Projektas sukurtas remiant „Live Riga“
Iš raudonų plytų pastatyta Šv. Jono evangelikų liuteronų bažnyčia taip puikiai pasislėpė už didžiulės Šv. Petro bažnyčios tarp vaizdingų Rygos senamiesčio namukų, kad miesto istorijos neišmanantis praeivis gali ir nepastebėti pastato, saugančio daug paslapčių, legendų ir įdomių pasakojimų. Ar jūs žinote, kad ir šiandien bažnyčios rūsyje galima apžiūrėti senosios Rygos pilies pamatą? Kad ant išorinės bažnyčios sienos yra nepaprastų kaukių, o ten pat esanti Salomėja turi laikyti ant padėklo nukirstą Jono Krikštytojo galvą? Arba tai, kad būtent šioje bažnyčioje galima rasti pirmą socialinę reklamą latvių kalba? Ir tai tik dalis Šv. Jono bažnyčios paslapčių, apie kurias jūs sužinosite šiame pasakojime.
Tiksli Šv. Jono bažnyčios statybos pradžios data nežinoma. Tačiau nusileidus porą metrų į bažnyčios rūsį galima pamatyti ir net prisiliesti prie vyskupo Alberto pilies sienų, saugančių 800 metų istoriją. Ši pilis pirmą kartą buvo paminėta 1207 m. Kai pirmasis Rygos vyskupas persikraustė ant Vyskupo kalno, o paskui išvyko pas prosenius, jo įpėdinis vyskupas Nikolajus 1234 m. šią pilį kartu su kaimyniniais žemės sklypais perdavė vienuoliams dominikonams. Šie broliai – „juodieji vienuoliai“ – Rydzenės upės krante įkūrė vienuolyną. Nedidelę bažnyčią XV a. antrojoje pusėje vienuolyno vadovybė nusprendė išplėsti, o vėliau vienuoliams leido ten ūkininkauti dar apie 30 metų – iki Reformacijos pradžios.
1524 m. vienuolyną panaikino. Velykų procesijos metu – Didįjį penktadienį – dominikonų vienuoliai paliko miestą, kad apeitų tvirtovės sieną, o gyventojai po procesijos atsisakė juos įsileisti atgal. Apie tai rašoma 1931 m. išleistoje knygoje „Latvijas Konversācijas vārdnīcа“.
Išorinės sienos bažnyčios išliko 15 amžiaus pamokslininkas Portretai- kaukes, atstovaujančias abu, matyt, tuo metu labai reikšmingas pasakyti apie oratorinius kalboje proceso. (Nuotraukose - kaukių išvaizda prieš restauracija.) Foto: DELFI
Paskui bažnyčia buvo uždaryta. Jos neaplenkė ir pogromai, prasidėję Reformacijos laikotarpiu, kai naujo tikėjimo šalininkai bandė sunaikinti viską, kas, jų nuomone, buvo susiję su pompastiškomis katalikiškomis pamaldomis. Vėliau bažnyčią ir vienuolyno patalpas nuomojo Rygos rata, siekdama gauti pelno. Bažnyčia palankiomis sąlygomis buvo nuomojama vienam iš savų – amatų gildijos seniūnui Šultei – kuris bažnyčioje įrengė tvartą arkliams ir gyvuliams. Karvės ten buvo laikomos daug metų, iki tol, kol katalikų šventikai daugiau nebegalėjo slėpti savo nepasitenkinimo ir 1548 m. parašė skundą Romos imperatoriui. Šis už bažnyčios išniekinimą paskyrė rygiečiams 18 000 markių baudą sidabru.
„Šultė, remdamasis sau patogia sutartimi, visiškai nesiruošė išginti savo galvijų iš bažnyčios, ir ratai po ilgų ir rimtų teisminių procesų 1554 m. galiausiai pavyko pasiekti, kad sutartis būtų pakeista. Tada baigėsi ir ratos pavaldumo imperatoriui laikas. Atstačius bokštą ir stogą 1555 m. spalį bažnyčią išvalė, ir miesto vadovybė vėliau naudojo ją kaip arsenalo sandėlį, nes šalia vieno iš vienuolyno statinių buvo gaminamos patrankos“, – savo knygoje „Bažnyčia ant vyskupo pilies sienų“ („Dievnams uz bīskapa pils mūriem“) rašė Janis Zyrupas.
Iki tol, kai jaunas ir energingas Lenkijos karalius Steponas Batoras paskelbė apie tikėjimo laisvę, Šv. Jono bažnyčia buvo naudojama kaip arsenalas. Taigi jo įsakymu Šv. Jokūbo bažnyčią perdavė katalikų bendruomenei, o latvių liuteronų bendruomenei, kuri ten laikė pamaldas, teko kraustytis į Šv. Jono bažnyčią.
Ten beveik 500 metų (nuo 1882 m.) yra įsikūrusi latvių bendruomenės bažnyčia.
Vyresnysis Šv. Jono bažnyčios paveikslėlis, kuri išliko iki šios dienos, pagamintas XVIII a. Matoma buvęs "svogūnų" bokštas. Jo dabartinis vaizdas pasirodė devynioliktame amžiuje po Johano Danielio Felsko projekto. Foto: Šv. Jono bažnyčios archyvas.
Latvių bendruomenė paskubėjo perdaryti ir atnaujinti bažnyčią. XVI a. pab. – XVII a. pr., įgyvendinant vadinamąjį tipinį tam laikotarpiui projektą, sakralinis pastatas įgijo ir mūsų dienomis žinomų šiaurės renesanso bruožų, kuriuos galima matyti ir Olandijoje: tuo metu rygiečiai palaikė glaudžius ryšius su Nyderlandų gyventojais.
„Rygoje įgyvendino vieną iš pavyzdinių Nyderlandų Renesanso genijaus Hanso Vredemano de Vryso projektų, jo publikuotą knygoje, išleistoje tam, kad klientai ir užsakovai rinktųsi jiems patikusius bažnyčių, pilių, gyvenamųjų namų statybos projektus arba tiestų gatves pagal jo patarimus“, – neseniai Latvijos radijo programoje „Latvijos perlai“ papasakojo istorikas Ojaras Sparytis ir pridūrė, kad tais laikais gimstanti liuteronybė dar neturėjo savo teoretiko arba architekto, kurie paaiškintų, kokios turi būti naujos bažnyčios.
Galbūt tai ir yra paaiškinimas, kodėl Šv. Jono bažnyčia vizualiai taip skiriasi nuo klasikinių senųjų Rygos senamiesčio bažnyčių.
„Šv. Jono bažnyčia ir Šv. Trejybės bažnyčia Jelgavoje, kuri, deja, buvo sunaikinta Antrojo pasaulinio karo metu, yra pirmosios liuteronų bažnyčios pasaulyje“, – pasakoja O. Sparytis. Šioje bažnyčioje galima pamatyti viduramžių gotikos, renesanso požymių, taip pat katalikybės ištakų ir protestantizmo pergalę.
Iš pradžių, gotikos laikais, altorius buvo nudažytas tamsiai mėlyna ir žalia spalvomis, o atėjus klasicizmui jį perdažė balta ir auksine spalvomis. Įdomu tai, kad, priėjus arčiau prie altoriaus, ir dabar ten matomos mažos nuoskilos su senų dažų likučiais, kurie leidžia susidaryti vaizdą, kaip viskas atrodė anksčiau. Įsižiūrėjus į bažnyčios skliautus net į galvą nešautų, kad šalia centrinio įėjimo į bažnyčią yra veidrodis, suteikiantis neįprastą optinį efektą.
Pats didžiausias gaisras Rygoje kilo švedų viešpatavimo laikais – 1677 m. gegužę. Tada sudegė ir Šv. Petro bažnyčia, ir Šv. Jono bažnyčia, ir daugelis kitų pastatų. Už padegimus tuomet nuteisė studentą Franką ir švedą Anderseną. Kankinami jie prisipažino, kad padarė tai būdami papirkti Maskvos.
Po gaisro abi bažnyčias skubėjo atstatyti, o darbus patikėjo puikiam meistrui Rūpertui Bindenšui. Šv. Jono bažnyčios atstatymui dosniai aukojo bendrijos nariai, kurie tuo metu rinkosi į pamaldas Mažosios ir Didžiosios gildijų pastatuose. Po didžiulio indėlio atkuriant bažnyčią, meistrui buvo suteikta didelė garbė, jam pasiūlė po mirties būti palaidotam Šv. Petro bažnyčioje, bet Bindenšas pasirinko vietą Šv. Jono bažnyčioje, kur iki šiol ir yra jo kapas.
Panašios laidojimo vietos skyrimas buvo laikomas labai didele garbe. Pavyzdžiui, atstatant bažnyčią ilgus metus dalyvavo ir vienas iš bendruomenės narių – žymus dailininkas Kornas Mejeris. Ir šiandien vargonų balkone galima pamatyti devynis jo piešinius, vaizduojančius Kristaus kančias. Įdomu, kad dailininkas už savo darbą nepaprašė pinigų, o vietoj to kreipėsi prašydamas skirti kapą jam ir jo šeimai bažnyčios kieme.
Pačioje XVII a. pab. bažnyčioje atsirado varpas ir bokšto laikrodis. Tuo pačiu metu švedų nustatyta tvarka buvo tvarkoma bažnytinė knyga, kurioje įrašyta, kad Šv. Jono bažnyčios bendruomenėje buvo 10 000 parapijiečių.
1677 m. gaisras sunaikino ne tik Šv. Jono bažnyčią, bet ir pastatus, kurie buvo šiandieninės Šv. Jono vienuolyno bažnyčios (Jāņa sētа) teritorijoje. Valdytojo Martinio Pylo pasiūlymu, ten, name, pažymėtame 5 numeriu, 1779 m. įkūrė kalėjimą ir neįgaliųjų namus. Ir šiandien bažnyčios balkone įžiūrima vieta, kur buvo durys, per kurias dabar patenkama į teatro „Hamletas“ pastatą, o anksčiau per jas į bažnyčią kildavo suklupusios moterys ir vyrai. Kalėjimas ten veikė daugiau kaip 100 metų, vėliau Rygos policija pastate įrengė sulaikytųjų izoliatorių, o senasis vyskupijos kiemas tam tikrą laiką net buvo vadinamas policijos kareivinių kiemu. Ir tik XX a. jį vėl pradėjo vadinti Šv. Jono vienuolyno bažnyčia – Jāņa sētа.
Žiaurus Rygai, kaip ir Šv. Jono bažnyčiai ir jos bendruomenei, buvo Šiaurės karas ir po jo kilusi maro epidemija. Daug gyventojų neišgyveno epidemijos, o neseniai suremontuotą bažnyčią susprogdino.
„Bažnyčia buvo pilna lavonų, vien Šv. Jono bažnyčioje palaidojo 326 žmones. Visų palaidoti nebuvo įmanoma, todėl daugelis gulėjo gatvėje. Šv. Jono bažnyčią ilgam uždarė. Ji buvo perpildyta kūnų. Dvokas buvo nepakeliamas, žmonės duso nuo išsiskiriančių dujų, todėl pamaldas latviams kuriam laikui perkėlė į Mažąją gildiją“, – savo knygoje rašė Janis Zyrupas.
Ir nors vėliau buvo pradėtas bažnyčios atstatymas, maras ir karas stipriai praretino bendruomenę, likusieji gyvi visai neturėjo pinigų, todėl bažnyčią gaivino apie 10 metų. Tačiau viską vėl sutvarkė. XVIII a. čia pradėjo rinktis ir parapijos ratelis – šis judėjimas įgavo populiarumą amžiaus viduryje Vidžemėje ir turėjo esminę įtaką latvių dvasinio gyvenimo plėtrai. Tačiau apskritai tai buvo tamsūs latviams laikai: Rygoje vokiečiai visaip priešinosi latvių pastangoms „pakelti galvą“. Tik 1849 m. Šv. Jono bažnyčioje atsirado latvių kunigas – Heinrikas Gotlybas Pėšas, kurį mylėjo bendruomenė, tačiau po trejų metų jis mirė. Tuo metu, kai jis buvo parapijos vadovas, pagal Johano Danielio Felsko projektą perstatė bažnyčios bokštą: jis įgavo tas formas ir kontūrus, kokius mes matome šiandien.
Kai link Rygos 1812 m. artėjo Napoleono kariai, miesto valdžia susimąstė apie gynybą. Carinė armija pavertė bažnyčią sandėliu ir pripylė į ją grūdų. Napoleonas pražygiavo šalia Rygos, o bažnyčia po grūdais buvo stipriai apgadinta: sulūžo kėdės, laiptai ir kitos vertybės. Nors buvo prašoma karinės komisijos lėšų bažnyčiai atstatyti, vis dėlto daug kas buvo negrįžtamai prarasta, todėl parapijiečiams vėl iš pagrindų teko imtis remonto. Šiuo kartu bažnyčioje padarytas priestatas zakristijai ir chorinio dainavimo kambariai.
Reikia paminėti, kad kiek vėliau (XIX a. pab. – XX a. pr.) sparčiai besivystantis techninis progresas pasiekė ir Rygą. Tuo metu Šv. Jono bažnyčią pasiekė dujinis apšvietimas ir šildymas, o po kelerių metų – ir elektra.
Tuo metu bažnyčios bendruomenę sudarė jau apie 42 000 parapijiečių.
Pirmojo pasaulinio karo metais iš bažnyčios į Rusiją išvežė varpus, taip pat kitas vertybes, kurių vėliau, suprantama, taip ir negrąžino.
Netrukus po karo 1924 m. vadovaujant Eiženui Laubei bažnyčioje prasidėjo remonto darbai, perstatant buvo nugriauti seni pastatai ir pastatytas naujas pastorato pastatas Jāņa gatvėje. Deja, tuo metu buvo sunaikinta dalis praeities liudijimų – vyskupo pilies akmens sienos likučiai. Tačiau statybos darbai buvo kruopščiai dokumentuojami, todėl iki mūsų dienų išliko daug nuotraukų, kuriose galima pamatyti bažnyčią ir jos apylinkes.
Antrasis pasaulinis karas bažnyčiai buvo negailestingas tiek pat, kiek ir visi ankstesni. Žinodami komunistų santykį su religija, daugelis bažnyčios tarnų išvyko iš Rygos. Tačiau reikia prisiminti ir vieną neįprastą faktą: būtent karo metu 1943 m. bažnyčios vadovai nusprendė bendruomenės reikmėms įsigyti automobilį. Tą rodo 1943 m. gegužės 27 d. susirinkimo protokolas.
1944 m. spalį dėl bombardavimo stipriai nukentėjo bažnyčios stogas, buvo išmušti langai. Dokumentacijos įforminimas užtruko ir Rygos paminklų valdyba tik 1945 m. išdavė leidimą atstatyti, tiesa, padengiant dalį išlaidų.
Tarybiniais laikais Šv. Jono bažnyčia tapo pagrindine Latvijos liuteronų bažnyčia arkivyskupo katedra. Būtent čia ilgą laiką veikė kunigų seminarija, kurioje mokėsi dvasininkai, kuriems vėliau teko svarbus vaidmuo atkuriant Latvijos valstybę. Čia arkivyskupo Janio Matulio iniciatyva 1975 m. rugpjūčio 23 d. buvo ordinuotos trys moterys (reikia paminėti, kad praėjusio amžiaus 3–4 dešimtmetyje kunigų seminariją baigė 32 moterys), rašė Janis Zyrupas. Po to, kai iš Rygos katedros išvijo parapijiečius, jų pamaldos vyko Šv. Jono bažnyčioje.
6–7 dešimtmetyje istorikai ir archeologai kasinėjo bažnyčios kiemą, vėliau atstatė akmeninę sieną, kurią matome ir šiandien. Taigi 8 dešimtmetyje Rygos paminklų valdybos lėšomis atrestauravo ir bažnyčią.
1986 m. Latvijos evangelikų liuteronų bažnyčios vadovu tapęs Ėrikas Mestersas arkivyskupo katedrą perkėlė į naują Šv. Gertrūdos bažnyčią.
Atėjus Trečiajam atgimimui bažnyčioje vėl pradėta aktyviai dirbti. Joje buvo gera akustika, būtent dėl to čia pradėti organizuoti chorinės ir vargonų muzikos koncertai. Profesionalūs Latvijos chorai čia ne tik pasirodydavo, bet ir įrašydavo savo darbus. Bėgant laikui šeštadieniais tradicija tapo ir muzikiniai vakarai, į kuriuos būdavo kviečiami visi norintieji.
Šiandien bažnyčioje tarnauja dvasininkas Ingus Daukstas, taip pat Juris Zarinis ir Gintas Graudinis.
Su Šv. Jono bažnyčia susiję ir daug romantinių ir neįprastų legendų. Pavyzdžiui, iš Šv. Petro bažnyčios pusės galima įžiūrėti nedidelį langelį su grotelėmis, kur, kaip minima legendoje, įmūryti du vienuoliai, norėję tapti šventaisiais. Tačiau, kaip pasakoja bendruomenės vadovas Gatis Blunavas, tai nebuvo ir negali būti tiesa, nes dominikonų vienuoliai buvo išsilavinę žmonės, netikėję panašiais dalykais. Jie gerai žinojo, kad tapti šventuoju galima ne pasmerkiant save savanoriškai mirčiai, o nuoširdžiai padedant žmonėms.
Iš tikrųjų viskas kur kas proziškiau: anksčiau šioje vietoje buvo durys, vedusios į rūsį su malkomis, nes dalį patalpų bažnyčia nuomojo malkų prekeiviams, taip gaudama lėšų išsilaikyti. Dar praeito amžiaus nuotraukose čia galima įžiūrėti polius.
Ant išorinės Šv. Jono bažnyčios sienos saugoma dar viena mįslė – dvi pamokslininkų kaukės. Viduramžiais jos padėdavo nežinantiems Rygos surasti vienuolyną, nes kaukės buvo be galvos apdangalų, kas aiškiai rodė, kad tai yra vienuoliai, nes tais senais laikais galvos apdangalus turėjo dėvėti visi save gerbiantys piliečiai. Skirtinguose šaltiniuose galima rasti versiją apie tai, kad dominikonų vienuoliai per šias kaukes skelbė Dievo žodį, kituose šaltiniuose minima, kad už kaukių buvo paslėptos ventiliacijos angos. Tačiau G. Blunavas papasakojo, kad visa tai ne taip: „Kai aš kėliausi ten šiais metais, ranką į kaukės burną buvo galima įkišti tik 8 centimetrus, o toliau viskas buvo uždaryta.“
Dar įdomesnės istorijos ir legendos išliko apie bažnyčios vidaus puošybos detales. 1761 m. Šv. Jono bažnyčios vadovybė ten įrengė, jeigu, taip galima pasakyti, pirmą socialinę reklamą latvių kalba. Metalinėse lentelėse, kurias šiandien galima pamatyti ant bažnyčios sienų, matyti vargonai ir eilėraštis, kuriuo kviečiama daryti Dievui malonų darbą – aukoti muzikos instrumento restauravimui. Galbūt tai padėjo, nes būtent tais metais bažnyčioje ir buvo pastatyti vargonai.
Bažnyčios interjere galima pamatyti ir daug paveikslų, turinčių greičiau ne materialinę, bet moralinę vertę. 1883 m. Šv. Jono cerkvės altorių išmargino Janis Stanislavas Birnbaumas – jis nutapė Leonardo da Vinčio paveikslo kopiją. Kai paveikslas pajuodo ir pagal standartus tapo „negražus“, 1904 m. jį pakeitė į citatą iš Evangelijos. Dabar paveikslą galima pamatyti zakristijoje, prieš Janio Rozentalio drobę „Jėzus ant kryžiaus“, kurią dailininkas padovanojo bažnyčiai 1912 m.
Vitražai šalia altoriaus atsirado turtingiems rygiečiams parodžius dosnumą XX a. pradžioje. Įdomu, kad juose nėra jokio istorinio arba biblinio siužeto, įprastai aptinkamo įprastose bažnyčiose, tačiau čia galima įžvelgti spalvingų ornamentų.
Išorinėse simetriškai išdėstytose altoriaus dalies nišose stovi Salomėjos ir Jono Krikštytojo skulptūros, kurios skelbia apie Judėjos gražuolę Salomėją ir Jono Krikštytojo galvos nukirtimą. Pirmą kartą šios skulptūros buvo pastatytos XVI a. antrojoje pusėje, o vėliau jas arba restauravo, arba pakeitė naujomis.
„Jonas Krikštytojas atkurtas toks, koks buvo pirminis. O Salomėja pirmiausiai rimtai nukentėjo apšaudymo 1944 m. metu, kai į bažnyčios stogą pataikė keletas sviedinių. Tada Salomėja neteko rankos su Krikštytojo galva. Atvaizdas tapo labai nepatrauklus. Jį norėjo restauruoti, tačiau išsiuntus akmens pavyzdžius į vieną iš Vokietijos laboratorijų gautas atsakymas, kad akmuo yra toks suiręs, kad jo negalima liesti. Galiausiai sugalvojo geriausią metodiką, kaip atkurti skulptūrą, ir gavo geriausias nuotraukas iš arti, datuojamas 4 dešimtmečiu. Dabar viskas bus!“ – sako G. Blunavas ir priduria, kad Salomėja restauruoti pradėta praėjusių metų spalį. Po dvejų metų ši „pora“ vėl grįš į tą vietą, kur stovėjo 1588–1589 m.
Įdomu, kad Šv. Jono bažnyčioje saugomas galbūt vienas iš seniausių laikrodžių mechanizmų Rygoje. Taip pasakoja istorikas Gunaras Armanis, kuris kažkada kėlėsi į bokštą jo apžiūrėti. Dirbdamas Rygos statybos valdyboje paminklų apsaugos inspektoriumi, jis pagal pareigas apžiūrinėdavo daugelį įdomių miesto statinių detalių, tačiau tokį unikalų senovinį egzempliorių aptiko pirmą kartą. G. Blunavas taip pat pripažįsta, kad Šv. Jono bažnyčioje išliko laikrodžio mechanizmas, tačiau nėra nė vienos istorinės nuotraukos, kurioje ant bažnyčios sienos būtų galima pamatyti laikrodį. Tačiau jeigu tokių nuotraukų vis dėlto atsirastų, būtų galima pamąstyti apie tai, kaip atgaivinti šį senovinį laikrodį.
Nuostabus pasakotojas, gerai išmanantis Rygos namų ir gatvių istoriją. Anksčiau – Paminklų apsaugos agentūros inspektorius.
Žurnalistas, ''Tūrisma Gids'' redaktorius.
Vaizdo žurnalistas, "DELFI TV".
Projektas sukurtas