurios tapo palaima daugeliui daržų, pardavė už 612 (kituose šaltiniuose – už 640) auksinių rublių. Už tais laikais milžinišką sumą aptvarkė romantines patalpas (bendra sąmata tada sudarė 14 478 rublius).
Perstatinėjo pagal H. O. Hilbigo, „Rubonia“ korporacijos filisterio, projektą. Vėliau čia atsirado ir tapyba ant sienų, ir vitražai, kurių autorius yra dar vienas korporacijos filisteris – Ernestas Todė.
Bokšte pastatė aukštą neogotikinį smaigalį, kuris buvo pavaizduotas XVII a. graviūrose, taip pat mažų bokštelių – fialų ir langelių. Įskilimą ant pastato paslėpė romantinis neogotikinis fasadas su balkonu, langais šešiuose aukštuose, taip pat įvairiais dekoratyviniais elementais. Penktas ir šeštas aukštai buvo sujungti į vieną didelę fechtavimosi ir švenčių salę – joje labai dažnai vykdavo korporacijos rengiamos iškilmės. Salės langai taip pat buvo durys į balkoną, iš kur atsivėrė pritrenkiantis vaizdas į senamiesčio stogus. Taip pat buvo palikti visi liukai su langinėmis patrankoms.
Vaizdas iš Parako bokšto Trokšņa g. Foto: Zudusī Latvija
Iš Smilšu g. pusės atstatė seną įėjimą su mediniais laiptais. Po perstatymo bokšto skersmuo buvo 19,8 m, aukštis virš dabartinės gatvės lygio – 26 m, o sienų storis – įspūdingi 2,75 m. Naują korporacijos namą atidarė 1892 m.
„Senosios vėliavos – Rygos balta mėlyna ir Livonijos vokiečių ordino juoda balta vėliavos, kurios anksčiau buvo tokios priešiškos viena kitai, dabar taikiai susijungė įvairiaspalviame „Rubonia“ skyde virš portalo“, – rašoma Karo muziejaus išleistame buklete „Parako bokštas Rygoje 1892–1919“. Taip bokšte kurį laiką su rapyromis ir alaus bokalais šeimininkavo korporacijos nariai.
Paminėtina, kad studentų korporacijos „Rubonia“ įkūrėjai buvo Baltijos vokiečių studentai, kurie pasimokę Vokietijoje grįžo į Rygą. Korporacija priėmė tik vokiečius nuo Baltijos jūros, tačiau 4 dešimtmetyje korporaciją likvidavo, o dauguma jos narių persikėlė į Vokietiją.
Šioje korporacijoje buvo daugelis žymių rygiečių, pavyzdžiui, verslininkas Paulis Bemas, architektai Vilhelmas Bokslafas, Hermanas Oto Hilbigas, Augustas Reinbergas, Alfredas Rozenbergas, kurį vėliau nuteisė Niurnberge, nes jis buvo okupuotų rytinių teritorijų reichministras Hitlerio vyriausybėje, vokiečių diplomatas Maksas Ervinas von Šoibneris-Richteris, politikas Hugo Vitrokas ir daugelis kitų.
Kaip matyti nuotraukose, maždaug 1901 m. Smilšu g. pradėjo važinėti tramvajus, o triukšmingą sankryžą šalia bokšto saugojo policininkas arba tvarkos sergėtojas.
Pirmojo pasaulinio karo pabaigoje čia įrengė Latvijos karo muziejų – įamžino šaulių atminimą ir heroizmą. Pagal architekto Galindomo projektą jį išplėtė, 1937–1940 m. pastatė naują korpusą, o bokštą atstatė tokį, koks buvo anksčiau, pašalino romantinius laiptus ir neogotikinį fasadą.
„1937 m. pradėta respektabilaus Parako bokšto priestato statyba buvo baigta 1940 m. Muziejus nespėjo įsiūbuoti savo veiklos naujose patalpose, nes 1940 m. birželio 17 d. Latviją okupavo TSRS. Likviduojant Latvijos valstybės įstaigas, likvidavo ir Latvijos karo muziejų. Dalis muziejaus kolekcijos dingo, dalis buvo perduota kitiems muziejams ir archyvams“, – rašoma Karo muziejaus interneto svetainėje.
Paskui Latvijoje prasidėjo nauji laikai. Parako bokštas taip pat atsidūrė įvykių sūkuryje, tačiau net ir pačiame Karo muziejuje ne tiek ir daug informacijos apie tai, kas čia buvo karo metu. „Net muziejaus darbuotojų informacija apie tai labai skurdi. Vokiečių okupacijos laiku buvusio Karo muziejaus patalpose, įskaitant ir Parako bokštą, veikė karo ligoninė ir šaudmenų sandėlis“, – pasakoja Janis Tomaševskis, Karo muziejaus Antrojo pasaulinio karo istorijos skyriaus vadovas.
Valņu g. nacistinės Vokietijos okupacijos laikotarpiu. 1943 m. Parako bokšte veikė karo ligoninė. Zudusī Latvija nuotr.
„Iš karto po karo čia buvo Rygos Nachimovo karinė jūrų mokykla, ji čia veikė iki 1953 m.“
Nuo 1957 m. čia buvo LTSR revoliucijos muziejus, kur istorija buvo interpretuojama pagal komunistų ideologiją. Nuo 1990 m. Parako bokšte ir jo priestate vėl įsikūrė Karo muziejus. Jo ekspozicija pasakoja apie sudėtingą Latvijos istoriją.
Latvijos valstybinis kinofotodokumentų archyvas. 1929 m.
Nuostabus pasakotojas, gerai išmanantis Rygos namų ir gatvių istoriją. Anksčiau – Paminklų apsaugos agentūros inspektorius.
Žurnalistas, ''Tūrisma Gids'' redaktorius.
Vaizdo žurnalistas, "DELFI TV".
Projektas sukurtas