Projektas sukurtas remiant „Live Riga“
Zakiusala (Zaķusala) – unikali teritorija beveik pačiame miesto centre. Kažkada ji buvo panaši į ramią gyvenvietę tarp salų upėje, tačiau ji išgyveno ir tamsius laikus. Pastačius Salos tiltą, Latvijos televizijos centro pastatą ir televizijos bokštą, viskas čia neatpažįstamai pasikeitė. Artimiausiu metu salos laukia esminės permainos ir jau kitais metais planuojama pradėti renovuoti televizijos bokštą, o dar po poros metų turbūt bus pradėti įgyvendinti planai, kurie pavers Zakiusalą mažąja Venecija.
Zakiusala formavosi pastaruosius 300 metų. Dar XX a. pr. nuotraukose matyti, kaip jos „uodega nesiekia geležinkelio tilto, nes dėl poplūdžių, greitų potvynių, taip pat dėl žmonių veiklos salos Dauguvoje labai pasikeitė – kai kurios dingo, kai kurios atsirado, o dar dalis salų tarpusavyje susijungė sudarydamos neįprastą aplinką – šalia miesto centro, tačiau savo atskirame pasaulyje su vandeniu ir gamta“.
Dar XVII a. Zakiusalos visai nebuvo, ir Dauguva, kurios tuo metu nesulaikė dambos ir elektrinės, galėjo laisvai žaisti savo vandenimis ir tėkme. Būdavo metų, kai pavasarį Dauguvos vandenys pasiekdavo net patį Tuorniakalną. Iki tol, kol tai neturėjo didelės įtakos Rygos uostui, žmonės ypač rūpinosi panašių potvynių padariniais, tačiau 1670 m. išplaukus ledams srovė sunešė smėlį ir atlikus upės matavimus paaiškėjo, kad nuo Kengaragio ir iki paties centro susidarė sekluma, o srovė nukrypo į neteisingą pusę, trukdydama laivybai ir miško plukdymui. Be to, per pastaruosius metus situacija dar labiau paaštrėjo ir srovė beveik dingo, kas Rygai, kaip uostamiesčiui, galėjo būti lemtinga. Tada pakviesti Europos ir vietiniai meistrai užtvėrė išdykusią upę. Buvo pastatyta dambų ir iškasta kanalų, tačiau iš tikrųjų susidoroti su Dauguva pavyko tik po beveik dviejų šimtmečių, sukūrus vieną iš tuo metu šiuolaikiškiausių vandens sistemų. Tačiau būtent dėl dambos ir kitų atitvarų per 200 metų upėje susidarė daug salų.
Zakiusala su Žalioji sekluma viršutinėje Zakiusalos dalyje (dabar Žalioji sekluma yra Zakiusalos dalis), Lucavsala ir Kazų sekluma. Tuo metu, kai buvo kuriamas paveikslas, Zakiusalos dalis dar vadinosi Frydriksala (apgyvendinta viršutinė salos dalis), o Lucavsalos dalis priešais kairėje Dauguvos krantą buvo vadinama Jumpravsala. zudusilatvija.lv. nuotr.
Paminėtina, kad Zakiusala iki šiol yra auganti sala. Dar 1901 m. jos ilgis buvo 1600 m, o 2000 m. – jau 3600 m, rašoma interneto svetainės „Riga2014“ skyriuje apie Rygos salas.
Po Šiaurės karo (1700–1721 m.) ir maro epidemijos Rygos gyventojų skaičius pamažu augo, pradėjo plėstis ir miesto teritorija. Įdomu, kad intensyviausiai tuo metu buvo apgyvendinamos Dauguvos salos, ypač Didžioji Klyversala, kai į šią salą perkėlė plūduriuojantį tiltą. Tilto dalis, jungusi salą su kairiuoju krantu, buvo vadinama Elefento tiltu. 1
Pardauguvoje buvo 613 gyvenamųjų namų, iš jų:
Mukusaloje 9
Didžiojoje Klyversaloje 79
Mažojoje Klyversaloje 5
Kypsaloje 33
Tuorniakalne 73
Frydriksaloje 26
Agenskalne 112
Biekensaloje 65
Zakiusaloje 17
Apie tai rašoma portalo „Latvijas Vēstnesis“ straipsnyje, kurį parengė Rygos istorijos ir laivybos muziejaus specialistai.
XVIII a. Pardauguvą padalijo į kvartalus ir į trečią kvartalą įtraukė Tuorniakalną, Biekensalą, Frydriksalą, Zakiusalą, Jumpravsalą ir Judu salą. Kvartalams prižiūrėti šioje teritorijoje skyrė gerbiamus vietos gyventojus, kaip pagrindą ėmė kiekvieną tankiai apgyvendintą rajoną. Agenskalno teritorijoje tai buvo Pėteris Biksas, o už Zakiusalą, Frydriksalą ir Muižasalą atsakingas buvo stiebų specialistas Nikolajus Dumpis. Ribų projektą patvirtino 1786 m. rugsėjo 24 d. Teritoriniai pasikeitimai neturėjo įtakos pačiam miestui, nes Ryga tuo metu ir toliau egzistavo kaip tvirtovė.
Paminėtina, kad XVIII a. tylioje Zakiusaloje gimė ir pirmas žinomas visame pasaulyje latvių kilmės mokslininkas – gamtos mokslininkas, chemikas, biologas ir Imperatoriškojo Derpto universiteto rektorius Davidas Heronymas Grindelis, iš kurio vardo kilo ir Latvijos farmacijos įmonės „Grindex“ pavadinimas.
Dauguvos salos XVII a. Matoma Lucavsala, Friedrich Isle ir kitoms mažosioms saloms. J.K. Brocade piešinys. Vikipedija
Išsamesnį vaizdą apie tai, kaip atrodė Zakiusala senais laikais, galima susidaryti iš Johano Kristofo Brocės piešinių. Jis fiksavo Mukusalą, Frydriksalą, Zakiusalą, taip pat Mirusiųjų, arba Numirėlių, salą. Saloje buvo vos keli namai, kuriuos galima apžiūrėti piešiniuose: jie buvo pastatyti iš obliuotų rąstų. Numirėlių sala susidarė ledams dreifuojant 1785 m. Tokį pavadinimą ji gavo todėl, kad ten kažkada rado mirusio žmogaus kūną. XIX a. pab. Numirėlių sala jau susiliejo su Zakiusala.
Žinoma, kad kai abi salos susijungė, čia buvo 49 užstatyti žemės sklypai. Be gyvenamųjų namų, saloje taip pat buvo dvi lentpjūvės ir dvi parduotuvės. Salos gyventojai daugiausia buvo žvejai, su „sausuma“ juos siejo valtys ir upės transportas, rašoma interneto svetainėje „CitaRīga“.
Deja, tragiška istorija apie Mirusiųjų salą juodasis periodas šioje vietoje nesibaigė. Kaip žinoma, paskelbus Latvijos valstybės nepriklausomybę taika taip ir neatėjo. Į valdžią norėjo ateiti daugelis, tarp jų ir Pėterio Stučkos vadovaujama tarybinė vyriausybė. Latvijos komunistų valdymas nuo 1918 m. pab. iki 1919 m. pasižymėjo Rygai ideologiškai pagrįstu teroru, vadinamuoju raudonuoju teroru. Tuo metu visoje Latvijoje buvo sudarytas koncentracijos stovyklų tinklas. Viena iš koncentracijos stovyklų, sudaryta Pėterio Stučkos vyriausybės, buvo Zakiusaloje. Joje buvo laikomi Pabaltijo kilmės vokiečių dvarininkai, taip pat režimui paklusti atsisakę asmenys.
Liudijimų apie šį miglotą ir kruviną laikotarpį išliko ne tiek ir daug, jie liko tik žmonių atmintyje ir spaudos naujienose, todėl neaišku, kaip viskas buvo organizuota, kiek žmonių iš Rygos buvo išvežta, kaip vyko susisiekimas, rašoma istoriko Janio Šilinio knygoje apie šį istorijos laikotarpį. Žinoma, kad 1919 m. gegužę žmonės buvo pervesti į getą Dauguvos salose (dar viena stovykla buvo ir Kundzinsaloje).Uždarymas į getą, koncentracijos stovyklas ir darbo rotas faktiškai reiškė žmogaus mirtį nuo bado arba ligų, aiškina Šilinis.Išlaisvinus Rygą į salą vėl grįžo taika. Sala tapo nedidele žalia oaze miesto viduryje. Pasiekti ją buvo galima tik upės transportu ir kelionė trukdavo apie 10 minučių. Įdomu, kad pirmosios Latvijos Respublikos laikais buvo viešai pristatytas nuvažiavimo į Zakiusalą iš nuo 1938 m. atidaryto Žiemgalos tilto projektas, kuris toliau ėjo po geležinkelio tiltu. Tačiau karas neleido įgyvendinti šios idėjos, tuo metu sunaikino ir Žiemgalos tiltą, kurio atramos dar gerai matomos važiuojant iš Rygos į Tuorniakalną. O neseniai vėl prakalbo apie planus atstatyti Žiemgalos tiltą Marijas g. gale.
Vaizdas į Zakiusalą ir Rygos senamiestį iš paukščio skrydžio. Šalia salų Dauguvoje matyti upe plaukiantys rąstai. 1927 m. Nuotr. iš Gunaro Armanio kolekcijos
„Aplink senus, laiko paliestus medinius namukus, daržus ir sodus. Didelių medžių šešėlyje ganosi kelios karvės. Kaimo kelias vingiuoja iki pat vandens krašto, kur krante ir vandenyje matyti juodos dervuotos valtys. Galima pamanyti, kad ši vieta kažkur labai toli nuo šurmuliuojančio sostinės gyvenimo, tačiau taip nėra. Mes esame čia, Rygos centre, Zakiusaloje. Viena iš pagrindinių priežasčių, kodėl triukšmingas miesto ritmas nepalietė salos, tai, kad vienintelė susisiekimo priemonė, jungusi salą su krantu, dar visai neseniai buvo upės transportas“, – taip žurnale „Mokslas ir technika“ 1976 m. rašė architektas A. Purvinis. Tokį idilišką „kaimo mieste“ paveikslą pavaizdavo savo filme „Obuolys upėje“ (1974 m.) ir Aivaras Freimanis. Tai meninis filmas su dokumentinio kino elementais, kuris tiksliai vaizduoja Zakiusalos gyvenimą 8 dešimtmečio pradžioje.
Kai 1976 m. buvo atidarytas Salos (tuo metu – Maskvos) tiltas, situacija pradėjo greitai keistis. Dar po kelerių metų prasidėjo grandiozinio televizijos bokšto statybos vienoje pusėje ir radijo ir televizijos pastatų komplekso – kitoje. Salos gyventojams skyrė naujus butus, iš kurių dauguma su džiaugsmu juos priėmė, nes romantiški namukai saloje negalėjo pasigirti patogumais, o senos statybos namai netrukus visai buvo nugriauti.
Jau 8 dešimtmetyje parengtame Rygos generaliniame plane buvo numatyta pastatyti Zakiusaloje įspūdingą šiuolaikinį radijo ir televizijos centro pastatų kompleksą. Įdomu, kad taip pat buvo svarstomi planai statyti šiuos pastatus ir Agenskalne, Linarda Laicena g., kur tuo metu buvo Latvijos televizija, taip pat šalia Babelytės ežero arba šalia Rygos prekybinės stoties, taip rašoma žurnale „Zvaigzne“ 1979 m. Tačiau pasirinkta buvo Zakiusala. Įspūdingame komplekse buvo suplanuoti du kompoziciškai tarpusavyje susiję 27 aukštų ir 22 aukštų bokštai, taip pat sutvarkytos apylinkės. „Kompozicinėmis naujo komplekso dominantėmis tapo du paraboliniai bokštai, kurie lyg pasukti vienas į kitą nugaromis. Ten bus visos redakcijos ir administracijos patalpos. Apatinio aukšto lygyje po šiais bokštais išilgai salos bus visos garso įrašų studijos ir techninės patalpos, kurios eis į abu bokštus. Vidurinėje dalyje tarp abiejų redakcinių korpusų bus sukurtos visuomeninių patalpų grupės: vestibiuliai, fojė, valgykla ir kavinė, kurie bus bendri televizijai ir radijo komitetui. Čia, vidurinėje dalyje, cokolinio aukšto lygyje bus įrengtos aikštelės operatyvinėms redakcijos mašinoms, į kurias bus galima patekti liftais tiesiai iš redakcijos patalpų“, – taip 1979 m. televizijos centro ateitį aprašė architektas A. Purvinis. Televizijos centras turėjo tapti stambiausiu panašių statinių Latvijoje kompleksu, tačiau įgyvendinti pavyko tik pirmą grandiozinių planų dalį – buvo pastatytas televizijos redakcijų ir įrašų studijos kompleksas, o radijo patalpų, taip pat didelės televizijos studijos statyba pasikeitus valdžiai taip ir nebuvo įgyvendinta.
Tuo pačiu metu, kai statė televizijos centrą, pradėjo statyti ir televizijos bokštą, kurį suprojektavo Maskvos architektai. To meto spaudoje buvo daug medžiagos apie šiuolaikinius, pakreiptus liftus bokšto atramose, taip pat apie jo aukštį – įspūdingi 360 m, dėl kurių jis buvo trečias pagal aukštį TSRS, iš karto po „Ostankino“ ir Kijevo televizijos bokšto. Taip pat buvo minima, kad televizijos bokštas savo forma primena raketą. Naujas bokštas pakeitė seną bokštą Agenskalne, kuris buvo beveik tris kartus žemesnis – vos 110 metrų.
Jau statant buvo planuojama, kad į bokštą galės patekti ir visi norintys, ir 97 m aukštyje buvo nuspręsta įrengti apžvalgos aikštelę, kurią kasmet aplanko apie 20 000 žmonių, pasakoja Latvijos valstybinio radijo ir televizijos centro valdybos primininkas Janis Bogta. Tais laikais čia buvo kavinė „Vēja roze“, taip pat čia buvo didžiulės techninės patalpos, kurios užtikrino viską, ko reikia televizijos transliacijai. Įdomu, kad ir mūsų dienomis kol kas uždaroje nuo lankytojų televizijos bokšto dalyje yra tais laikais pastatyta slėptuvė nuo bombų su mediniais suoleliais, kurioje galėjo tilpti 30 žmonių. Paminėtina, kad tuo metu čia dirbo apie 300 žmonių, o slėptuvė nuo bombų buvo skirta tiems, kurie tiesiogine šio žodžio prasme užtikrino bokšto darbą. J. Bogta pasakoja, kad po suplanuotos renovacijos slėptuvė pastate taip pat išliks. O įspūdingas koridorius, kuriuo šiandien galima patekti į bokšto fojė, su stiklais, kuriuose pavaizduoti kitų tarybinių respublikų televizijos bokštai, praėjus metams nebeatlieka savo funkcijos, todėl apatinį aukštą suplanuota perstatyti.
Televizijos bokšto perstatymo planai grandioziniai, numatyta pastatyti 30 proc. erdvesnes patalpas Latvijos valstybinio radijo ir televizijos centro reikmėms, taip pat planuojama įrengti tris apžvalgos aikšteles skirtinguose aukščiuose, iš kurių pati aukščiausia bus atvira ir bus šalia pačios antenos, o kitos dvi aikštelės žemiau bus įstiklintos. Taip pat planuojama sukurti šešis stiklinius kubus, per kuriuos lankytojai galės išeiti iš bokšto, aiškina J. Bogta. Bokšte taip pat planuojama pastatyti pačią didžiausią ir pačią sunkiausią Fuko švytuokles.
Jeigu iki Salos tilto statybos vienintelė susisiekimo su Zakiusala priemonė buvo upės transportas, tai dabar į salą niekas nebekursuoja. Tačiau vystant salą suplanuota ir prieplaukų statyba.
Prieš porą metų Rygos Dūma ir RAB „Merks“ pateikė savo įsivaizdavimą, kaip turėtų vystytis sala, pažymėdami ją kaip „mažąją Veneciją“ su labai aktyvia pakrantės linija – su valčių prieplaukomis ir promenada. RAB „Merks“ atstovės Lienės Meklerės-Kutsarės žodžiais, šiuo metu projektas pasistūmėjo taip toli, kad artimiausiu metu bus paduotas tvirtinti planas, o metų pabaigoje numatyta perduoti planą svarstyti visuomenei. Paskui bus įvairūs derinimai ir inžineriniai-komunikaciniai planai, ir, jeigu viskas bus gerai, jau po kelerių metų neužstatytas ir santykinai tuščias žemės sklypas tarp Salos tilto ir televizijos bokšto itin pasikeis. Čia atsiras 1500 butų, taip pat komercinių patalpų ir socialinė infrastruktūra. Įdomu tai, kad jeigu dabar asfaltuotas kelias veda viena salos puse, tai pagal planus naujas pagrindinis kelias eis Zakiusalos viduriu, o išilgai kranto planuojamos promenados arba pasivaikščiojimo takeliai.
Architektų biuro „Ruume“ vizualizacija
Latvijos valstybinio radijo ir televizijos centro (LVRTC) valdybos pirmininkas
Žurnalistas, ''Tūrisma Gids'' redaktorius
„Delfi“ vaizdo redaktorius
Projektas sukurtas