Projektas sukurtas remiant „Live Riga“
Latvijos nacionalinio operos ir baleto teatro pastatas, suprojektuotas Liudvigo Bonšteto, jau daugiau kaip 150 metų Rygos bulvarų juostą puošia kaip teatro meno, pastatyto graikų stiliumi, šventovė. Čia pasirodė visame pasaulyje žymūs atlikėjai, spektaklius kūrė žinomi režisieriai, dirigentai ir muzikantai, be to, Operos pastatas apipintas istorijų ir legendų. Būtent apie baltas meno ir muzikos šventovės sienas arba apie Operą ir bus mūsų kitas ciklo „Rygos maršrutai“ pasakojimas.
Iš pradžių galėjo nutikti ir taip, kad Opera, arba Baltasis namas, kaip jį po šimto metų vadino žymus atlikėjas, aktorius ir rašytojas Maris Vėtra, niekada nebūtų atsiradęs Rygoje, jeigu ne vienas nelaimingas atsitikimas, įvykęs 1829 m. Ķēniņu g. (dabar – Vagnera g.). Vokiečių pirklių bendruomenės „Musse“ teatro pastato salės antrame aukšte vyko durininko Tauryčio ir jo mylimosios vestuvės. Į vestuves buvo pakviesta daug svečių, ir kažkuriuo momentu per triukšmingas linksmybes sulūžo grindlentės, kurios buvo ir apatinio aukšto lubos. Tuo metu ten vyko operos pasirodymas. Publiką apėmė panika, tačiau linksmos vestuvės to net nepastebėjo. Tuo pačiu metu salėje apatiniame aukšte buvo ir Rygos generalgubernatorius Filipas Paulučis, kuris po išgyventų įvykių nusprendė, kad Rygos teatrui galų gale reikalingos nuosavos patalpos. Apie tai kalbama knygoje, išleistoje 150-ajam Operos jubiliejui. F. Paulučis įsakė neremontuoti seno pastato ir pastatyti naują. Tačiau iš pradžių šiai idėjai nebuvo pritarta ir ji nebuvo paremta, todėl už 10 000 rublių sutvarkė seną pastatą. Tačiau vertinantis operą ir teatrą italas F. Paulučis niekaip negalėjo nusiraminti ir įkūrė specialų fondą teatro statybos lėšoms rinkti. Iki 1860 m. fonde buvo sukaupta padori suma – 170 000 rublių, o 1853 m. buvo sukurtas Teatro statybos komitetas.
Nacionalinė opera, XX a. 4 dešimtmetis. Tarp kanalo ir Operos matyti elektrinė ir jos kaminas. Zudusī Latvija nuotr.
Ryga tuo laikotarpiu smarkiai plėtėsi, stiprėjo pramonė ir prekyba. Vienas iš pasiūlymų, kuris buvo svarstomas tuo metu, tačiau vėliau buvo atmestas, tai Peterburgo architekto Haraldo Bosės idėja pastatyti didžiulį pastatą, kur po vienu stogu būtų birža, teatras ir Didžioji gildija. Tačiau senam miestui šis pasiūlymas buvo pernelyg masyvus, tačiau, tiesa, mums gerai žinomas dar vienas H. Bosės suprojektuotas pastatas – tai Biržos pastatas.
Kai XIX a. vid. buvo nugriauti Rygos gynybiniai pylimai ir sukurtas bulvarų žiedas, šalia naujai suformuoto miesto kanalo, buvusio Blynų bastiono vietoje, suplanavo teritoriją ir miesto teatrui. Po ginčų ir daugelio žymių architektų pasiūlytų projektų svarstymų galiausiai pasirinktas Sankt Peterburge gyvenusio vokiečių aktoriaus Liudviko Bonšteto projektas. Šis projektas „popieriuje“ buvo kur kas pigesnis negu jo kolegų iš Berlyno ir Rygos pasiūlytos idėjos. Pagal projektą žiūrovams salėje buvo numatyta daugiau vietų nei senajame teatre. Planuota, kad menu mėgausis ne tik rygiečiai, bet ir daugybė miesto svečių. Tačiau pradėjus statyti teatrą pasirodė, kad ir darbas, ir teatro įrengimas atsieis kur kas daugiau, nei nurodyta projekte, – bendros išlaidos sudarė 354 000 rublių.
Operos pastatas Antrojo pasaulinio karo ugnyje – fone dega pagrindinis pašto ir telegrafo pastatas (dabar – Latvijos universiteto Verslo, valdymo ir ekonomikos fakultetas), o priekyje pats autorius – Krišas Rakė. 1944 m. Nuotr. iš Rygos miesto statybos valdybos archyvo.
Naujo teatro kertinis akmuo buvo padėtas 1860 m. Iškilmingoje ceremonijoje dalyvavo Rusijos imperijos sosto įpėdinis, o patį pastatą pastatė po trejų metų. Rezultatas pranoko visus lūkesčius – tai buvo klasicistinio stiliaus pastatas, papuoštas graikiškomis kolonomis, taip pat apsuptas prabangių žalių sodinukų. Kaip sakė operos istorikas Mikus Čežė, iš pradžių įėjimą į teatrą buvo planuota padaryti į Rygos senamiesčio pusę, iš kur į pasirodymus turėjo ateiti publika. Taip ir atsirado pavadinimas Teatra g., nes tai buvo pats tiesiausias kelias į meno šventovę. Tačiau paskui šią užmačią atmetė ir pagrindinį fasadą pasuko į žalumos pusę.
Nauju teatru susižavėjusi buvo ir dauguma miestiečių, juk pastatas iš tikrųjų priminė meno šventovę ir nebuvo panašus nė į vieną Rygos pastatą. Pagrindinis pastato fasadas išlaikytas klasikinių formų su 6 joninėmis kolonomis, virš kurių kyla graikų dievas ir menų globėjas Apolonas su savo svita, meno genijus, sulaikantis laukines fantazijas, ir Apolono lyrą saugančios mūzos. Kai kurie, tiesa, sakė, kad pastatas neatitinka tipiškos Rygai vokiškos architektūros, tačiau tokių buvo mažuma.
Paminėtina, kad Didžiojoje salėje ir tada, ir dabar buvo galima pastebėti atskyrimą, jeigu pažiūrėsime į viršų, tai kuo aukščiau, tuo paprastesni papuošimai ir kietesnės kėdės, o iki antro balkono buvo paprasti mediniai suolai – ir baigiamasis aktas ilgo pasirodymo pabaigoje buvo nepamirštamas, juokiasi M. Čežė. Ši neteisybė buvo pašalinta rekonstrukcijos metu 1990 m. Tiesa, įėjimai publikai taip pat buvo skirtingi – išdailinti ekipažai galėdavo privažiuoti prie durų po kolonomis, o tiems, kurie įsigijo pigius bilietus į balkoną, reikėjo įeiti šalia durų į karčiamą, siaurais ir prastais laipteliais iš kanalo pusės – šios durys ir visas fasadas išsaugoti šiuolaikiniame pastate ir įtraukti į priestato galeriją, vedančią į Naująją salę.
Pirmo teatro salėje ložes skyrė siena, o raudona, auksinė ir juoda spalvos interjere buvo pasirinktos būtent todėl, kad tai vokiečių vėliavos spalvos, juk iki Pirmojo pasaulinio karo tai buvo vokiečių teatras. Didžiulio šviestuvo tuo metu salėje dar nebuvo, o lubas pagamino iš stiklo, už kurio salei apšviesti pastatė dujų ragelius.
Išorėje iš abiejų pusių Operos pastatą saugojo sparnuoti liūtai, kurie galėjo atlikti savo darbą ir geriau. Ir štai kodėl: 1882 m. birželio 14 d., pirmoje dienos pusėje, Richardo Ženės pjesės „Šviesos rūmai“ repeticijos metu teatre prasidėjo didelis gaisras. Kaip pažymi M. Čežė savo knygoje „Mūzų šventovė“, baudžiamojo tyrimo, kuris buvo vykdomas pagal Rygos miesto ratos įsakymą, išvadoje buvo sakoma, kad per trumpą laiką liepsna apėmė visą pastatą, o dėl stipraus vėjo grėsmė kilo ir kitiems Rygos senamiesčio pastatams, kuriems dėl didelio karščio sproginėjo stiklai ir degė langų rėmai. Gaisras taip pat pasiglemžė ir kelių žmonių gyvybes, nes ugnis plito labai grėsmingai. Tyrėjų išvadose taip pat nurodyta, kad gaisro priežastis negalėjo būti koks nors neatsargumas arba apšvietimui naudojamų dujų nuotėkis. Viskas rodė, kad tai buvo piktybinis padegimas. Tiesa, kaltininko taip ir nerado.
Netrukus po gaisro buvo priimtas sprendimas atstatyti teatrą. Ir nors tyrimo išvadoje buvo nurodyta, kad gaisro priežastis buvo toli gražu ne dujos, atstatydami pastatą nusprendė daugiau nenaudoti grėsmę keliančio pavojingo apšvietimo būdo. Todėl kanalo krante pastatė pirmą Rygoje ir visose Baltijos šalyse elektrinę, kuri apšvietė ne tik teatrą, bet ir daugelį kitų gretimų namų ir gatvių. Reikia priminti, kad Tomas Alva Edisonas vos prieš kelerius metus išrado elektrą, beje, tolimoje Amerikoje. Iš elektrinės, kuri veikė garais, šiandien išliko tik kaminas, kuris lengvai buvo integruotas į Naujosios operos salės priestatą. Kartu su nauju elektros tiekimo būdu Opera gavo ir didžiulį šviestuvą, kuris šiandien didžiuojasi 124 lemputėmis.
Teatrą atstatė pagal miesto vyriausiojo architekto Reinholdo Šmelingo projektą, kuriame jis atidavė pagarbą pastato autoriui L. Bonštetui, tačiau įtraukė ir šiuolaikinių korekcijų. Jis parengė gilesnį ir ilgesnį scenos portalą, taip pat dėl gaisrinės saugos sceną iš žiūrovų salės pusės buvo galima atskirti metaline užuolaida. Ložės daugiau nebeskyrė siena, todėl pagerėjo salės akustika, taip pat pasuko ir vienodus balkonus, kad būtų pagerintas matomumas. Daugelis interjero ir dekoro elementų, pagamintų vieno iš geriausių Rygos meistrų Augusto Folco, dera su pastato fasado elementais. Jeigu prieš pasirodymą, kol dar dega šviesa, įsižiūrėtume į dekoratyvinius papuošimus virš scenos, galėtume pamatyti didžiųjų – Mocarto, Gėtės, Šekspyro, Šilerio, Vagnerio ir Betchoveno – portretus.
M. Čežė savo knygoje mini, kad įrengus apšvietimą elektra laimėjo ne tik žiūrovai, bet ir muzikantai ir dirigentai, nes anksčiau orkestro duobėje buvo prieblanda, beveik tamsa, todėl skaityti natų partitūrą buvo labai sunku – pirmieji dirigentai turėjo palikti darbą teatre būtent dėl prarasto regėjimo, rašo istorikas. O šviestuvai išilgai balkonų, kurie istoriškai buvo pakabinti lemputėmis žemyn, kažkam net išsaugojo gyvybę: XX a. 3 dešimtmetyje kažkoks vaikinas nusprendė nusižudyti – šoko nuo viršutinio balkono, tačiau užsikabino, tai pristabdė kritimą. Savižudis liko gyvas, nukrito ant kažkurio žiūrovo parteryje ir sulaužė jam ranką, rašė to laiko laikraščiuose, pasakoja M. Čežė. 4 dešimtmetyje į žvakes panašias lemputes ir šviestuvus persuko į kitą pusę, tačiau paskutiniajame dešimtmetyje, kai atstatė pastatą, buvo priimtas sprendimas grįžti prie pirminio varianto.
Pagal Šmelingo projektą, balkonai salėje buvo pasukti, kad pagerintų vaizdą. Maži šviestuvai vėl išdėstyti „veidu žemyn“, kaip tai buvo originaliai, o 4 dešimtmetyje juos apsuko į kitą pusę – žvakėmis į viršų. Nuotraukoje matomos vokiečių vėliavos spalvos: raudona, auksinė ir juoda. Jos buvo naudojamos interjere. Nuotr. iš Shutterstock
Geresnis apšvietimas padarė reiklesnę ir publiką, nes nupieštos dekoracijos buvo plokščios ir nebeatrodė įspūdingos. Teatre pradėjo statyti dekoracijas, o tam reikėjo talpesnės patalpos joms saugoti, pasunkėjo ir jų transportavimas. Todėl už scenos pastatytas priestatas, kurį mūsų dienomis iš esmės modernizavo, buvo naudojamas, pavyzdžiui, kai dekoracijas reikėdavo perkelti į krovininę mašiną ir rampa privežti beveik iki pačios scenos. Išliko taip pat ir kitas istorinis įėjimas, pro kurį įvažiuodavo arklių traukiami vežimai.
Kaip pasakoja LNO visuomeninių santykių specialistas Irbė Treilė, dar prieš kelerius metus jis vėl buvo panaudotas Richardo Vagnerio operos „Riencis. Triumfas ir nuopuolis“ pastatymo metu, kur scenoje pasirodymo metu dalyvavo baltas žirgas, kurį atsivedė šia rampa.
Įdomu, kad šiandien operos dirbtuvės pagal senus pavyzdžius pagamino užuolaidas – lygiai tokias, kokios buvo iki Ulmanio laikų – išpieštas romantiškais piešiniais, o 4 dešimtmečio antrojoje pusėje prisireikė labiau nacionalinių užuolaidų, todėl senas atidavė į sandėlį. M. Čežė rodo skylę senose užuolaidose, kurios mūsų vizito į Operą metu gulėjo ant dirbtuvės grindų. Per jas bet kuris aktorius prieš pasirodymą galėjo pažiūrėti į žiūrovus. Naujose užuolaidose šio elemento nebebus, pasakoja operos ekspertas.
Kaip jau buvo minėta, daugiau kaip pusę amžiaus kolonomis papuoštame pastate kanalo krante buvo įsikūręs vokiečių teatras. Tik 1912 m. vadovaujant Paulai Jurjanai buvo suburta pirma latvių operos trupė, kuri jau po poros metų prasidėjus karui iširo Rusijoje.
Vokiečių imperijos armijos kareiviai žygiuoja šalia viešbučio „Roma“ (sudegė 1944 m.) ir vokiečių teatro (dabar – Nacionalinė opera ir baletas) Pirmojo pasaulinio karo metu. Ryga, 1917 m. rugsėjo 3–30 d. Autorius nežinomas. Nuotrauka iš Latvijos nacionalinio archyvo Valstybinio kinofotodokumentų archyvo, 1. f., 15684P. l.
Tačiau Jazepas Vitolsas 1918 m. sukvietė po Rusiją išsivažinėjusius meno veikėjus ir sunkiu laiku sukūrė pirmą „Latvišką operą“. Iš pradžių ji dirbo Antrajame miesto teatre (dabar – Nacionalinis teatras), tačiau netrukus po Latvijos Respublikos paskelbimo – 1919 m. sausio 23 d. – operos veikėjai persikraustė į baltą namą. Įdomu, kad trumpu tarybų valdžios laikotarpiu, kai Rygoje vadovavo Peteris Stučka, Latvijos opera buvo nacionalizuota, o bilietus į Richardo Vagnerio operą „Tanhoizerį“ darbuotojams dalijo nemokamai, nes „menas priklausė liaudžiai“, pasakoja knygoje, išleistoje 150-ajam Operos jubiliejui. Užpuolus bermontininkams, į pastatą pataikė artilerijos sviedinys ir pastatas iš dalies sudegė, bet jau po mėnesio, 1919 m. gruodžio 12 d., pasirodymu „Tanhoizeris“ darbą pradėjo Latvijos nacionalinė opera (LNO).
Kitais metais čia atidavė garbę iš emigracijos grįžusiems J. Rainiui ir Aspazijai, o dar po kelių mėnesių čia įvyko pirmos latvių nacionalinės operos „Baniuta“ premjera, dirigavo pats kompozitorius Alfredas Kalninis. Paskui buvo operos aukso amžius – žymūs kultūros veikėjai, grandioziniai pasirodymai ir gerbėjai, kurie su gėlėmis ir laiškais laukė aktorių šalia tarnybinio išėjimo.
Moterų choro grupė Richardo Vagnerio operos „Skrajojantis olandas“ pasirodymo metu. Nuotr. iš LNOB archyvo.
Vyrų choro grupė šalia teatro pastato 1918 m. spalio 15 d. su kostiumais iš spektaklio „Skrajojantis olandas“. Nuotr. iš LNOB archyvo.
1922 m. į šį pastatą atėjo ir baletas – LNO sudarė sutartį su buvusiu Peterburgo Marijinsko teatro meno vadovu Nikolajumi Sergejevu ir tų pačių metų gegužės 1 d. įvyko P. L. Hertelio spektaklis „Tuščias atsargumas“.
Iš pradžių teatre buvo griežtas skirstymas – tie, kurie pirkdavo pigius bilietus balkonuose, turėdavo įeiti pro šonines duris, kur rūsyje buvo įsikūrusi smuklė. Dabar šis įėjimas yra naujame priestate.
Orkestro duobėje po scena buvo suflerio kėdė. Operoje dirbę sufleriai turėjo muzikinį išsilavinimą, tačiau jiems nereikėjo dainuoti, kad patys muzikantai neaptingtų ir išmoktų visą pasirodymą.
Jau statant teatrą šalia scenos buvo įrengtos prabangios „ložės valdžios atstovams“. Vienoje pusėje sėdėdavo Rusijos imperijos atstovas – generalgubernatorius, kitoje – vokiečių ratos vadovybė. Skirstymas išliko ir šiandien – yra prezidento ložė ir vyriausybinė ložė.
Kai 1929 m. pasaulį apėmė ekonominė krizė, operos teatras rado išeitį – savo pergalės eiseną pradėjo operetės su reviu elementais, kuriuos dar daug metų prisiminė žiūrovai. Operetės tapo labai populiarios ir atnešė daug pelno teatrui. Norint papildyti kasą, buvo imtasi bandymų rodyti čia ir kiną, pritvirtinus prie balkono ekraną, tačiau šis bandymas nebuvo sėkmingas.
4 dešimtmečio pabaigoje opera ir baletas dirbo labai įtemptai ir atsidavę: čia pastatė 98 operas ir 17 operečių, nuskambėjo 127 simfoniniai koncertai, o iš viso per šį laikotarpį įvyko 5405 pasirodymai. Produktyviai šiuo metu čia dirbo, pavyzdžiui, režisierius Michailas Čechovas, kurio prašymu iš pradžių nuomojo, o paskui ir nupirko diskinį sukamą ratą scenai.
Paskutiniais laisvos Latvijos metais čia pastatė V. A. Mocarto operą „Užburtoji fleita“, o paskui prasidėjo karas ir po jo tarybiniai metai, kai LTSR valstybinis operos ir baleto teatras, nepaisydamas politinio fono, galėjo pasiekti didelių aukštumų ir pelnyti visuotinę šlovę. Čia savo kelią pradėjo žinomi baleto artistai Maris Liepa, Aleksandras Godunovas, Michailas Baryšnikovas ir daugelis kitų muzikantų, kompozitorių ir atlikėjų.
Scena iš Adolfo Skultės baleto „Laisvės sakta“ LTSR Valstybiniame akademiniame operos ir baleto teatre. Baletas gavo valstybinę premiją. Gulbės vaidmenyje – Inara Ginterė, Zemguso vaidmenyje – Haraldas Ritenbergas, Tomo vaidmenyje – Maris Liepa. Ryga, 1950 m. Autorius nežinomas. Latvijos nacionalinio archyvo Valstybinis kinofotodokumentų archyvas, 1. f., 7650P. l.
Paskutiniojo dešimtmečio pabaigoje operos teatras išgyveno grandiozinę restauraciją, kurią atliko pagal Šmelingo projektą, tiesa, šiek tiek sumažinę žiūrovų vietų salėje skaičių, pagerinę akustiką ir modernizavę kitas technines detales.
2001 m. buvo baigta priestato komplekso su Naująja sale, kurioje tilpo 300 žiūrovų vietų, statyba, taip pat buvo įrengta šiuolaikinė baleto artistų repeticijų salė ir dekoratorių patalpos. Pagal planą buvo numatytas ir trečias statybos etapas, pasakoja Treilė. Jo metu buvo planuota pastatyti papildomas technines patalpas, taip pat antrą repeticijų sceną, požeminę aikštelę, o neseniai pastatytas priestatas buvo laikinas sprendimas. Deja, nei Rygos Dūma, nei Kultūros ministerija iki šiol nerado lėšų šiais idėjai įgyvendinti.
LNOB interneto svetainėje rašoma, kad šiuo metu per vieną sezoną vyksta 200 pasirodymų, taip pat parengiama apie 6 naujus pasirodymus. Didžiojoje salėje 946, Naujojoje salėje – nuo 250 iki 300 vietų.
Jeigu pažiūrėsime į įvairių laikotarpių nuotraukas ir pašto atvirukus, pastebėsime, kad prieš Operą buvo labai daug gėlių klombų, ir šis skirtumas itin pastebimas. Tačiau ir mūsų dienomis ten galima pamatyti vieną iš gražiausių Rygoje landšafto dizainerių darbų.
Šviesos paukštis panašus baletdejotāja Maros Liepos paminklas tarp opermano ir kanalo. Nuotr.iš Shutterstock
Skveras šalia Operos neįsivaizduojamas be atidengto čia 1887 m. fontano „Nimfa“. Legenda pasakoja, kad fontano autorius – Augustas Folcas – kūrė grakščios moters įvaizdį pagal tikrą, kurią tuo metu buvo įsimylėjęs, o vėliau ją vedė. Meno istorikas Ojaras Sparytis rašo, tiesa, kad fontanas „Nimfa“ sukurtas pagal fontano Gerlice pavyzdį, tačiau tai, deja, neatmeta to fakto, kad kai kurie nimfos skulptūros bruožai gali priminti vienos iš to meto rygiečių veidą. Kaip rašo O. Sparytis savo knygoje „Rygos paminklai ir dekoratyvinės skulptūros“, A. Folcas skulptūrą fontanui sukūrė iš cinko, kas buvo įprasta XIX a., tačiau bėgant laikui ši medžiaga „pažaliavo“, todėl po šimto metų Mirdza Lukaža jį atstatė iš bronzos. 2017 m. skulptūra ir pats fontanas buvo vėl atkurti.
Taip pat šalia Operos galima pamatyti ir į paukštį panašų paminklą žymiam baleto artistui Mariui Liepai, sukurtą estų skulptorių Jano Tomiko ir Jurio Ojaverio. Kitoje kanalo pusėje – pusiaukelėje iš Latvijos muzikos akademijos į Operą – paminklas pirmos latvių operos „Baniuta“ autoriui – Alfredui Kalniniui.
Skvere priešais Latvijos nacionalinę operą pastatytas nedidelis biustas dirigentui, kompozitoriui ir profesoriui Leonidui Vigneriui, kurio originalą dar 6 dešimtmetyje sukūrė Lėja Davydova-Medenė, o kanalo krantinėje mes galime pamatyti jo kopiją. Priešingoje skvero pusėje negalima praeiti šalia paminklo buvusiam Rygos merui Džordžui Armistedui, kurio laikais Rygoje buvo atstatyta daugelis kultūros pastatų, jo žmonai ir čiau čiau veislės šuniui.
Nuostabus pasakotojas, gerai išmanantis Rygos namų ir gatvių istoriją. Anksčiau – Paminklų apsaugos agentūros inspektorius.
Žurnalistas, ''Tūrisma Gids'' redaktorius.
Vaizdo žurnalistas, "DELFI TV".
Projektas sukurtas