Projektas sukurtas remiant „Live Riga“
Istorinė Rygos širdis. Per šimtmečius Rotušės aikštė keitėsi, buvo sunaikinta ir vėl atgimdavo naujos išvaizdos, įgijusi įvairių istorinių ypatumų. Rotušės aikštėje įvairiais laikais buvo ir Gėdos stulpas, ir benzino kolonėlė, ir gaisrinė, čia buvo ir galinė autobusų stotelė. Čia gegužės mėnesį vykdavo grafo šventė, gyva prekyba, galbūt būtent čia puošė pirmąją eglę, o visai neseniai šalia Politechnikos instituto (dabar – Rygos technikos universitetas (RTU)) buvo 9 troleibuso stotelė. Griuvo ir kilo Juodagalvių namas, į nebūtį nuėjo prie jo prisišlieję kvartalai, tačiau „išaugo“ Okupacijos muziejus, RTU ir kiti pastatai. Tai pasakojimas apie vietą pačiame Rygos centre, kuri niekada nebus baigta, bet kuri per amžius keitėsi ir pildėsi legendomis.
Mes jau rašėme apie Juodagalvių namą – puotų ir linksmybių vietą, apie jo margą istoriją nuo senovės iki mūsų dienų, taip pat apie tai, kaip buvo įvykdytas priesakas, išgraviruotas virš įėjimo durų: „Jeigu mane kada nors sugriaus, aš vėl atgimsiu.“
Juodagalvių namo kompleksui priklausė ir šalia esantis Švabo namelis, kuris atsirado XIX a. pr. architekto Johano Felsko dėka, kuris perkėlė kažkada stovėjusį policijos teismo namą ir padarė jį bendru ansambliu su Juodagalvių namu.
„Ūsuotas“ stulpelis, kuris atskiria pėsčiųjų zoną nuo Kungu g. Istoriškai tokie stulpeliai buvo du – vienas saugojo Holanderio namo kampus. Šiandien tokių stulpelių dešimt. Karlio Dambrano („Delfi“) nuotr.
Be to, šalia buvo vadinamasis Mėlyngvardiečių namas, arba Mėlynosios civilių gvardijos ginklų sandėlis. Mėlynoji gvardija –civilių raitelių, kurių uniforma buvo mėlynos spalvos (taip pat buvo ir žalioji gvardija), rota, jos pareiga buvo lydėti aukšto rango svečius. Caro įsaku XIX a. abi gvardijos buvo likviduotos, o į patalpas įkėlė laidojimo kasą ir pagalbos kasą, Rygos kelionių vadove rašo Aleksandras Fridrichas Neilandas. Mėlynosios gvardijos name iki XX a. pr. buvo įsikūręs 1-asis savanoriškos gaisrininkų bendruomenės depas, o mūsų dienomis čia atidarė restoraną.
Priešais šį pastatą jau nuo viduramžių buvo Gėdos stulpas. Jį galima matyti nuotraukose iki pat XIX a. pab., kai jį perkėlė prie Juodagalvių namo. Vėlesnėse nuotraukose šioje vietoje atsirado medinis tualetas. Rotušės aikštėje XVI a. po „kalendorinių neramumų“ nuteisė du ponus iš ratos, o paskui ir devynis maištininkus.1525 m. Ordino magistras Valteris von Pletenbergas Rotušės aikštėje paskelbė tikėjimo laisvę, rašo Aleksandras Fridrichas Neilandas. Šioje vietoje 1710 m. caro Petro I aukščiausiasis vyriausiasis vadas – grafas Šeremetjevas – priėmė miesto raktus, po šio įvykio buvo 200 pavaldumo carinei Rusijai metų.
Paminėtina, kad nuo Rotušės aikštės istoriškai skaičiavo atstumą nuo Rygos iki kitų miestų.
Jau nuo 1226 m. balandžio 18 d. Ryga turėjo savo valdybą – ratą, kuriai iš pradžių vadovavo paskirtas vyskupo teisėjas, arba fogtas. Tais laikais Rotušė buvo Tirgoņu g., o paskui, kai rygietis 1330 m. užkariavo Livonijos ordiną ir pareikalavo pastatyti jam naują pilį ant Dauguvos kranto, išdidūs miestiečiai tuo pačiu metu pastatė Juodagalvių namą ir Rotušę. Rata joje darbą pradėjo 1334 m. Tais laikais Rotušė buvo dviejų aukštų pastatas su bokšteliu. Jo viršutiniuose aukštuose buvo šešios patalpos: pati didžiausia buvo susirinkimų salė ir miesto kasa. Apatiniame aukšte buvo sargybos patalpos ir parduotuvėlės. Iš Rotušės balkono šaukliai skaitydavo miesto tarybos sprendimus ir nurodymus.
XVI a. po niūrių viduramžių pasaulis išgyveno dvasinį atgimimą – feodalizmo krizę, humanizmo idėjų sklaidą. Savo pėdsaką mene, architektūroje ir visuomeniniame gyvenime taip pat paliko Reformacijos judėjimas. Atsirado naujo tipo pastatų, naujų planavimo sistemų ir statybos formų. Rygoje taip pat daugiau dėmesio pradėta skirti ne tik maldoms namams, bet ir visuomeniniams pastatams.
„XVI–XVII a. Rygoje buvo trys panašios reikšmės visuomeniniai pastatai: Rygos pilis, Rotušė ir Juodagalvių namas“, – savo knygoje apie Rygos architektūrą rašo Skaidrytė Cielava. Nuo tada atsirado ir ištaigingų fasadų, ir kitų apdailos elementų.
„Rygoje stengėsi papuošti ne tik kultinių statinių fasadus, bet ir visuomeninių pastatų. Geriausiai tai matoma ant Rotušės ir Juodagalvių namo fasadų. Juodagalvių namą pradėjo perstatinėti 1576 m. (baigė 1598 m.). Per tą laiką perstatė flygelį, pristatė aštuonkampį bokštą su arkų galerija. Rotušės pastate atsirado voliutų ir obeliskų, taip pat apvalių langelių, kurie suteikė prabangos pastato išorei“, – rašoma knygoje „Feodalinė Ryga“.
Rotušė XIX–XX a. sandūroje. „Hebensperger & Co“ nuotr.
Naują bokštą puošė ant gyvulio su žuvies uodega stovintis šv. Jurgis su vėliava rankose. Rotušės bokšte taip pat buvo varpas, kuris prireikus įspėdavo miestiečius. Kiek vėliau perstatė ir kanceliarijos pastatą, o paskui, kai jis nebeatitiko reikalavimų, rata išpirko kaimyninius pastatus ir 1750 m. paklojo naujo namo pamatus. Tiesa, dėl lėšų trūkumo atidaryti jį pavyko tik po 15 metų. O savo kalbą „Ar tarp mūsų dar liko senoji publika ir tėvynė?“ jo atidaryme skaitė teologas ir kultūros istorikas Johanas Gotfrydas Gerderis.
Įdomu, kad Rotušės pastato fasadą puošė Temidės skulptūra, kurią nukaldino ir padovanojo skulptorius Kurlavskis. Užbėgant įvykiams už akių paminėtina, kad Antrojo pasaulinio karo metu, kai Rotušė buvo stipriai sugriauta, skulptūra išliko ir buvo pastatyta Rygos technikos universiteto laboratorijoje. Dabar ji saugoma Brīvības bulvare 19 – už rūbinių pagrindinio Latvijos universiteto pastato fojė.
XIX a. vid. miesto tarybai prireikė erdvesnių patalpų, todėl architektas Johanas Danielis Felsko suprojektavo trečią aukštą. Netrukus po to ratą likvidavo, vietoje jos atsirado Rygos Dūma, o name įrengė miesto biblioteką, kur buvo saugoma apie 800 000 knygų. 1941 m. Rotušė sudegė.
Iš pradžių Rotušę, kaip ir Juodagalvių namą, planuota atstatyti, tačiau vėliau nuspręsta to nedaryti. 1954 m. likusius griuvėsius kompetentingų institucijų įsakymu buvo nuspręsta susprogdinti. Šioje vietoje pastatė RTU laboratorijos kompleksą, kuriame įsikūrė biblioteka ir muziejus.
Nauja Rotušė vėl buvo pastatyta XXI a. pr. Jos fasadas primena senos rotušės fasadą, tačiau patalpos atitinka laiko ir šiuolaikiškumo dvasią. Pastatą atidengė 2003 m., dabar jame veikia Rygos Dūma. Ant pastato stogo sumontuoti varpai, atliekantys įvairių kompozitorių melodijas.
Viduramžiais Hanzos miestų centrinėse aikštėse statydavo riterio Rolando skulptūras, simbolizuojančias jų laisvę ir nepriklausomybę. Tokia statula buvo ir Rygoje, Rotušės aikštėje pabuvojo net keletas Rolandų. Iš pradžių skulptūras gamino iš medžio, todėl jos neišliko. 1896 m. gruodžio 11 d. virš artezinio šulinio pastatė solidžią skulptūrą iš smiltainio ant suomių granito pjedestalo. Eskizo autorius buvo Vilhelmas Neimanas, o nukaldino jį vienas iš žymiausių Rygos skulptorių – Augustas Folcas.
XX a. 4 dešimtmečio nuotraukose matyti, kad prie Rolando kojų yra benzino kolonėlė, kurią vainikuoja kupolas su užrašu „Shell“. Taip pat paminėtina, kad visais laikais čia taip pat buvo galima įsipilti vandens.
Rolando skulptūra išgyveno ir sunkius laikus – abu karus, Bermontiadą ir kitas negandas, tačiau taip ir liko nepažeista. Bet 1945 m. tarybų valdžia paskelbė ją antivalstybine ir nugriovė. Skulptūra buvo labai pažeista, ją pastatė Šv. Petro bažnyčioje, kur nuo to meto buvo saugoma daug vertingų daiktų, elementų ir fragmentų iš Rygos senamiestyje sugriautų pastatų. Ir šiandien Rolando statulos originalas saugomas šioje bažnyčioje, tačiau 1999 m. ją trumpam laikui buvo pastatę gatvėje ant naujo postamento. 2000 m. gegužę Rolandas grįžo atgal į Šv. Petro bažnyčią, o ant granitinio postamento pastatė skulptoriaus Edvino Kruminio skulptūrą – tikslią meistro Folco skulptūros kopiją, apie tai rašoma Gunaro Kuškio knygoje.
Kaip jau buvo minėta, Antrasis pasaulinis karas ir kiti įvykiai paliko gilių randų ant Rygos veido. Rotušė ir Juodagalvių namas, taip pat šalia jo esantys kvartalai iki pat krantinės buvo sunaikinti, o vietoj Rotušės aikštės atsirado Raudonųjų šaulių aikštė. Dingo ir Rolandas, o 1971 m. čia pastatė skulptūrą Latvių šauliams (skulptorius Valdis Albergis).
1950 m. nuo Latvijos valstybinio universiteto (dabar – Latvijos universitetas) atsiskyrė Medicinos fakultetas, kurio pagrindu buvo įkurtas Medicinos institutas. 1958 m. atsiskyrė ir technikos fakultetai. Jie susijungė į Rygos politechnikos institutą (dabar – RTU). Iš pradžių šiai įstaigai net nebuvo tinkamų patalpų, todėl studentams perdavė naują Partinės mokyklos pastatą Lenina g. 1 (dabar – Kaļķu g. 1). Atkreiptinas dėmesys, kad statyti pastatą baigė jau patys studentai. Senosios Rotušės vietoje atsirado instituto laboratorijos kompleksas, kur taip pat įsikūrė biblioteka ir muziejus.
Daugelis jau turbūt pamiršo, kad šalia šių pastatų ėjo dvipusio judėjimo kelias, juo kursavo troleibusas, stotelė vadinosi „Rygos politechnikos institutas“. Kaip prisimena RTU specialistė Alida Zigmundė, naujas laboratorijos korpuso pastatas buvo statomas kaip plokščių namas, ir ten pirmame aukšte buvo pravažiavimas, per kurį buvo galima patekti į senamiestį. Į šį pastatą taip pat įmūrijo senos Rotušės detalių. Barikadų metu šį pravažiavimą uždarė ir iš šios pusės patekti į senamiestį nebebuvo galima, prisimena A. Zigmundė.
Abu mokyklos korpusai buvo sujungti tarpusavyje perėjimu.
Bokštelis ant laboratorijos korpuso, kur buvo muziejus, buvo 10-ame aukšte. Tai buvo pati aukščiausia vieta Rygos senamiestyje. Barikadų metu prireikus jį paruošė ryšiui su Spaudos rūmais. Kaip mini A. Zigmundė, ten budėjo ryšininkai. Ir nors Rygoje niekada nebuvo tikro žemės drebėjimo, A. Zigmundė pažymi, kad pasitaikydavo atvejų, kai dirbusieji bokšte jautė smūgius, jautė juos ir pati pasakotoja.
Šiuo metu Kaļķu g. 1 nebėra nė vieno Rygos technikos universiteto fakulteto, tačiau šiame pastate vis dar veikia mokyklos administracija, yra kelios auditorijos, koncertų patalpos. Čia dirba ir keli saviveiklos kolektyvai. Kadangi pastatas priklauso Rygos savivaldybei, artimiausiu metu universitetas planuoja visiškai persikraustyti į patalpas Kypsaloje. Tiesa, konkreti data kol kas nėra žinoma. Galbūt šiame pastate galės įsikurti Šiuolaikinio meno muziejus.
Tarybiniais metais Rotušės ir kaimyninių namų vietoje pastatė pagrindinį Rygos politechnikos instituto pastatą, taip pat laboratorijos korpusą. Kaļķu g. (tada – Lenino g.) buvo gyvas judėjimas. Laboratoriją ir pagrindinį pastatą jungė praėjimas, o pirmo aukšto lygyje buvo pravažiavimas. Barikadų metu jį užblokavo. Nuotr. iš RTU Inžinerinių mokslų istorijos tyrimo centro.
Rotušės aikštės pakraštyje yra Okupacijos muziejaus pastatas, o 1970 m. čia buvo atidarytas Latvijos raudonųjų šaulių muziejus. Pastato architektas – Gunaras Lūsis-Grynbergas, už komplekso statybą gavęs apdovanojimų architektūros srityje. Tais laikais muziejus veikė Komunistų partijos propagandiniais tikslais. Ypač jaunimui auklėti komunizmo dvasia.
1993 m. atkūrus nepriklausomybę šioje simbolinėje vietoje įkūrė Okupacijos muziejų, kurio eksponatai skelbė apie tai, kas nutiko Latvijai, jos liaudžiai ir žemėms nuo 1940 iki 1991 m. – tarybiniais laikais ir fašistinės Vokietijos nacionalsocialistinio režimo metu.
9 dešimtmečio pabaigoje, kai Rotušės aikštėje buvo priimtas sprendimas atstatyti Juodagalvių namą, dalį muziejaus pastato nugriovė. Šiandien išliko tik dalis autoriaus sumanyto memorialinio komplekso. Dėl šio pastato buvo nemažai ginčų ir prieštaravimų, o 1999 m. Rygos Dūma net priėmė sprendimą nugriauti jį kaip aplinką gadinantį objektą. Aktyviais Okupacijos muziejaus darbuotojų veiksmais, taip pat remiant įvairioms visuomeninėms organizacijoms, pastato vis dėlto nenugriovė. O architektų grupė dar neseniai pasiūlė suteikti šiam pastatui architektūros paminklo statusą, kad jis nebūtų perstatomas.
Tiesa, nei vienas, nei kitas planas taip ir nebuvo įgyvendintas ir dabar yra derinamas „Ateities namo“ statybos Okupacijos muziejaus vietoje projektas, parengtas architekto Gunaro Birkerto.
Paminėtina, kad 2016 m. balandžio 15 d. Okupacijos muziejaus pastate kilo gaisras: degė 2 aukštas, palėpė, medinės konstrukcijos ir sienos išorė.
Originalus „ūsuotas“ stulpelis Bastėjos kalvoje. Grandinė bėgant laikui dingo, o pats stulpelis buvo perkeltas čia po Antrojo pasaulinio karo, kai Rotušės aikštė buvo sugriauta. Antras „brolis“ yra katedros Kryžių galerijoje. Karlio Dambrano („Delfi“) nuotr.
Saulės laikrodis – seniausias įrenginys, kuris nustato laiką. Išliko tik keletas nuotraukų, kuriose matyti, kad Rotušės aikštėje buvo toks laikrodis – vadinamasis Rotušės laikrodis. Deja, jis prarastas ir daugiau jo nebesuras.
„Jeigu prieš mus būtų 1816 m. Fehelmo paveikslas ir prieš mus atsivertų vaizdas iš Rotušės aikštės į Juodagalvių namą – Švabo namuką, tai kairėje – šalia vadinamojo Holanderio, arba Kamarinų, namo – mes pamatytume vadinamąjį Saulės laikrodį, kuris prarastas bėgant laikui, tačiau kuris būtinai turi grįžti į savo istorinę vietą. Ir tai visiškai įmanoma. Dar vienas paveikslas – Volfo 1829 m. graviūra, kur iš Dauguvos krantinės pusės matosi gnomonas“, – pasakoja Rygos istorijos tyrinėtojas Gunaras Armanis.
Rotušės aikštėje išsidėstę dar ir maži, neįprasti objektai, kuriuos ne kiekvienas pastebės. „Originaliai tokie buvo tik du, arklių vežimų laikais jie saugojo pirklių Kamarinų, arba Holanderio, namo Rotušės aikštėje kampą iš Kungu g. pusės. Dabar namo kampas pažeistas, nes stulpelių negrąžino į istorinę vietą.
Buvusi „Rygos namo“ vadovybė pareiškė, kad nėra jokio tikslo užsakyti du stulpelius, todėl užsakė visas 10 kopijų. Juos pastatė palei Rotušės aikštės perimetrą. Vieną jau sulaužė. Tačiau originalūs ūsuoti stulpeliai yra kitose vietose. Vienas iš jų nuo 1952 m. įkastas Bastiono kalvoje, o antras yra katedros Kryžių galerijoje“, – pasakoja Armanis.
Rotušės aikštė dabar ir anksčiau:
Nuostabus pasakotojas, gerai išmanantis Rygos namų ir gatvių istoriją. Anksčiau – Paminklų apsaugos agentūros inspektorius.
Žurnalistas, ''Tūrisma Gids'' redaktorius.
Vaizdo žurnalistas, "DELFI TV".
Projektas sukurtas