Projektas sukurtas remiant „Live Riga“
Lucavsala, jeigu galima taip pasakyti, tai miestas mieste – sala yra visai arti Rygos centro, tačiau atskirta natūralia užtvara ir paslėpta nuo pašalinių akių, tiesa, ten vis dėlto rusena gyvenimas. Niekas nesutrukdys pasivaikščioti ir apžiūrėti žydinčius daržus, nueiti iki paminklo, primenančio stačiatikių cerkvę ir pastatyto žuvusiems Šiaurės kare kariams atminti, ant kalvos, sustoti šalia atminimo lentos disidentui ir žmogaus teisių gynėjui Gunarui Astrai toje vietoje, kur jis anksčiau gyveno. Tačiau žmonės daugiausia atvažiuoja čia norėdami praleisti laiką kitoje Salos tilto pusėje, kur vasarą ir žiemą galima rasti daug aktyvių poilsio ir įvairiausių kitokių pramogų. Šiame „Rygos maršrutų“ pasakojime mes pasistengsime išsamiau pažvelgti į salos esmę ir istoriją.
Gili Dauguvos laivybos vaga šalia Rygos eina dešiniuoju upės krantu, o kairysis krantas buvo mažas ir nežymus, todėl pavasarį reguliariai būdavo užliejamas ir kartą vanduo pasiekė net Torniakalnio kopas. Žmonių pastangos pažaboti Likimo upę ilgą laiką nebuvo sėkmingos ir Dauguva ne kartą išdarinėjo naujus triukus – būtent todėl iki XIX a. atsirado ir keitėsi visos žinomos salos Dauguvoje. Pavyzdžiui, XVII a. antrosios pusės žemėlapiuose nurodytos salos, iš kurių šiandien galima atrasti tik kelias. Net jei kažkurioje iš jų ir buvo koks nors vienišas ūkis, dažnai potvynis nunešdavo jį kaip skiedras.
Rygos planas, 1885 m. Kairiajame apatiniame Lucavsalos kampe matyti ilga žemės juosta. Tai Jumpravsala, kuri dar ne visa susijusi su Lucavsala. Žemėlapis iš sodininkų bendrijos „Jumpravsala“ archyvo.
Salų gyventojai istoriškai buvo „ne vokiečiai“, t. y. latviai. Tai buvo išlaisvinti iš baudžiavos miestų gyventojai arba pabėgėliai iš Vidžemės, Kuršo, Lietuvos, Lenkijos ir net centrinės Rusijos. Todėl miestas neypatingai rūpinosi jų gerove.
Kiek kita situacija susiklostė Jumpravsaloje, kuri šiandien formuoja tolimąjį Lucavsalos kraštą – ten jau nuo viduramžių buvo seserų cisterių ordino vaisių sodas. Savo pavadinimą sala gavo būtent iš vienuolių, arba jumpravų (mergaičių, merginų). Ten jau vėliau pradėjo skirti nedidelius daržus miestiečiams – tais laikais jie buvo vadinami kopūstų daržais, nes būtent šios daržovės ten daugiausia augo. Sodininkų bendrijos „Jumpravsala“ pirmininkė Rasma Grinia, kuri dirba čia jau nuo vaikystės – 5 dešimtmečio pabaigos, mano, kad galima net dokumentais įrodyti, kad Jumpravsaloje yra seniausi sodai Europoje. Dabar oficialiai pačiais seniausiais laikomi sodai Anglijoje.
Kad sulaikytų rygiečius nuo girtuoklystės ir „žalingos socializmo įtakos“, 1907 m. Jumpravsaloje pirmą kartą oficialiai pradėjo skirti žemės daržams, kuriuos vėliau atidavė rygiečiams. Pirmo daržo savo šeimai paprašė Ernestas von Rotas, rašoma straipsnių rinkinyje, skirtame Latvijos Respublikos 10-mečiui. 1920 m. čia buvo įregistruota 619 daržų, šiuo metu bendrijoje liko 350 daržų, pasakoja Rasma Grinia. Tačiau tas daržininkystės ūkis, kurį mes žinome šiandien, atsirado čia tarybiniais laikais – 1947 m.
Šiais metais birželio 16 d. Lucavsaloje SB „Jumpravsala“ minės 111 metų nuo Rygos šeimyninių daržų atsiradimo – ten vyks paroda ir iškilmingi renginiai. Įdomu, kad daugelis čia augančių obelų gali būti senesnės nei 100 metų, todėl ponia Grinia tikisi, kad jai pavyks pasiekti, kad jos būtų oficialiai pripažintos seniausiais medžiais, kuriuos draudžiama pjauti, taip pat planuoja padaryti informacinių lentelių, kad kiekvienas norintysis galėtų sužinoti, kur Rygoje galima rasti seniausių vaismedžių.
Vaizdas iš Lucavsalos į Rygos centrą. 1950 m. vid. Vilio Ridzenieko nuotr. VRVM 94671/292
Pažvelgus į istoriją reikia pasakyti, kad Lucavsala atsirado susiliejus kelioms salelėms. Po eilinio potvynio 1670 m., kai Dauguva pakeitė vagą, rygiečiai išsigando, kad toks svarbus miestui uostas gali pernelyg nusekti. Ir tada į pagalbą pasikvietė „vandens reikalų meistrus“ iš Vokietijos – Jekobą Jostą, kuris taip pat žinomas kaip Rygos vandentiekio kūrėjas, ir Rupertą Bindeną, kuris atstatė sudegusį Šv. Petro bažnyčios bokštą ir Šv. Jono bažnyčią. Jiems pavedė sutvirtinti upės krantus. Tačiau tai buvo ne taip ir lengva, ir Dauguvą šiek tiek pavyko pažaboti tik XVIII a., Rygos kelionių vadove rašo Andris Kolbergas. Tačiau potvyniai tęsėsi ir vėliau, iki XX a. Kartkartėmis čia nuo vaikystės gyvenęs Leonas Astra pasakoja, kad maždaug prieš 12 metų jis nustebo, kai jo kieme atsidūrė Dauguva. Jos vanduo taip aukštai pakilo, kad jis negalėjo išvažiuoti į darbą su mašina.
Atvaizde matyti Zakiusala sala, Lucavsala ir Kazu sekluma. Darant atvaizdą Zakiusala vadinta Fridriko sala, o dalis Lucavsalos prie kairiojo Dauguvos kranto – Jumpravsala. Aerofotonuotrauka daryta 1920 m.Zudusī Latvija nuotr.
Esminiai pasikeitimai Dauguvos salų konfigūracijoje įvyko XIX a. pab., kai upės išsišakojime pastatė dambas, o pagrindinę vagą susiaurino specialiomis dambomis, taip pat pagilino laivakelį. Taip iš smulkių salelių susidarė Zakiusala, Lucavsala, Kundzinsala, Kypsala. Tyrėjai, įvertinę atliktą darbą, padarė išvadą, kad XIX–XX a. sandūroje čia buvo vienas iš sudėtingiausių ir patvariausių saugumo požiūriu hidrotechninių kompleksų pasaulyje. Jį kūrė olandai, švedai, anglai, lenkai, rusai, prancūzai ir, žinoma, latviai inžinieriai ir statybininkai.Tolesniam salų konfigūracijos pasikeitimui įtakos turėjo ir hidroelektrinių statyba.
Įsivaizduoti, kaip Lucavsala atrodė maždaug prieš 100 metų, galima iš straipsnio žodyne Latviešu konversācijas vārdnīca:
„Kadangi didelė ir žema salos dalis pavasarį užtvindoma, joje ganomi gyvuliai, čia taip pat yra pievų, kuriose vasarą nuima po du šieno derlius. O aukštoje šiaurrytinėje salos dalyje išilgai Mažosios Dauguvos krantų įsikūrė 10–11 ūkelių, iš kurių didžiausia yra Lucavsalos sodyba. Ūkis daugiausia medinis, pastatytas ant 1–2 m aukščio pamato (dėl potvynio), išorėje apkaltas aukšta lentų tvora. Šalia namų auga lapuočiai medžiai ir daržiukai su kopūstais, bulvėmis ir runkeliais. Namų savininkai išgyvena iš pieno, nes saloje geros pievos ir ganyklos, o pieno produktų pristatymas į Rygos turgų gana patogus (Lucavsaloje apie 150 karvių). Nuomininkai gauna pelną Rygos Daugavmalos lentpjūvėje, Zakiusaloje, taip pat žvejoja Dauguvoje. Saloje gyvena apie 100 žmonių. Lucavsalos susisiekimas su krantu sutvarkytas iš Pardauguvos pusės nuo Oskara g., iš kur per Biekengravį pastatė akmeninę dambą su tiltu. Be to, Zakiusalą ir Rygą galima pasiekti Dauguva valtimi.“
Salos tiltą čia pastatė tik 8 dešimtmečio pabaigoje. Tada čia buvo Tilto statybos aikštelės biuras ir gamybinė infrastruktūra, prisimena Leonas Astra. Atsiradus tiltui patekti į Lucavsalą tapo kur kas lengviau.
Sodyba Lucavsaloje, 1984 m. Gyvenamasis sodybos namas pastatytas XVIII a. pab., vėliau iš esmės perstatytas. XIX–XX a. sodyba, kaip ir visa Lucavsalos teritorija, priklausė Leontjevų šeimai, nuo 1902 m. – Rygai. Zudusī Latvija nuotr.
Iki Latvijos Respublikos įkūrimo miestui priklausė tik Jumpravsalos žemės, kurios oficialiai buvo dalis Pardauguvos. Likusi Lucavsalos dalis istoriškai buvo laikoma laisvųjų riterių sodyba – Akmensalos bendrijos teritorija. Iki riterių ordino saulėlydžio 1559 m. šios žemės priklausė Livonijos ordinui. XVII a. vienoje iš mažų salų, kurios dabar sudaro Lucavsalą, gyveno Klausas Lucavas (von Lutzau), nuo jo pavardės ir atsirado dabartinis salos pavadinimas (Lutzausholm).
Šiaurės karo metu, mūšyje prie Dauguvos, 1701 m. liepą švedai, vadovaujami kapitono Volmaro von Šlipenbacho, apsupo rusų armijos įgulą. Apie 400 kareivių, kurie įsitvirtino saloje ir saugojo kelią į Rygą, krito mūšio metu. Žuvusius karius palaidojo čia pat bendrose kapinėse Lucavsaloje. 1891 m. Vidžemės generalgubernatorius Michailas Zinovjevas išleido įsaką žuvusiems kariams atminti pastatyti 6 m aukščio stačiatikių cerkvės formos paminklą. Šiuo metu istorinei apžiūrai taip pat reikšmingiausias objektas Lucavsaloje, o šalia Dauguvos – maudykla. Atkūrus Latvijos nepriklausomybę, kiekvienų metų vasarą čia vyksta atminimo renginiai.
Paminklas 400 rusų karių, kritusių Lucavsaloje Šiaurės karo metu. Pastatytas 1891 m. Roberto Johansono nuotr. (1932). VRVM 122412/1
1919 m. Rygos centrą nuo Lucavsalos stebėjo Bermonto armija, tačiau toliau jos kariams prasiveržti taip ir nepavyko.
1944 m. iš Lucavsalos Rygą apšaudė vokiečių kariai, o Raudonoji armija tais pačiais metais įrengė ten oro uostą, rašoma portale „Rīgassalas.lv“.
Tiesa, Astra šiek tiek abejoja dėl oro uosto egzistavimo, tačiau prisimena: „Artimiausioje pievoje nusileido TSRS karinių oro pajėgų naikintuvas, kurio pilotas – jaunas vaikinas avies kailio kepure – norėjo apsigyventi mūsų namuose. Atrodė taip, kad atsisakymo jis nebūtų priėmęs, todėl teko sutikti. Po kelių dienų jis taip pat greitai dingo kartu su lėktuvu. Atrodė, kad vaikinas tiesiog sugalvojo stebėti oro mūšius nuo žemės.“
Ir Lucavos sodyba, ir prieš ją augančios didžiulės liepos, kurioms suteiktas retų medžių statusas, vis dar yra savo vietose. Deja, senos sodybos pastatas yra apverktinos būklės. Po Antrojo pasaulinio karo čia vienu metu gyveno iki 14 tarybinių kareivių šeimų, prisimena Lucavsalos gyventojas Leonas Astra, kuris, kaip ir jo broliai Gunaras ir Haris, praleido čia vaikystę. Žinoma, tiek daug žmonių, gyvenančių kartu, greitu metu „nugyveno“ namus. Tais laikais sodyboje buvo net parduotuvė. Dar ir dabar pastate yra butų, tačiau neseniai čia kilo gaisras, kuris dar labiau sugadino ir taip griūnantį namą, o dalį stogo teko apdengti mėlyna plėvele.
Astrų šeimos namas Lucavsaloje. Nuotr. iš Astrų šeimos archyvo
Lucavsala – tai dar ir vieta, kur vaikystėje ir po pirmos tremties gyveno žmogaus teisių gynėjas, disidentas ir kovotojas už Latvijos nepriklausomybės idėjas Gunaras Astra. Jo gyvenimą sugriovė tarybų valdžia. Namą Lucavsaloje 1909 m. pastatė senelis, pasakoja jo brolis Leonas Astra. Jo vaikystėje čia viskas atrodė kitaip, buvo daug karvių ir ganyklų, o į mokyklą Pardauguvoje galima buvo nueiti tiltuku per Biekengravį. Vėliau į Rygos centrą kartą per valandą kursuodavo laivelis – moterys vežė į turgų Lucavsalos daržų gėrybes. 8 dešimtmetyje visa tai pradėjo gesti.
Gunarą Astrą areštavo ir 1961 m. nuteisė už antisovietinę orientaciją ir propagandą, o paskui – už išdavystę ir šnipinėjimą, nes 1958 m. Astra susipažino ir paskui ne kartą buvo susitikęs su dviem JAV ambasados darbuotojais, taip pat susirašinėjo su JAV gyvenančia latve Gaida Priedyte. Už šiuos normalius, žiūrint iš mūsų laikų pozicijos, dalykus jį nuteisė 15 metų griežtojo režimo kolonijos Sibire. Jo brolis Leonas pasakojo, kad ten jam teko išbūti visą laiką iki pat paskutinės dienos. Po tremties jis grįžo į Lucavsalą. Būtent čia 1983 m. atliko antrą kratą ir Gunaras buvo areštuotas ir išsiųstas antrą kartą. Jo „nusikaltimas“ – kelių uždraustų knygų saugojimas ir platinimas… Astra neatsisakė savo įsitikinimų ir neišdavė nė vieno žmogaus, valdžia jam neatleido ir vėl ilgiems metams ištrėmė kaip recidyvistą į griežtojo režimo kalėjimą. Veikiami Vakarų, 1988 m. jį anksčiau laiko išlaisvino ir jis nusprendė grįžti namo, tačiau jau visai greitai pakeliui į Leningradą Gunaras Astra susirgo gripu, nuo kurio komplikacijų mirė. Tačiau daugelis iki šiol mano, kad jį išsiuntė specialiųjų tarnybų įsakymu.
Šalia namo Lucavsalas g. 30, kur gyveno Astra, 2014 m. remiant organizacijai „Daugavas Vanagi“ buvo atidengta Edvino Kruminio ir Rygos paminklų agentūros pagaminta atminimo lenta. Joje iškalti jo paskutinių žodžių teisme 1983 m. fragmentai: „Aš tikiu, kad šie laikai dings kaip kliedesys. Tai suteikia man jėgų čia stovėti ir kvėpuoti. Mūsų žmonės daug kentėjo ir todėl daug ko išmoko, jie išgyvena ir šiuos tamsius laikus.“ Dabar šiame name gyvena jo brolis Leonas. Kai namuose bus baigtas remontas, brolis nori įkurti čia memorialinę Gunaro Astros atminimo vietą.
Per pastarąjį dešimtmetį Lucavsala iš esmės pasikeitė ir šiuo metu užima rekreacijos kampelio nišą, rašo savivaldybės interneto svetainėje Rygos vyriausiasis architektas Gvido Princis. Vystomas poilsio parkas, atsirado įrengtas ir tarp rygiečių labai populiarus paplūdimys, veikia vaikų žaidimų aikštelė, kavinė ir vandenlenčių parkas. Čia jau vyksta ir daug kultūrinių ir pramoginių renginių.
Paminėtina, kad anksčiau buvo daug idėjų pastatyti čia milžiniškus pastatus, įskaitant ledo ritulio salę Pasaulio čempionatui, kuris vyko Rygoje 2006 m. Tačiau dabar čia vyksta aktyvi poilsio zonos po atviru dangumi plėtra. Lucavsalas g. 45 toliau veikia ir sporto irklavimo bazė.
Lucavsalos ekobendruomenės sodas. www.lucavsala.org nuotr.
Dėmesio verta ir čia veikianti Lucavsalos ekobendruomenė, kurioje organizuojami ir pravedami įvairūs kūrybiniai renginiai, taip pat čia auginamos ir daržovės. Bendruomenės tikslas – sukurti savarankišką kūrybinį kvartalą, pritraukiant vietos gyventojus ir organizuojant kultūrinius, pramoginius ir švietimo renginius, taip pat vykdyti savo veiklą ir kitose šakose, rašoma bendrijos feisbuko profilyje . Kartu su ekobendruomenės aktyvistais galima leistis į ekskursiją po Lucavsalos daržus. Informacija apie tikslų ekskursijos laiką taip pat nurodyta feisbuke.
Nuostabus pasakotojas, gerai išmanantis Rygos namų ir gatvių istoriją. Anksčiau – Paminklų apsaugos agentūros inspektorius.
Žurnalistas, ''Tūrisma Gids'' redaktorius.
Vaizdo operatorius, “DELFI TV".
Projektas sukurtas