Projektas sukurtas remiant „Live Riga“
Rygos senamiestyje daug vietų, kur išėję pasivaikščioti mes net nesusimąstome, kad čia vos prieš porą šimtų metų buvo vanduo ir tekėjo upė. Kalbėsime apie Rydzenę, kuri kažkada buvo didelė ir plati upė, plovusi naują Rygą. Pavyzdžiui, „Centrs“ galerijoje stiklu dengta Rīdzenes g. eina tiesiai palei upę, o tilteliai, jungiantys ją su priešais esančiu namu, tai išmintingas atsakymas tiems seniems laikams, kai tiltų iš tiesų trūko. Kokia tai buvo upė, kurios vardu galbūt ir pavadintas visas miestas?
Rydzenės įtekėjimo į Dauguvą vieta. Dešinėje pusėje matyti Mārstaļu bokštas ir vartai, kurie taip pat saugojo pirmą Rygos uostą. N. Molino graviūros fragmentas.
Po šiuolaikinės Rygos pastatais ir pamatais slepiasi kitas senas ir ankstesniais amžiais egzistavęs miestas, kurio paslaptis dar ir šiandien bando atskleisti archeologai ir istorikai, todėl ir dabar mes galime sukurti tik apytikslį paveikslą, kaip atrodė Ryga labai senais laikais. Viena iš senovės liudininkių yra Rydzenės upė, kurią „prarijo“ pažanga ir troškimas išplėsti miestą. Tačiau žinantys žmonės ir šiandien gali pastebėti „Rygos plyšių“ tarp Rygos senamiesčio namų, kur upė neleido statyti namų, o po grindiniu net šiandien matyti vietų, kur vis dar gurga vanduo.
Viršutinę senosios upės dalį vadino Spekiupe (Riebalų upe). Tai buvo Dauguvos nutekėjimas per smėlio kopas, darė lanką šalia Kubės kalvos ir ėjo lygiagrečiai dabartinės Lāčplēša g. nuo Maskavas g. „Siekiant išvengti priemiesčių užtvindymo, XVI a. pab. – XVII a. pr. išilgai dabartinio Dauguvos kranto lygiagrečiai Maskavas g. pastatė Inčo dambą“, – rašoma enciklopedijoje „Ryga“ (1988 m.). Netrukus po to upė išseko, o netrukus ir visai dingo. Dabartinės Avotu (Šaltinių) g. apylinkėse maždaug tuo pačiu metu pradėjo susidaryti šaltiniai. Spekiupės dalį, kuri prasidėjo nuo Kubės kalvos (šalia Esplanados), vadino Rydzene, Ryga arba mažybiniu vardu – Rydzinė.
Šalia jos dar XII a. buvo senovės lyvių gyvenvietė. Į šiuos kraštus atvykęs vyskupas Albertas taip pat nusprendė statyti savo pilį Rydzenės upės krante, maždaug ten, kur dabar yra Šv. Jono bažnyčia, iškilusi iš pilies koplyčios. Ten netoli, dabartinės Alberto aikštės teritorijoje, buvo uostas, kur švartuodavosi laivai ir valtys, o pati upė buvo gana plati – iki 50 m toje vietoje, kur dabar Sausio 13-osios g. padarytos šešios eismo juostos transportui. Senosiose kronikose rašoma, kad upės krantai buvo pelkėti, apaugę karklais, kur jau tada veisėsi bebrai.
Beveik toje vietoje, kur dabar Sausio 13-osios g. vyksta eismas šešiomis juostomis, anksčiau vyko judri laivyba, nes Rygos išplatėjimo vietoje buvo Rygos uostas. Shutterstock nuotr.
Iš pradžių rygiečiai sėmė vandenį ir Rydzenėje, ir Dauguvoje, tačiau aplink miestą pastačius tvirtovės sieną šulinius pradėjo kasti namų kiemuose.
Rydzenės upė yra natūrali miesto vidaus apsauga. Viduramžiais ir kur kas vėliau Rygą juosiančiose tvirtovės sienose buvo pastatyta apie 30 bokštų, kurių pavadinimai keitėsi metams bėgant.
Paroda Rygos 700-mečiui, turėjusiam įtakos miestui ilgus metus. V. Neimanio, А. Reinbergo ir E. Tuodės suprojektuotas „Rygos senamiestis“ – istorinis svajonės matymas“, sumažintas XVII a. pr. Rygos maketas. Die Rigaer Jubiläums-Ausstellung 1901 in Bild und Wort: ein Erinnerungsbuch /hrsg. von M. Scherwinsky, Director der Gewerbeschule des Rigaer Gewerbevereins nuotr.
Šalia pačių didžiausių buvo ir vartai, prieš kuriuos buvo pakeliamasis tiltas per apsauginį griovį arba Rydzenę. Vietoje, kur Rydzenė įteka į Dauguvą, buvo Mārstaļu bokštas – tai buvo maždaug dabartinės Sausio 13-osios g. ir Krasta g. kampe. Tai buvo labiausiai sutvirtintas miesto bokštas su cvingeriu (dalis tvirtovės tarp išorinės ir vidinės tvirtovės sienų), kuris saugojo Rygos uostą Rydzenės deltoje. Šiandien net sunku įsivaizduoti, kad šį praplėtimą upės žemumose vadino Rygos ežeru, kurio gylis siekė iki 5 m, – idealus, natūralus uostas. Upės krantai buvo sutvirtinti rezginiais ir rąstais.
Išilgai upės per amžius buvo įsikūrę kalvių, odininkų ir kitų amatininkų, kurių darbui vanduo buvo labai svarbus, namai. Rydzenės krantas buvo labai gyva ir labai triukšminga vieta.
Rygos senamiestyje seną upės vagą, kurios pavadinimas išliko tik už žemumos, galima maždaug apibrėžti dabartinėmis Meistaru, Kaļķu, Kalēju, Vāgnera, Rīdzītes ir Sausio 13-osios g.
Graviūra. 1638 m. LNB nuotr.
„Prieš kelis šimtmečius mes čia stovėtume dešiniajame upės krante ir žiūrėtume, kaip žvejai iriasi savo valtimis, o mums už nugarų kiltų miesto tvirtovės siena“, – apie Līvu aikštę savo kelionių vadove apie Rygą pasakoja Andris Kolbergas. Līvu aikštėje pagal architektės Ausmos Skujinės projektą 2000 m. pradžioje buvo sukurta gėlių klomba, primenanti bangas, imituojančias Rydzenės upės vagą.
Verti dėmesio ir pasakojimai apie rygiečius, kovojusius su Livonijos ordinu ir vyskupu XIII–XIV a. sandūroje, nes ginčytini buvo ir tokie svarbūs objektai kaip tiltas per Rydzenės upę. Tiltai, kurie buvo nukreipti atitinkamai į vyskupo ir ordino pilis, – dabar Jono kiemas (Jaņa sēta) ir Konvento kiemas (Konventa seta) – ne kartą buvo niokojami, taip pat maištininkų blokuojami.
Gėlių klomba Līvu aikštėje, imituojanti upės tėkmę. Shutterstock nuotr.
Kai Latvijos Respublikos laikais Rygoje buvo planuojama statyti Pašto taupomosios kasos pastatą, 1939 m. archeologai ėmėsi ir Rydzenės upės vagos archeologinių tyrinėjimų šalia dabartinės „Centrs“ galerijos ir Alberto aikštės teritorijoje. Radinių buvo daug, tarp kitų smulkmenų jie taip pat rado ir vadinamojo Rygos laivo fragmentų (dabar šios nuolaužos saugomos Rygos istorijos ir laivininkystės muziejuje).
Tai tik dar kartą įrodo, kad viduramžiais Rydzenė buvo laivybos upė, mažiausiai vienoje vietoje, kuri vedė šalia Rygos tvirtovės sienos. Rygos senamiestyje rasti trys šio laivo fragmentai, tačiau kadangi didžioji upės vagos dalis tuo metu jau seniai buvo užstatyta, kasinėti išilgai visos Rydzenės nebuvo galimybės, nebent kažkur būtų pradėta kažkokio pastato rekonstrukcija. 2009 m. Rygos senamiestyje, Rydzenės vagos vietoje, taip pat vyko kasinėjimai, ir tada buvo rasta ir kitų liudijimų apie rygiečių gyvenimą XIII ir XIV a.
Kiekviename mažiuje, pagal tai, kaip miestas plėtėsi, o gyventojų, kaip ir amatų, čia tapo vis daugiau, Rydzenės reikalai vis prastėjo – ją pradėjo naudoti kaip nutekamąjį griovį, o krantus pradėjo vis dažniau užpilti, kad panaudotų statyboms. XVIII–XIX a. iš didelės, plačios kelių dešimčių metrų Rydzenės upės liko tik 2–2,5 m pločio griovys, kuris plukdė lietaus ir nutekamuosius vandenis Dauguvos kryptimi, o kai kur nebuvo net tokio pločio. Kai kuriose vietose upę užpylė organizuotai, tačiau ir patys rygiečiai „prikišo rankas“, mesdami į ją atliekas ir taip pagreitindami jos žūtį. Tai nebuvo kažkuo ypatinga, nes viduramžiais ir dar kurį laiką po jų šiukšles palikdavo ir miesto gatvėse ir jis sudarė kultūrinį Rygos sluoksnį, kuris šiandien sudaro kelis metrus (žinoma, tam įtakos taip pat turėjo gaisrai, potvyniai ir kiti įvykiai). Pamažu upė užsiteršė, todėl ją kartkartėmis gilindavo.
„Gilindami, deja, jie viską sumaišė. Čia, pavyzdžiui, senesnius daiktus rado aukščiau, naujus – giliau“, – laikraščiui „Diena“ 2009 m. kasinėjimų metu pasakojo archeologas Uldis Kalejus iš RAB „Arhitektoniskās izpētes grupa“.
Jau XVII a. Rydzenę pradėjo riboti – siaurinti, o iš storų medžių kamienų ir lentų darė kanalus, kurių liekanų archeologai rado keliose Rygos senamiesčio vietose. Archeologas ir istorikas Andris Caunė rašo, kad šis kanalas buvo 2–5 m pločio. Galbūt kai kuriose vietose plotis siekė net 8,7 m. Vėliau buvo sukurtas ir požeminis kanalas, kuris „nusivedė“ Rydzenę po žeme. Jis prasidėjo šalia Parako bokšto, o jo pėdsakų rasta ir 9 dešimtmetyje Kungu g., ir 2004 m. Teātra g. Atviras kanalas vėl atsirasdavo toliau, jau prieš įtekant į Dauguvą.
Požeminis kanalas buvo maždaug 1,7 m pločio. Vėliau įrodymų apie minėtus kanalus archeologai rado ir statybų duobėje šalia „Centrs“ galerijos 2004–2005 m., rašo Maris Zundė enciklopedijoje „Senovės Ryga“. Rydzenės kanalas jau buvo pažymėtas XVII–XIX a. miesto planuose, tačiau juose nenurodyta, ar jis buvo po žeme (nutekamojo vandens sistemoje), ar ne, nes vienodai pažymėtos vietos, kuriose, kaip žinoma, XVIII a. 4 dešimtmetyje buvo uždaras kanalas, ir tos, kur galima svarstyti, ar jos buvo atviros, rašo Zundė.
Trūkstant informacijos apie Rydzenės kanalą iki šiol lieka daug klausimų, pavyzdžiui, galbūt atviro kanalo prieš įtekant į Dauguvą plotis galėjo būti net nuo 32 iki 35 m, nes iki 1710 m. šiame upės plote dar vyko laivyba.
„Kai Didžiojo Šiaurės karo metu Petro I kariai nusprendė aplenkti Rygą, Rydzenės žiotyse (atvirame kanale) vidinėje žemės įtvirtinimų pusėje slėpėsi valtys ir laivai“, – rašo Zundė, remdamasis Andrio Caunės ir Viktorijos Bebrės tyrimais.
Per beveik 200 metų upė dingo iš miesto landšafto – galiausiai, kai 1861 m. griovė tvirtovės įtvirtinimus, atvirą Rydzenės kanalą užpylė. Tuo metu nuo šiukšlių ir nutekamojo vandens buvo susidarę antisanitarinės sąlygos ir kilo grėsmė rygiečių sveikatai. Kultūrinio sluoksnio storis šioje vietoje, kur buvo užpilta Rydzenė, šiandien yra iki 8 m (Rygos senamiestyje 3–5 m).
Rydzenės „plyšys“, kuris išliko Rygos senamiestyje tarp namų, Rygos Dūmos Turto departamento kieme. „Delfi“ nuotr.
XIX a. 7 dešimtmetyje iš senamiesčio centro požeminiu kanalu bandė nuvesti nutekamuosius vandenis, sudarydami akmeninį požeminį kanalizacijos tunelį. „Kitaip nei požeminis medinis kanalas, jis nėjo šalia Rīdzenes g., kurios gale XIX a. jau buvo statinių, jis buvo po Meistaru, Kalēju ir Minsterejas g.“, – rašo Zundė. Šis akmeninis nuvedimo kanalas buvo plyšyje tarp pastatų, kur buvo galima patekti valymo metu. Šie plyšiai tarp namų gerai pastebimi ir šiandien. Pažvelgus į teisingą nutekamąjį šulinį, kurį tik Latvijos sostinėje dėl suprantamų priežasčių senoji karta vadina „rydzini“ („nuotėkis“ – paaiškinimas Latvijos aiškinamajame žodyne), pavyzdžiui, Teātra g., ir šiandien galima girdėti, kaip ten šniokščia senovės upė.
Tačiau upeliūkštis nebuvo galutinai pamirštas, ir net buvo imtasi bandymų kaip nors įamžinti jį Rygos landšafte. Pavyzdžiui, 1995 m. grupės „Māja“ architektai, istorikai ir etnografai kartu su folkloro susivienijimu „Skandinieki“ organizavo eitynes per Rygos senamiestį išilgai Rydzenės vagos, ir kai kuriose vietose pastatė keturis akmenis su užrašu „Rīdzene“. Eitynės prasidėjo Mārstaļu ir Minsterejas g. kampe ir baigėsi prie Bastiono kalvos. Šiandien išliko dvi lentelės.
Oro tiltas Rīdzenes g. – improvizuota nuoroda į kažkada tekėjusią upę. 1939 m.
Žinovai tvirtina, kad Rydzenė vis dar teka po žeme, po Rygos senamiesčio namų pamatais ir gatvėmis. Dėl šios priežasties kai kurie Rygos senamiesčio rūsiai yra užliejami ir pamatai sėda, o kai kurie rūsiai lieka sausi, o pamatai – tvirti.
Nuostabus pasakotojas, gerai išmanantis Rygos namų ir gatvių istoriją. Anksčiau – Paminklų apsaugos agentūros inspektorius.
Žurnalistas, ''Tūrisma Gids'' redaktorius.
Vaizdo žurnalistas, "DELFI TV".
Projektas sukurtas