Projektas sukurtas remiant „Live Riga“
Jokūbo kareivinės Rygos senamiesčio pakraštyje – pats ilgiausias senamiesčio pastatas, nors šiuo metu dėl šalia esančio užstatymo jas sunku pamatyti. Tačiau įvairiuose šaltiniuose šis pastatas minimas labai retai kaip Jokūbo kareivinės. Galbūt todėl, kad šie trys ilgi pastatai glaudžiai susiję su XVII–XX a. karine istorija, ir akivaizdu, kad panašūs objektai apsupti paslapties aureole. Tarybiniais laikais šis objektas buvo slaptas. Dabar tai toli gražu ne taip, todėl šiuo kartu mes daugiau papasakosime apie pastatus ant Rygos senamiesčio ribos – Jokūbo kareivines, taip pat apie objektus, kuriuos galima apžiūrėti jų apylinkėse.
Šiandien gerai žinomos Jokūbo kareivinės yra tarp čia kažkada išsidėsčiusių Smilšu ir Jokūbo bastionų, kurie kartu su kurtina (žemės piliakalniu) kūrė istoriškai seniausią ir pačią reikšmingiausią Rygos gynybinės sistemos dalį. Čia yra ir vienos iš trijų Rygos senamiesčio kareivinių, jos – vienintelės išlikusios iki mūsų dienų. Kaip rašo savo straipsnyje žurnale „Latvijas Arhitektūra“ 1995 m. Ilmaras Dirveikis, 1677 m. čia abiejose gatvės pusėse įsikūrė visos eilės namų – išilgai pylimo ėjo minėti 12 namų ir vienos kareivinės, kurios buvo ant Jokūbo bastiono. Vėliau pastatas buvo išplėstas, o kareivines, tokias, kokios jos yra dabar, statė 1776–1784 m. Įdomu, kad Rygos bankas prieš statybą net atliko namuose priešais gyvenusių gyventojų apklausą, už kokią sumą jie pasirengę parduoti savo namus, įspėdami, kad pagal tai, kaip daugės kareivių, gyvenimas čia taps mažiau patogus (1772 m. spalio 23 d. dokumentas).
Naujos kareivinės buvo tipinio planavimo, o kiekvienos kareivinės turėjo tris sekcijas. Centre buvo patalpa, prieš kurią šalia sienos buvo virtuvė, o iš abiejų koridoriaus pusių buvo kareivių gyvenamieji kambariai. Pagal kambario perimetrą 1,7 m aukštyje buvo pastatyti narai su laiptais, rašo I. Dirveikis, pridėdamas, kad tualetai greičiausiai iš pradžių buvo nešiojami ir buvo kambaryje. Tik 1828 m. pagal architekto Greno projektą patogumus įrengė praeinamuose pastatuose.
Iš dalies kareivinių pastatai matomi Johano Fridriko Brocės kareivinėse (XVIII a. pab.), o pastato fasado piešinyje 1823 m. matyti ir trys korpusai su nedideliais tarpiniais statiniais. Tuo metu ten buvo apie 1000 žmonių, praneša apie savo tyrinėjimus istorikė Gunta Mindė.
Iš pradžių fasadą prieš dabartinį Zigfrydo Anos Mejerovico bulvarą uždengė gynybiniai pylimai ir dabar čia pastatytas požeminis garažas – tai labai tinkamas ir protingas motyvas, kuris nukreipia į senuosius įtvirtinimus.
Po kareivinėmis per visą jų ilgį pastatė skliautinę galeriją.
1858–1860 m. apsauginiai pylimai buvo nugriauti, o šiauriniame fasade padaryti langai ir patalpos pritaikytos kambariams ir parodoms rengti. Taip pat buvo sukurtas dviaukštis priestatas, kuriame nuo 1907 m. veikė Miesto prekybos mokykla, o rūsiuose pardavinėjo malkas.
Įdomu, kad caro laikais ilgose Jokūbo kareivinių patalpose buvo ir greitosios pagalbos stotis, kurią atidarė 1904 m. „Miestas neatlygintinai skyrė stočiai patalpas, felčeriui ir vienam nešikui – butus, padengė jų komunalinių paslaugų išlaidas, o arkliams ir transporto priemonėms rado vietos gaisrinės depe“, – rašo savo knygoje „Medicinos istorijos paminklai“ Arnis Viksna.
Durys, kurios XX a. pr. vedė į pirmą Rygoje greitosios pagalbos stotį. „Delfi“ nuotr.
Čia buvo gydytojo kabinetas, taip pat kambarys operacijoms ir žaizdoms perrišti. Iškvietimus priimdavo telefonu. Brigada išvažiuodavo per dvi minutes – stotis turėjo dvi karietas ir vienas roges žiemai. Kai Rygos vagonų gamykloje pradėjo gaminti automobilius, 1912 m. stotyje atsirado greitosios pagalbos automobilis, kurį, tiesa, jau po kelerių metų mobilizavo karo reikmėms, todėl medikai vėl grįžo prie arkliais traukiamo transporto. 1919 m., kai valdžia buvo bolševiko Peterio Stučkos rankose, Rygoje siautėjo badas, todėl greitosios pagalbos arklius suvalgė, o greitai atėjo galas ir pačiai stočiai Jokūbo kareivinėse.
1935 m. pagal architekto Kruminio projektą kareivinių pastate, kuris buvo pasuktas į Zigfrydo Anos Mejerovico bulvarą, įkurdino Rygos miesto civilinės metrikacijos skyrių. Kurį laiką ten taip pat veikė ir įdarbinimo biuras, o 4 dešimtmetyje, kai daug žmonių negaudavo darbo, šalia pastato išsirikiuodavo ilgos eilės – tai buvo pavaizduota tarybiniuose filmuose apie tai, kaip darbo žmonėms buvo sunku „buržuazijos“ metais.
Karo muziejui statyti numatytos teritorijos valymas. 1937 m. sausis. Roberto Johansono nuotr. iš Rygos istorijos ir laivininkystės muziejaus
1940 m. trijuose Jokūbo kareivinių korpusuose taip pat buvo lenkų vidurinė mokykla ir lenkų pagrindinė mokykla, Statistikos biuras, Nukentėjusiųjų kare ir invalidų globos valdyba, Darbo knygelių išdavimo skyrius, įdarbinimo biuras, J. Forelio prekyba malkomis, o po karo patalpas perdavė admirolo Nachimovo karinei jūrų mokyklai, rašo I. Dirveikis. 5–6 dešimtmetyje nuo kareivinių nuėmė čerpių stogą ir pakeitė jį į plokščią šiferį, tačiau dabar kareivinių stogams grąžintas istorinis vaizdas.
Vėliau iki 1990 m. čia veikė projektavimo institutas „Vojenprojekt“, ir visa medžiaga apie šią įstaigą buvo įslaptinta.
Kai 1993 m. tarybinė armija paliko kareivinių patalpas, jų būklę apibūdino kaip katastrofišką. Todėl po tyrinėjimų 1995 m. prasidėjo atstatymas – užsakovas buvo pastato nuomotoja įmonė UAB „Intersource Baltic“, priklausiusi Solui Bukingoltui, o generalinis projektavimas buvo patikėtas biurui „Sarma & Norde“.
Po atstatymo čia daug kartų per Rygos šventes rengė pačius ilgiausius mieste šventinius stalus.
Kareivinių skalūnų rūsiuose šiuo metu veikia įvairūs barai, į kuriuos galima užeiti iš Torņu g. Aukštesniuose aukštuose norėta atidaryti meno muziejų arba viešbutį, tačiau šio sumanymo taip ir neįgyvendino, nes pastatas buvo suskirstytas į mažas patalpas, kur dabar yra biurai, parduotuvės, parodų salės ir kitos įstaigos.
Kalėdinis apipavidalinimas Torņa g. priešais Jokūbo kareivines. Ryga, 1997 m. žiema. Guntaro Grigalio nuotr. iš Latvijos valstybinio kinofotodokumentų archyvo
Paminėtinas ir dar vienas įdomus fakto apie Jokūbo kareivines – XVIII a. vid. čia gyveno ir žymus pasakotojas – baronas Miunhauzenas. Didžioji jo karinės karjeros dalis susijusi su tarnyba Rygoje. Apie tai, kaip jis čia gyveno, rodo išlikęs laiškas motinai, datuojamas 1740 m. Jame jis rašo, kad čia jaučiasi laimingas, o žinomi visuomenės ponai ir ponios jam yra maloningi. Taip pat išliko ir 1741 m. laiškas. Jame jis rašo, kad arklidėms apšviesti reikia žvakių. Čia kalbama apie pastatus, kurie tuo metu buvo pačiame Jokūbo kareivinių gale, maždaug toje vietoje, kur dabar yra viešbutis „Pullman“ (šiam faktui atminti salėje pirmame viešbučio aukšte pastatyta arklio skulptūra).
Kaip minima Piterio Šifelbeino kronikoje, 1744 m. Miunhauzenas kartu su 20 kirasyrų ir vienu trimitininku buvo paskirtas saugoti princesę Johaną Elžbietą ir jos dukrą Sofiją, kuri vėliau tapo Rusijos imperatore Jekaterina Didžiąja. Pakeliui į Petrovsko pilį sausio 26–29 d. jie viešėjo Rygoje ir gyveno priešais Šv. Petro bažnyčią. Vėliau Sofija prisipažino, kad per visą savo kelionės laikotarpį niekur jos nepriėmė ir nesirūpino ja taip gerai, kaip Rygoje. Turbūt tai buvo ir dėl nuostabios apsaugos. Miunhauzenas su savo žmonėmis ant arklių lydėjo ją iš Rygos, rašo žurnale „Latvija“ Gunaras Pakalnis, remdamasis Švedijoje išleistu Andrejaus Johansono straipsniu „Pats didžiausias melagis Vidžemėje“. Apie tai, kad tuo metu jis susipažino su savo žmona Jakobina liudijimų yra tik žinomoje Martinso Ziverčio pjesėje „Miunhauzeno vestuvės“, tačiau tiesa ir tai, kad jau 1744 m. vasario pradžioje baronas paprašė atostogų ir išvažiavo į Liepupę, kad susituoktų su sodybos Duntėje savininko dukra.
Vienas iš sugalvotos rotušės eskizų. Šį rotušės projektą XIX a. pab. pateikė Berlyno architektų grupė. Idėjos autoriai sugalvojo ją pastatyti Bastėjos bulvaro ir Torņa g. kampe. Nuotr. iš J. Lainiekio knygos „Ryga, kurios nėra“
Įdomu, kad XIX–XX a. sandūroje Torņa g. ir Bastėjos bulvaro (dabar – Zigfrydo Anos Mejerovico bulvaras) sankirtoje buvo planuota pastatyti įspūdingą pastatą miesto Dūmos reikmėms, kad daugiau niekas nebeprimintų Rygoje vokiečių miesto ratos simbolio. Net buvo paskelbtas tarptautinis konkursas, kurio nugalėtoju tapo suomių architektas, numatantis neogotikos stiliaus pastato statybą su įspūdingu bokštu – namą priešais Bastiono kalvą, kurio aukštis būtų du kartus didesnis už Meno akademijos pastatą, šiandien net sunku įsivaizduoti. Konkursui buvo pateikta ir kitų projektų, tačiau toks aukštas pastatas tokioje siauroje vietoje būtų sukėlęs problemų transporto judėjimui, kiltų, kaip ir mūsų dienomis, problemų su automobilių aikštelėmis, todėl visiškai įmanoma, kad dėl neįtikinamos vietos projektas buvo pamirštas, savo knygoje „Ryga, kurios nėra“ rašo Janis Leiniekis.
Nepriklausomybės metais Latvijai kilo idėja nugriauti Jokūbo kareivines, o Latvijos architektūros muziejuje net saugomi piešiniai, kuriuose atsispindi užmačios pastatyti čia teatrą ir pasažą, ir viešbutį.
2016 m. sausio mėn. nedidelė aikštė tarp Torņa ir Smilšu g., taip pat Zigfrydo Anos Mejerovico bulvaro buvo pavadinta Barikadų aikšte įvykiams Rygoje 1991 m. sausio 13–27 d. atminti.
Įdomus ir pasakojimas apie artezinį šulinį, kurį kažkaip rado čia, taip pat apie Auksinio riterio skulptūrą. Ji buvo čia pastatyta 1895 m., o XX a. 3 dešimtmetyje ją nuėmė ir jos originalas saugomas Rygos istorijos ir laivininkystės muziejuje. Tačiau istorija tuo nesibaigė, nes verslininkas Jevgenijus Gombergas, šio amžiaus pradžioje finansavęs daugelio istorinių paminklų kopijų gamybą, tarp jų ir Auksinio riterio, norėjo pastatyti jį ankstesnėje vietoje. Tačiau jam neleido. 2005 m. Gombergas pastatė koloną su skulptūra kiek toliau – jam priklausiusio namo Valņu g. 3 kieme, o ant kolonos pagrindo pritvirtinta lentelė su užrašu, kuriame yra ironija tokį sprendimą priėmusiųjų atžvilgiu: „Sodo nykštukus arba flamingus, arba kokius nors karvedžius, arba nesvarbu ką privatus asmuo gali statyti savo asmeniniame kieme arba sode.“ 2002 m. liepos 2 d., Latvijos prezidentė Vaira Vykė-Freiberga apie paminklo atidengimą generolui feldmaršalui kunigaikščiui Michailui Barklajui de Toliui, suteikto rėmėjo Gombergo Rygai dovanų“.
Paminėtina, kad nedidelės Barikadų aikštės krašte įsikūrė ir istorinis kioskas – tokių Rygoje praėjusio amžiaus 3 dešimtmetyje buvo daug, tačiau liko tik šis vienas.
O pakilus laipteliais aukštyn galima pamatyti 1990 m. atidengtą armėnų kryžių (chačkarą), kuris buvo sukurtas armėnų genocidui turkų osmanų teritorijoje 1915–1916 m. atminti.
XX a. pr. miesto planuotojai protingai sukūrė aplink Jokūbo kareivines vietą, kur galima pamatyti istorinių liudijimų iš karto apie tris karus. Apie Parako bokštą, išlikusį nuo XVII a., mes atskirai papasakosime vienoje iš ciklo „Rygos maršrutai“ istorijų, kaip XVIII a. liudijimai – kareivinės, o kairėje pusėje, einant iš Bastiono kalvos pusės, matyti atstatytas sienos fragmentas su Remerso bokštu, kurį XX a. 9 dešimtmetyje atrestauravo lenkų specialistai.
Nuotr. iš shutterstock
Čia gerai matyti, kaip dėl daugelio gaisrų, karų ir potvynių kilo ir Rygos gatvių lygis. Čia taip pat pastatyta viena iš istorinių patrankų – kai jų daugiau nebenaudojo miesto gynybai kaip stulpelių, ribojant eismą juos įkasdavo prie namų Rygos senamiestyje. Kelios dešimtys uždaryta prie Rotušės, tačiau po Antrojo pasaulinio karo ir tarybiniais laikais liko tik kelios patrankos.
Istoriniame Torņa g. 11 name, kur yra Architektų sąjunga, įstatytas dar vienas iš gynybinių Rygos bokštų – pusapvalis Jurgenso bokštas. Būtent nuo šio namo buvo galima geriausiai matyti, kaip kažkada miestą dengė apsauginė siena ir šalia jos glaudėsi maži namukai.
Čia šalia buvo ir Švedų vartai, kurie dar XVII a. buvo padaryti tik pravažiuoti per sieną, jungusią Jokūbo kareivines ir miestą, jie nebuvo oficialūs miesto vartai. Kai juos pastatė, kareivinių ten dar nebuvo. Buvo ten tik siena, už kurios buvo apsauginis pylimas ir gynybinis griovys. Kiekvieną vakarą vartus uždarydavo ir iš ryto vėl atidarydavo, o jų raktai buvo saugomi Rotušėje.
Su šiais vartais susijusi ir viena legenda. Kažkada biurgerių dukroms buvo griežčiausiai draudžiama susitikti su kariškiais, tačiau jauna dama ir drąsus švedų kareivis labai vienas kitam patiko. Kiekvieną kartą, kai jis stovėdavo sargyboje prie vartų, mergina eidavo pas jį į pasimatymą. Tačiau tarnautoją pervedė į kitą vietą ir pakeliui pas jį merginą suėmė. Ją nubaudė – įmūrijo vartuose ir taip pagąsdino kitas rygietes. Dar ir mūsų dienomis tyliais vakarais prie vartų galima išgirsti šnabždesį: „... ir vis dėlto aš tave myliu.“ Na, o tas, kas to negirdi, tas niekada nemyli.
Aldaru ir Trokšņu g. kampas. Šiame mažame namelyje gyveno Rygos budelis. Nuotr. Zudusī Latvija
Išėjus pro vartus į Trokšņu g. dešinėje pusėje galima matyti nedidelį namuką – tai Rygos budelio namas. Ši pareigybė buvo perduodama pagal paveldėjimą. Nors ji nebuvo labai gerbiama, ji buvo būtina. Kaip matome, budelis gyveno pačiame miesto pakraštyje, tačiau prireikus jo paslaugų budelis rasdavo prie mažo langelio ženklą (juodą pirštinę) – reikia eiti į darbą. Į jo pareigas taip pat įėjo ir „aukso“ išvežimas iš miesto, ką jis ir darė su savo pagalbininkais. Miesto budelio pareigybė buvo panaikinta tik 1863 m.
Nuostabus pasakotojas, gerai išmanantis Rygos namų ir gatvių istoriją. Anksčiau – Paminklų apsaugos agentūros inspektorius.
Žurnalistas, ''Tūrisma Gids'' redaktorius.
Vaizdo žurnalistas, "DELFI TV".
Projektas sukurtas