XIX a. strateginės Rusijos sienos driekėsi toli už Rygos ribų, todėl siekiant išplėsti miestą buvo iškasta pylimų ir pastatyta bastionų, kartu nugriautas ir Kobronščiansas, per kurio teritoriją nutiesė geležinkelį.

Petras I rašė kunigaikščiui Menšikovui apie Rygos apgultį: „Šiandien nuo penktos valandos iki vidurnakčio prasidėjo Rygos bombardavimas, ir pirmas tris bombas savo rankomis į miestą išsiunčiau, dėl ko labai dėkoju Dievui, kad šiai prakeiktai vietai leido man pačiam atkeršyti“. Z. Lancmanis „Rīgas vārtos“.

Tuorniakalno, arba Liuterio, bažnyčia buvo pirma bažnyčia Latvijoje, pavadinta Martino Liuterio garbei. Neogotikinio stiliaus pastato projektą parengė Rygos politechnikos instituto profesorius Johanas Kochas. Pinigus bažnyčios statybai 1881 m. pradėjo rinkti Liepkalnio bendruomenės klebonas Vilhelmas Štolzau. Aukos Martino Liuterio 400-ajam jubiliejui buvo itin dosnios. Bažnyčia pradėta statyti 1888 m. spalio 19 d. Reformacijos dieną buvo padėtas būsimos šventovės pamatinis akmuo, o tai padarė architektas Vilhelmas Bokslafas. Jis taip pat buvo bažnyčios interjero autorius. Jau per metus pastatą pastatė po stogu, o dar dvejus metus tęsėsi fasado apdailos ir vidaus darbai. 1891 m. vasario 24 d. įvyko iškilminga bažnyčios atidarymo ceremonija. Ją pašventino pirmas bažnyčios klebonas Pėteris Paukšenis – tuo metu jis buvo vienintelis šventikas latvis Rygoje. Bažnyčioje 1000 sėdimų vietų ir dar 250 stovimų. Naujoji parapija surinko Tuorniakalno, Marupės, Atgazenės ir Ziepniekalno apylinkių gyventojus. 

1893 m., praėjus dvejiems metams po bažnyčios pašventinimo, įmonė „E.F. Walcker & Co“ iš Liudvigsburgo (Vokietija) pastatė vargonus, kurie veikia iki šiol, pasakoja Andris Caunė savo knygoje „Rīga laimetu griežos 1901–1918“.

Šiandien Tuorniakalno bažnyčios bendruomenė yra didžiausia liuteronų bendruomenė Latvijoje.

1868 m. lapkričio 21 d. buvo atidaryta Rygos–Jelgavos geležinkelio linija. Anksčiau stotis buvo kitoje vietoje, kiek arčiau Dauguvos. Joje buvo kasos pirmosios ir antrosios klasių keleiviams, atskira kasa ir salė trečiosios klasės keleiviams, damų ir vyrų kambariai, telegrafo skyrius, taip pat stoties viršininko, linijos valdytojo kabinetai ir geležinkelio linijos valdybos kanceliarija. Taip pat ten buvo pagrindinė kasa, sandėlis, kelios patalpos stoties tarnautojams. Stoties aikštėje virė prekyba, čia pardavinėjo žemės ūkio produkciją, o iš Dauguvos pusės buvo prieplauka, iš čia valtys perveždavo prekes toliau, į dešinįjį upės krantą. Atidarius tiltą per Dauguvą, aktyvi prekyba liovėsi, nes daugiau nebereikėjo perkelti prekių upe valtimis.

Senasis stoties pastatas šiandien slepiasi kieme už Latvijos geležinkelių ir gaisrinės depo istorijos muziejaus Akmeņu g. 38. 

Su Tuorniakalno geležinkelio stotimi susijęs ir vienas iš tragiškų Latvijos istorijos puslapių, nes būtent iš čia 1941 m. birželio 14 d. ir 1949 m. kovo 25 d. į Sibirą gyvuliniuose vagonuose buvo deportuoti tūkstančiai Latvijos gyventojų, iš kurių daugelis nebegrįžo namo. Šiems įvykiams atminti Tuorniakalno stotyje pastatytas vagonas – būtent į tokius grūdo žmones ir siuntė į ilgą, mirtiną kelią į šaltį, badą ir netektis. Pastatyta lentelė ir memorialas „Putenī“, sukurtas skulptoriaus Paulo Jaunzemo. 

XX a. pirmajame dešimtmetyje Tuorniakalno parkas tapo viena iš mėgstamiausių poilsio vietų. Mažojoje estradoje savo renginius vedė ir labdaros organizacijos, ir gaisrininkų, ir muzikų, ir dainininkų bendruomenės. 1910 m. sudegusio restorano vietoje pagal Leopoldo Rimerio projektą buvo pastatytas naujas, erdvesnis ir šiuolaikiškesnis restoranas. Naujas restoranas pavadintas „Arkadija“ (kaip pažymi savo knygoje „Rīga laikmetu griežos 1901–1918“ Andris Caunė, Arkadija – tai kalnuota vietovė senovės Graikijoje, kur anksčiau kėlėsi gyventi ir gyveno gyvenimu besidžiaugiantys medžiotojai ir piemenys. Romantinėje XVIII–XIX a. poezijoje Arkadija buvo suprantama kaip bet koks vaizdingas ir idiliškas kampelis). Šis restoranas tapo viena iš mėgstamų vietų, taip netrukus pavadino ir parką.

Tuorniakalne taip pat yra ir žmonių mėgstamų poetų Ojaro Vaciečio ir Janio Akuratero muziejus. Muziejų interneto svetainėse apie Ojaro Vaciečio gyvenimą rašoma: „Čia [Pardauguvoje] sukurta didžiausia ir reikšmingiausia jo poezijos dalis. Liudmila Azorova pristato Pardauguvą kaip intelektualią poeto erdvę, jo didelį rašomąjį stalą, nes poezija „išvaikščiota kojomis“ Arkadijos parke, šalia Maro ežero, pakeliui į Agenskalno turgų, Tuorniakalno stotį ir toliau – toliau nuo miesto, kitą kartą – per Dauguvą į istorinį Rygos centrą ir dar toliau“.